Apkartusi žodžio laisvė
Sei­mui pa­nai­ki­nus Bau­džia­mo­jo ko­dek­so (BK) straips­nį, ku­ria­me bu­vo įvar­dy­ta tei­si­nė at­sa­ko­my­bė už ki­to as­mens įžei­di­mą, už­ti­krin­ta žo­džio lais­vė. Ta­čiau aiš­kė­ja, kad ko­dek­so pa­kei­ti­mai su­kė­lė su­maiš­tį, o in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rių su­tryp­tiems žmo­nėms ap­si­gin­ti ta­po itin su­dė­tin­ga.

Žo­džio lais­vę už­ti­kri­nan­tis do­ku­men­tas, nuo be­lan­gės iš­lais­vi­nęs gar­bės ir oru­mo že­min­to­jus, su­kė­lė su­maiš­tį ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je. Tiems, ku­riuos su pur­vais su­mai­šė in­ter­ne­to ko­men­ta­to­riai, po­li­ci­ja nuo šiol at­si­sa­ko pa­dė­ti.

Bau­džia­mo­jo ko­dek­so pa­kei­ti­mus ini­ci­ja­vęs Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Dai­nius Ra­dze­vi­čius pa­ta­ria ne­kreip­ti dė­me­sio į įžei­di­mus in­ter­ne­te. Jam pri­ta­ria ir Sei­mo na­riai, ta­čiau ža­da tai­sy­ti pa­dė­tį to­bu­lin­da­mi do­ku­men­tą, kad ne­pel­ny­tai įžei­di­nė­ja­mi ir už­gau­lio­ja­mi žmo­nės ga­lė­tų ap­si­gin­ti ir ne­bū­tų pa­žeis­ti žo­džio lais­vės rei­ka­la­vi­mai.

Su­lau­kė ne­igia­mo atsakymo

Kai­šia­do­rių gy­ven­to­ja Gab­rie­lė M., apie ku­rią šį pa­va­sa­rį straips­nį iš­spaus­di­no vie­nas po­pu­lia­rus in­ter­ne­to por­ta­las, pers­kai­čiu­si ko­men­ta­rus aps­tul­bo – ji ne tik nie­kin­ta, že­min­ta, iš­va­din­ta ne­pa­do­riais žo­džiais, bet ir su­lau­kė „lin­kė­ji­mų“ mir­ti. Ko­men­ta­ruo­se mi­nė­ta ne tik pa­ti straips­nio he­ro­jė, bet ir jos ma­ma – jai rie­bių epi­te­tų taip pat ne­pa­gai­lė­ta.

Gab­rie­lė M. bu­vo pri­blokš­ta to, ką pers­kai­tė, ir sa­kė tu­rė­ju­si ge­ro­kai pa­gal­vo­ti, kaip elg­tