Ar Lietuvos partizanai nusipelnė tampymo po teismus?
Daž­nai ma­tau bu­vu­sį Lie­tu­vos lais­vės ko­vų da­ly­vį, už da­ly­va­vi­mą po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vo­se ap­do­va­no­tą aukš­čiau­siais vals­ty­bės me­da­liais, Al­bi­ną Ken­trą, ei­nan­tį To­to­rių gat­ve. Ne­te­kęs tri­jų bro­lių par­ti­za­nų ir kan­triai ne­šęs re­zis­ten­ci­jos su­nku­mų naš­tą, A. Ken­tra jau ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais ko­vo­ja ki­tą ka­rą – su biu­ro­kra­tais ir vi­suo­ti­ne re­zig­na­ci­ja, abe­jin­gu­mu ir pik­ta­va­liš­ku­mu, ku­rie dar la­biau nei me­tai su­len­kė jo pe­čius, nors gied­ros mė­ly­nos akys by­lo­ja apie ne­pa­lau­žia­mą ti­kė­ji­mą ge­ra va­lia ir tei­sin­gu­mu. Da­bar­ti­nis jo rū­pes­tis – iš­sau­go­ti is­to­ri­nį pa­sta­tą, iš ku­rio XX a. iš­ėjo pir­mie­ji sa­va­no­riai gin­ti Tė­vy­nės.

Ne­pai­sant nuo­pel­nų, il­ga­me­čių pa­stan­gų ir dar­bo, ir nū­dien jam ten­ka kreip­tis į vals­ty­bę su pra­šy­mu at­kur­ti is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą. Re­gis, tai sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas, ku­ris tu­rė­tų bū­ti aukš­čiau par­ti­nių ar lo­bis­ti­nių in­te­re­sų. Ta­čiau pa­slap­tin­gas ne­baig­tas re­mon­tuo­ti pa­sta­tas ir vie­ni­ša pa­kum­pu­si did­vy­rio fi­gū­ra kon­tras­tuo­ja su ap­lin­kui šur­mu­liuo­jan­čiu gy­ve­ni­mu, ku­riam jie – nė mo­tais, tar­si nuo lai­ko pa­gel­tu­si se­nos fo­tog­ra­fi­jos skiau­te­lė rėks­min­ga­me rek­la­mi­nia­me pla­ka­te.

„Ger­bia­mas Mi­nis­tre Pir­mi­nin­ke, krei­pia­mės į Jus, pra­šy­da­mi pa­gal­bos dėl Lie­tu­vos lais­vės ko­vų – Miš­ko bro­lių drau­gi­jos (to­liau – Drau­gi­ja) ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, esan­čio To­to­rių g. 9/Lab­da­rių g. 10, Vil­niu­je, nuo­sa­vy­bės pa­kar­to­ti­no įtei­si­ni­mo. Šis Drau­gi­jos ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas bu­vo 25 me­tus kur­tas ir sau­go­mas, o vė­liau gi­na­mas nuo pik­ta­va­liš­kai pa­si­kė­si­nu­sių­jų jį už­val­dy­ti“, – sa­ko­ma 2017–04–03 raš­te, ad­re­suo­ta­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nis­trui Pir­mi­nin­kui Sau­liui Skver­ne­liui „Dėl Lie­tu­vos lais­vės ko­vų – miš­ko bro­lių drau­gi­jos tur­to nu­sa­vi­ni­mo“.

Ne­se­niai šia link­me bu­vo ženg­tas dar vie­nas žings­nis – miš­ko bro­liams iš­kel­ta by­la. Si­tua­ci­ja at­ro­do ne ab­sur­diš­ka, o kryp­tin­ga, nes vi­suo­ti­nė vir­šū­nių ir ži­niask­lai­dos ty­la (iš­im­tis – „Lie­tu­vos ži­nios“) ro­do, jog par­ti­za­ni­nis ka­ras, ta­pęs ma­din­gai ne­kon­ven­ci­niu ir ko­ne vir­tua­liu, iš es­mės ne­si­bai­gė – ir ne tik dėl na­ci­jai svar­bių sim­bo­lių įpras­mi­ni­mo, bet dėl žmo­nių pro­tų, dėl są­ži­nės, ka­muo­ja­mos kaip ir anks­čiau bai­mių ir egois­ti­nio nu­si­ša­li­ni­mo nuo es­mi­nių klau­si­mų.

Ap­ka­suo­se – dar gy­vos le­gen­di­nės as­me­ny­bės, o prieš jas – „nau­din­gi idio­tai“, at­si­dū­rę vie­no­je li­ni­jo­je su tais, ku­rie tri­na ran­kas ste­bė­da­mi, kaip nai­ki­na­mi pa­sku­ti­niai lie­tu­vių sa­vi­gar­bos ir at­min­ties at­spa­ros li­ku­čiai.

Ne juo­kai bū­tų, jei pa­čia­me sos­ti­nės cen­tre įsi­kū­ru­si lais­vės ko­vo­to­jų drau­gi­ja im­tų veik­ti vi­su pa­jė­gu­mu, tap­tu is­to­ri­nės tie­sos sklei­di­mo jau­nuo­me­nė­je, ša­ly­je ir pa­sau­ly­je ži­di­niu, auk­lė­ja­mą­ja ga­lia. Kaip ir pri­de­ra stip­riai Va­ka­rų vals­ty­bei. Ta­čiau po plo­na „pliu­ra­liz­mo“ ir „vers­lu­mo“ plu­te­le – ki­lo­me­tro sto­rio ver­giš­ko nuo­lan­ku­mo at­ėjū­no ba­tui įša­las. Pa­slau­giai at­kiš­tas spran­das, ne­iš­tie­sin­tas jau po­rą šimt­me­čių. Bau­džiau­nin­ko spran­das nuo­sek­liai pa­keis­tas to­kiu pa­čiu si­lue­tu, pa­lin­ku­siu į li­be­ra­lius in­ter­ne­to at­va­šy­nus.

Ki­tam ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog ir čia bū­ti­na kon­ku­ruo­ti, ne­leis­ti „iš­cen­trin­ti“ ko­kių nors bal­ko­nų ir ki­tų vie­tų, ta­pu­sių par­odo­mo­sio­mis gūž­to­mis „di­si­den­tų“, po sa­vo spar­nu pri­glo­bu­sių ti­kruo­sius gy­nė­jus. Pa­gal vi­sus lais­vos rin­kos pri­nci­pus duo­dan­čių ge­rus po­li­ti­nius di­vi­den­dus be jo­kios di­des­nės ri­zi­kos.

Ir vis dėl­to už­tek­tų vie­no vie­nin­te­lio gar­bin­go val­džios spren­di­mo, ir vis­kas at­sis­to­tų į sa­vo vie­tas: užuot be tu­ri­nio šven­tę min­dau­gi­nes ba­ruo­se, jau­nie­ji už­suk­tų į na­mus To­to­rių 9, ku­riuo­se at­ras­tų tu­ri­nį, pra­smę ir at­ei­ties vi­zi­ją. Vi­zi­ją, be šio is­to­ri­jos tarps­nio ir gy­vo pa­vyz­džio ne­įma­no­mą. Da­bar­ti­niai ša­lies nu­krau­ja­vi­mo pro­ce­sai tik pa­tvir­ti­na, kad be šio pa­ma­to sta­to­mas vals­ty­bės pa­sta­tas – ne­ly­gi­nant bež­džio­nių til­tas, ka­bąs virš be­dug­nės.

Apie tai, ar Lie­tu­vos par­ti­za­nai ver­ti tik už­marš­ties ir tam­py­mo po teis­mus ir ki­tais na­cio­na­li­nių pri­ori­te­tų klau­si­mais kal­ba­mės su ko­ne vie­nin­te­liu miš­ko bro­lių gy­nė­ju, at­kak­liai be­si­do­min­čiu šiuo klau­si­mu – JAV ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiu is­to­ri­ku, vi­suo­me­nės vei­kė­ju, ka­ri­nin­ku, pulk.lt. Kęs­tu­čiu Eidukoniu, Ili­no­jaus uni­ver­si­te­te še­še­rius me­tus stu­di­ja­vu­siu ru­sų is­to­ri­ją ir so­vie­ti­nį po­li­ti­nį moks­lą.

Kęstutis Eidukonis

– Ger­bia­mas Kęs­tu­ti, ar, jū­sų nuo­mo­ne, šis is­to­ri­nis na­mas tu­rė­tų bū­ti iš­sau­go­tas kaip au­ten­tiš­ka vie­ta, kad pra­dė­tų funk­cio­nuo­ti pa­gal pa­skir­tį, ar jo reikš­me ga­li bū­ti abe­jo­ja­ma?

– Ma­nau, jei­gu ne­ver­ti­na­me ir ne­ger­bia­me par­ti­za­nų, kei­čia­me is­to­ri­ją, di­džiau­sias pa­vo­jus bus tas, kad is­to­ri­ja bus nai­ki­na­ma, kaip bu­vo nai­ki­na­ma iki šiol. Da­bar Lie­tu­vos is­to­ri­ją ra­šo ne lie­tu­viai, o ru­sai, len­kai, vo­kie­čiai, Va­ka­rai. O mes sa­vo sim­bo­lių, sa­vo is­to­ri­jos ne­ga­lim iš­kelt. Tai ne tik sim­bo­lis, bet at­žvil­gis į vals­ty­bę: kaip ji su sa­vo he­ro­jais el­gia­si, kaip el­gia­si su žmo­gum, ku­ris pra­ra­do sa­vo tė­vus, bro­lius ir se­se­ris ko­vo­da­mas už lais­vę, ku­rią šian­dien tu­rim. Tą lais­vę pa­sie­kėm per jų au­kas. Be tų au­kų šioj vals­ty­bėj bū­tų dar dau­giau ru­sų. To­dėl tai la­bai svar­bus klau­si­mas.

Dėl to ob­jek­to ir pi­ni­gų. Pi­ni­gai jau yra kai ku­riuo­se fon­duo­se. Pi­ni­gų yra sky­ru­si vals­ty­bė. Da­bar jie įšal­dy­ti. Kiek su­pran­tu įsta­ty­mus, pa­gal juos, jei­gu vals­ty­bė pe­rim­tų tą pa­sta­tą, ji tu­rė­tų su­grą­žin­ti vi­sas iš­lai­das, įdė­tas į jo re­kons­truk­ci­ją. Vien tik VLIK­‘as pa­sta­tui su­au­ko­jo 2,5 mln. li­tų. Maž­daug 1 mi­li­jo­nas 200 tūks­tan­čių tų pi­ni­gų dar li­kę pa­sta­to bai­gi­mui. Pra­dė­ti dar­bai ne­baig­ti vien tik dėl by­los iš­kė­li­mo.

Gir­dė­jau nuo­mo­nę, kad jei­gu pa­sta­tas sto­vė­tų ana­pus upės, jo­kių prob­le­mų ne­bū­tų. O jis sto­vi se­na­mies­ty­je, la­bai gra­žioj ir ver­tin­goj vie­toj, ir jo ver­tė pa­ki­lu­si virš 1 mi­li­jo­no eu­rų. Gal kas nu­si­žiū­rė­jęs pa­sta­tą? Bai­su, kad vals­ty­bėj to­kie da­ly­kai da­ro­si. Juk žmo­nės ga­vo lei­di­mus, pe­rė­jo teis­mus ir vis­kas su­sit­var­kė, ir stai­ga vals­ty­bė pe­ri­ma pa­sta­tą at­gal. Va­di­na­si, vals­ty­bė tau ga­li duot, o ga­li ir atimt.

Esu ma­tęs, ko­kius bran­gius ar­chy­vus te­nai yra su­kau­pęs Al­bi­nas: fil­muo­ta Są­jū­džio, de­mons­tra­ci­jų me­džia­ga. Nu­mal­ši­ni­mas... Vis­kas yra mag­ne­ti­nė­se juo­sto­se. Man at­ro­do, jei bū­tų pa­si­se­kę drau­gi­ją iš­kel­din­ti iš pa­tal­pų, kas nors bū­tų at­va­žia­vęs, ar­chy­vus su­dė­jęs į su­nkve­ži­mius ir iš­me­tęs į šiukš­ly­ną. Mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo is­to­ri­ja kar­tu su ar­chy­vais bū­tų din­gu­si. Kiek ži­nau, Ka­zic­kai ir­gi yra su­au­ko­ję apie 60 000 do­le­rių tų ar­chy­vų ir pa­sta­tų iš­lai­ky­mui. To­dėl tai yra kie­no nors spjo­vi­mas Lie­tu­vai ir lie­tu­viams į vei­dą. Tas pa­sta­tas tu­ri bū­ti mu­zie­jus ir stu­di­jų cen­tras, kad at­va­žiuo­tų žmo­nės stu­di­juo­ti tą me­džia­gą, ją per­dirb­ti ir už­ti­krin­ti is­to­ri­jos tęs­ti­nu­mą. Su­kur­ta or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri tęs­tų mo­ky­mą. Be miš­ko bro­lių ten yra ir trem­ti­nių or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri tu­ri tei­sę nau­do­tis pa­sta­tais.

Tai yra kie­no nors spū­vis Lie­tu­vai ir lie­tu­viams į vei­dą.

– Va­di­na­si, gal tai nė­ra vien biznio rei­ka­las? Gal­būt val­džios žmo­nės, vy­riau­sy­bė, Sei­mas tu­rė­tų tą hie­rar­chi­ją iš­lai­ky­ti, kaip ir kiek­vie­na vals­ty­bė – kad ir Ame­ri­ka, bū­da­ma ka­pi­ta­liz­mo ir vers­lo ci­ta­de­lė, pui­kiai su­pran­ta to­kių pa­sta­tų sim­bo­li­ką ir reikš­mę ir to­kių klau­si­mų net ne­lei­džia kel­ti, nes jie su­sie­ti su vals­ty­bės sau­ga. Jūs krei­pė­tės šiuo klau­si­mu į įvai­rias par­ti­jas pra­de­dant TS-LKD. Pra­šo­me pa­ko­men­tuo­ti, ko­kia bu­vo reak­ci­ja.

– Ir kon­ser­va­to­riai, ir li­be­ra­lai, ir Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas, ir vals­tie­čiai, ir ža­lie­ji – vi­si ža­da šį rei­ka­lą rem­ti. Bet kon­kre­čių da­ly­kų yra pa­da­riu­si tik vals­tie­čių par­ti­ja, ku­ri per po­ną R. Kar­baus­kį ža­dė­jo šį da­ly­ką su­tvar­ky­ti. Bet jie ne­ti­kri dėl opo­zi­ci­jos veiks­mų. O juk tai – ne par­ti­nis rei­ka­las. Bent kar­tą pa­mirš­ki­me tą mės­ma­lę, ku­rią už­su­kom, ir su­si­jun­ki­me vie­nam da­ly­kui, kur vi­si pa­trio­tiš­ki lie­tu­viai ga­li su­si­tik­ti. Gal tai ne­nau­din­ga tik tiem, ku­rie tar­nau­ja ki­tiem in­te­re­sam. Pa­vyz­džiui, gir­dė­jau, kad tai la­bai ne­pa­tin­ka Ru­si­jos am­ba­sa­dai.

– Gal su šia by­la pa­siek­tas kam nors skau­džiau­sias taš­kas, nes ir vi­zua­liai, ir me­džia­giš­kai bū­tų su­telk­ta is­to­ri­nė at­min­tis dar ne­ži­no­mų ar­chy­vų pa­vi­da­lu mū­sų po­ka­rio ko­vų ir vė­les­nių įvy­kių sklai­dai dar vie­no­je svar­bio­je vie­to­je. Su­pran­ta­ma, žmo­nėms, ku­rie mū­sų is­to­ri­ją in­terp­re­tuo­ja skir­tin­gai, tai ga­li pa­si­da­ry­ti la­bai ne­pa­to­gu. To­kie da­ly­kai na­tū­ra­lūs ir su­pran­ta­mi. O vals­ty­bės, sa­va­no­rių ir par­ti­za­nų or­ga­ni­za­ci­jų rei­ka­las bū­tų rem­ti A. Ken­tros pa­stan­gas – ne tik, kaip čia gir­džiu, už­sie­nio lie­tu­vių. Tai la­bai gra­žu, ta­čiau pa­ti vals­ty­bė ne­tu­rė­tų nu­sig­ręž­ti nuo sa­vo pa­grin­di­nio tiks­lo. Tai­gi ar an­tra­die­nio po­kal­bis su R. Kar­baus­kiu liks tik pa­ža­dais, ar virs ti­kro­ve – kaip jums pa­si­ro­dė?

Esu ka­ri­nin­kas, o ka­ri­nin­kas yra vi­siems lai­kams. To­dėl jo žo­dį pri­ėmiau kai­po ver­tin­gą, ir aš ti­kiu, kad jis žo­dį te­sės, o ne su­lau­žys. Ki­ti, su ku­riais kal­bė­jau, ma­nau, ir­gi rems, bet rei­kia ruo­štis kon­kre­tiems da­ly­kams. Tai nė­ra tei­si­nis klau­si­mas, nes dėl vie­no sa­ki­nio ga­li­ma by­li­nė­tis dar de­šimt me­tų, o po­li­ti­nės va­lios, ly­de­rys­tės klau­si­mas ir tuo pa­čiu po­li­ti­nis spren­di­mas. Tai ne vie­nos ar ki­tos par­ti­jos, vy­riau­sy­bės, o tau­tos spren­di­mas.

– Ka­da šis klau­si­mas bus iš­spręs­tas, jei drau­gi­ją jau nu­tar­ta iš­kel­din­ti?

– Kol kas drau­gi­jos ad­vo­ka­to pa­stan­go­mis iš­kel­di­ni­mo pro­ce­sas (net tu­rint pa­nau­dos tei­ses) pri­stab­dy­tas. To­dėl bū­ti­na at­kur­ti nuo­sa­vy­bės tei­ses. Pa­sta­tas ne­ga­li bū­ti par­duo­da­mas, ir tai įsta­tuo­se yra. Kaip Al­bi­nas ma­to, tai ir kul­tū­ros, fil­mų ro­dy­mo, su­si­ti­ki­mų cen­tras, kur žmo­nės ga­lė­tų pa­dis­ku­tuo­ti ir pa­gerb­ti par­ti­za­nų at­mi­ni­mą.

Nai­ki­nam tuos pri­nci­pus, dėl ku­rių par­ti­za­nai ko­vo­jo – dėl Tė­vy­nės, dėl ar­ti­mų­jų, dėl ti­kė­ji­mo.

– Ho­lo­kaus­to, ge­no­ci­do is­to­ri­nė at­min­tis vals­ty­bių pa­pras­tai ne­ju­di­na­ma, o sau­go­ma ke­lio­mis juo­sto­mis kar­tu su daik­ti­niais ir ki­tais įro­dy­mais. Ar to­kia si­tua­ci­ja yra glo­ba­li­za­ci­jos, per di­de­lio at­vi­ru­mo, ar ne­bran­du­mo pa­sek­mė? Gal glo­ba­li Lie­tu­va per­ne­lyg pa­tik­li ir ne­si­ryž­ta griež­tes­niems pa­sa­ky­mams aiš­kiau vyk­dy­ti kons­ti­tu­ci­nes prie­vo­les? O gal tai iš­ori­nių is­to­ri­nių trak­tuo­čių, ku­rios mums ne­priim­ti­nos, per di­de­lė pers­va­ra, ku­riai la­bai su­nku prieš­in­tis? Jei­gu me­ni­nės kny­gos dar pers­kai­to­mos, tai rim­ti is­to­ri­kų vei­ka­lai daž­niau­siai ig­no­ruo­ja­mi. At­skir­ti da­bar­tį nuo pra­ei­ties nė­ra tiks­lin­ga.

– Vyks­ta in­for­ma­ci­nis ka­ras, ku­ris vy­ko ir par­ti­za­nų lai­kais. Dar tu­riu gi­mi­nių ir pa­žįs­ta­mų, ku­rie par­ti­za­nus va­di­na ban­di­tais. Tai Ru­si­jos de­zin­for­ma­ci­jos po­vei­kis, kuo­met stri­bai ap­si­reng­da­vo par­ti­za­nų rū­bais ir ei­da­vo ten kurs­ty­ti. Tas ka­ras vyks­ta ir da­bar. Net Ame­ri­ka pri­pa­ži­no tą po­vei­kį pre­zi­den­to rin­ki­mams. O mū­sų kai­my­nų ru­sų už­da­vi­nys – su­nai­kin­ti mū­sų is­to­ri­ją, de­mo­kra­ti­ją, tuos pri­nci­pus ir žmo­nių pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be. Pir­mas da­ly­kas, ką jie ban­do pa­da­ry­ti, tai su­nai­kin­ti baž­ny­čios ir šei­mos įta­ką. Ką mes da­rom ši­tam pa­sau­ly? Nai­ki­nam tuos pri­nci­pus, dėl ku­rių par­ti­za­nai ko­vo­jo – dėl Tė­vy­nės, dėl ar­ti­mų­jų, dėl ti­kė­ji­mo.

– Kaip su­pra­tau iš jū­sų at­sa­ky­mo, stip­rė­ja in­for­ma­ci­nis ka­ras, ir mes esa­me to mū­šio lau­ko da­lis. Idea­lus prieš­as vi­sa­da pa­da­rys vis­ką, kad iš­loš­tų sa­vo nau­dai, an­tras da­ly­kas yra dip­lo­ma­ti­ja, o tre­čias – kad pa­ti vals­ty­bė ro­dy­tų pa­vyz­dį sa­vo žmo­nėms ne­pai­sant sėk­mių ar ne­sėk­mių tuo­se fron­tuo­se, kad bū­tų aiš­kiai pa­sa­ko­ma ir iš­girs­ta­ma. Pa­na­šiai kaip Kraš­to ap­sau­go­je, ku­rio­je, kad ir vė­luo­jant, da­ro­mi tei­gia­mi žings­niai.

Žmo­nės ko­vo­ja ne už val­džią, o už Tė­vy­nę, ar­ti­muo­sius, drau­gus.

– Aš ma­nau, kad kaip ir Iz­rae­ly­je, šauk­ti­niai ne­rei­ka­lin­gi ta­da, ka­da vi­sa tau­ta ži­no, kad rei­kia ei­ti sa­va­no­riš­kai gin­ti Tė­vy­nę. Te­ko ko­vo­ti su šauk­ti­nių ka­riuo­me­ne Viet­na­me, ir man bū­tų ge­riau, jei žmo­nės bū­tų sa­va­no­riai. O tą sa­va­no­riš­ku­mą, pa­trio­tiz­mą rei­kia ug­dy­ti. Kiek tų par­ti­za­nų bu­vo, tai dėl Sme­to­nos lai­kų auk­lė­ji­mo. Ži­no­ma, kaip ir da­bar bu­vo vi­so­kių ne­sklan­du­mų, prob­le­mų. Žmo­nės ko­vo­ja ne už val­džią, o už Tė­vy­nę, ar­ti­muo­sius, drau­gus.

– Už tei­sę gy­ven­ti ten, kur yra gi­mę. Kal­ba­me net ne apie tau­ty­bę, o pa­trio­tus, ku­rie čia gy­ve­na, už kraš­tą, ku­rio įsta­ty­mams, Kons­ti­tu­ci­jai pa­klūs­ta – yra lo­ja­lūs tai vals­ty­bei.

– Tei­sin­gai.

– Su­tin­ku dėl jū­sų po­žiū­rio į šauk­ti­nius, bet da­bar su jais, ta­pu­siais „verk­ti­niais“ ar „pri­vers­ti­niais“ dėl di­džiu­lės emig­ra­ci­jos tu­ri­me prob­le­mų, ne­su­ren­ka tų sa­va­no­rių. Sa­va­no­riams ir šau­liams są­ly­gos ge­rė­ja, bet žmo­nės iš­va­žiuo­ja. An­tra klau­si­mo pu­sė – ne tik dek­la­ruo­ti po­zi­ci­jas dėl Krem­liaus po­li­ti­kos ar ki­tos po­li­ti­kos, bet vie­šo­je erd­vė­je sis­te­min­gai, kryp­tin­gai pa­lai­ky­ti re­zis­ten­ci­nės ko­vos, sa­va­no­rys­tės tą­są, ko fak­tiš­kai nė­ra, ir tai ste­bi­na. Mū­sų dis­ku­si­jos tiks­las iš­aiš­kin­ti, kad tam ti­kri da­ly­kai tu­ri bū­ti ne­gin­či­ja­mi ir aiš­kiai apib­rė­žia­mi vals­ty­bės ir ži­niask­lai­dos. Re­zis­ten­ci­ja yra fun­da­men­ta­lus klau­si­mas dėl to, kad yra iš es­mės fun­da­men­ta­lus ir ne­ga­li­mas gin­čy­ti.

– Tai vi­sos tau­tos klau­si­mas.

– Trūks­ta ir te­le­vi­zi­jos lai­dų, ir pla­taus iš­aiš­ki­ni­mo apie sa­va­no­rys­tės es­mę. Kas gi bu­vo tie par­ti­za­nai?

– Tie pa­tys sa­va­no­riai, daž­nai ne­pa­si­ruo­šę ir at­ėję tie­siai iš mo­kyk­los suo­lo, mo­ky­to­jai, ku­ni­gai, bu­vę ka­rei­viai.

– Tai yra žmo­nės, ku­rie gal ir ne vi­si ži­no­jo, kaip lai­ky­ti gink­lą, bet su­vo­kė, kad ge­riau mir­ti, nei iš­duo­ti Tė­vy­nę. Kaip jums at­ro­do, kiek to pa­si­ry­ži­mo iš­li­kę da­bar? Ar ne per ma­žai ini­cia­ty­vos iš jau­ni­mo pu­sės? Gal mū­sų per ma­žai, kad at­lai­ky­tu­me in­for­ma­ci­nį srau­tą?

– In­for­ma­ci­nis klau­si­mas la­bai įdo­mus. Ma­nau, kad tai pa­grin­di­nis fron­tas mū­sų lai­kais. Kar­tais juo­kau­ju, kad su po­pie­riu­ku ga­li­ma tan­ką su­stab­dy­ti. Kaip? Kar­tą per ma­nev­rus už­ka­bi­nom pla­ka­tą: „At­sar­giai, mi­nos!“ Ir tai su­vei­kė. Žo­dis yra la­bai tvir­tas da­ly­kas. Ru­sai tą ži­no, su­pran­ta, kad pro­pa­gan­dos ver­tė yra la­bai svar­bi. Mū­sų tau­tos pa­trio­ti­nis ug­dy­mas yra su­šlu­ba­vęs. Lie­tu­vos jau­ni­mas ski­lęs per pu­sę. Vie­ni ti­kin­tys, dir­ba Lie­tu­vai. Bet ne vi­si. O rei­kia vi­siems va­do­vau­ti, pa­dė­ti su­pras­ti tą rei­ka­lą. Bet mes nai­ki­nam tą sim­bo­lį. Gal pu­sė žmo­nių ma­ny­tų, kad ne­rei­kia, ne­ap­si­mo­ka, už­mirš­kim, tai pra­ei­tis. Bet pra­ei­tis yra svar­bi ta pra­sme, kaip mes el­gia­mės su sa­vo he­ro­jais, va­di­na­si, kaip elg­si­mės su jau­ną­ja kar­ta, ku­riai rei­kės ko­vot.

– Ko­kios jū­sų prog­no­zės bū­tų, jei li­be­ra­lios nuo­sta­tos lai­mė­tų ga­lu­ti­nai? Juk val­džia ir­gi at­siž­vel­gia į žmo­nių lū­kes­čius, Jei­gu ne­bė­ra tos dva­sios, kaip Są­jū­džio lai­kais, pa­stan­gų iš apa­čios kaž­ką ju­din­ti, tai ir val­džia ga­li plauk­ti pa­sro­viui.

„Pro­pa­gan­da – tai me­las, įvy­nio­tas į tei­sy­bę“. Pro­pa­gan­da kol kas lai­mi. Al­ko­ho­liz­mas ky­la iš ne­vil­ties. Emig­ra­ci­ja – ir­gi ne dėl pi­ni­gų, o dėl at­ei­ties ne­ma­ty­mo.

– Tai la­bai ge­ras klau­si­mas. Žmo­nės yra pro­pa­gan­dos nu­muš­ti, pra­ra­dę vil­tį. Gir­dė­jau, ne­be­ži­no, už ką bal­suo­ti. Jie bal­sa­vo, o Sei­me vyks­ta kau­ty­nės tarp frak­ci­jų, ku­rios ne­ga­li su­si­tar­ti, kau­ty­nės dėl kau­ty­nių. Man at­ro­do, dėl par­ti­za­nų nė vie­na frak­ci­ja ne­pa­sa­kys, kad tai ne­ge­ras da­ly­kas. Kas­dien skai­tau pa­sau­lio spau­dą, taip pat ir „Prav­dą“. In­for­ma­ci­nis ka­ras vyks­ta, ir man įdo­mu, ko­dėl mes ne­mo­kam pa­tys at­si­kirs­ti. Juk tai pi­giau­sias gink­las, pi­ges­nis, ne­gu tan­kas. Vie­no tan­ko kai­na yra be­veik $18,000,000 do­le­rių. Tai­gi, kiek mes kom­piu­te­rių ga­li­me nu­si­pirk­ti ir kiek in­for­ma­ci­jos pa­leis­ti į ki­tą pu­sę! Ki­ta pu­sė ir­gi sto­vi ant už­pa­ka­li­nių ko­jų, ten yra blo­gai, bet mes apie tai ne­gir­dim. Ten ei­na­ma že­myn, bet ši­to ne­skel­biam, tik apie tai, kad de­mo­kra­tai pyks­ta ant Tram­po ir at­virkš­čiai. Gal tai – lais­vė kal­bė­ti. Aš ne­su už cen­zū­rą, bet žmo­nes rei­kia mo­ky­ti kaip mąs­ty­ti, kaip žiū­rė­ti į tą pro­pa­gan­dą, ją at­skir­ti nuo ti­krų da­ly­kų. Ge­ra pro­pa­gan­da yra la­bai įdo­mi. Anot Vins­to­no Čer­či­lio, „pro­pa­gan­da – tai me­las, įvy­nio­tas į tei­sy­bę“. Pro­pa­gan­da kol kas lai­mi. Al­ko­ho­liz­mas ky­la iš ne­vil­ties. Emig­ra­ci­ja – ir­gi ne dėl pi­ni­gų, o dėl at­ei­ties ne­ma­ty­mo.

– Ku­ria­ma be­vil­tiš­ku­mo at­mos­fe­ra.

– Ga­li­ma ge­rų da­ly­kų pa­si­mo­ky­ti iš Ame­ri­kos, iš Ang­li­jos, Lie­tu­vo­je ir­gi yra ge­rų da­ly­kų.

– Bet mus ti­ki­na, kad mes nie­ko ne­be­mo­kam, nors iš ti­krų­jų vis­ką su­ge­bam. Mū­sų tė­vų ir se­ne­lių kar­ta apie ne­su­ge­bė­ji­mą, ne­ūkiš­ku­mą net ne­kal­bė­jo, nes tai bu­vo ne­są­mo­nė. Jie bu­vo vi­sai ki­to­kie. Kas tu­rė­tų duo­ti vil­ties to­ną?

Tu­ri bū­ti kil­nus tiks­las. PLB (Pa­sau­lio Lie­tu­vių Bend­ruo­me­nė) eg­zis­ta­vo, kad iš­va­duo­tų Lie­tu­vą. Pa­lai­kė vals­ty­bę už­sie­ny­je. Da­bar mū­sų tiks­lai ki­to­kie. O tu­rė­tų bū­ti dar­bas Lie­tu­vos la­bui, ne tik iš­ei­vi­jai. Mes su­si­tin­kam, šven­čiam Va­sa­rio 16-tą­ją, bet koks mū­sų tiks­las: ar iš­lai­ky­ti tą sta­tus quo, ar steng­tis dėl Lie­tu­vos, da­ry­ti ją ge­res­nę? Kad žmo­nės ne­iš­va­žiuo­tų, o iš­va­žia­vę ap­si­gal­vo­tų ir grįž­tų, kad ma­no vai­kai ir anū­kai ga­lė­tų grįž­ti. Kar­tais mes jau­čia­mės ir ne­no­ri­mi.

Mū­sų žmo­nės pro­tin­gi, darbš­tūs, tik trūks­ta to mag­ne­to, apie ku­rį jie ga­lė­tų su­si­bur­ti. Trūks­ta tos kil­nios idė­jos.

– Ir pa­sku­ti­nis gan pro­vo­kuo­jan­tis klau­si­mas. Lie­tu­va per su­nkme­čius su­si­trau­kė iki ne­di­de­lės te­ri­to­ri­jos. Ne­pai­sant ge­ro kli­ma­to, gė­lo van­dens, ne­sa­me tur­tin­ga vals­ty­bė gam­ti­niais re­sur­sais, o ir žmo­nių po­ten­cia­las nuo­lat nu­siur­bia­mas. Ar glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je to­kia ma­ža vals­ty­bė ga­li iš­lik­ti iš pri­nci­po?

– Ne tik ga­li, bet ir iš­liks. Ka­dan­gi esu di­de­lis op­ti­mis­tas, ir gal­vo­ju, kad di­džiau­sias mū­sų tur­tas yra žmo­nės. Jei mes pro­tin­gai nu­spręs­tu­me, ko­kia Lie­tu­va ga­li bū­ti, be­veik vi­si emig­ran­tai su­grįž­tų. Tre­čia­ban­gi­nin­kai, iš­va­žia­vę dėl to, kad ne­ga­lė­jo ar­ba ne­ra­do ga­li­my­bės iš­gy­ven­ti, sa­ko, kad grįž­tų. Siau­bin­gas da­ly­kas, kad Tė­vy­nė­je ne­ga­li iš­gy­ven­ti. Daug ką jau pa­da­rėm, ir rei­kia ei­ti prie to, ko­kią vals­ty­bę iš ti­krų­jų ga­lim tu­rėt. Mak­si­ma­lią prog­ra­mą. Mū­sų žmo­nės pro­tin­gi, darbš­tūs, tik trūks­ta to mag­ne­to, apie ku­rį jie ga­lė­tų su­si­bur­ti. Trūks­ta tos kil­nios idė­jos.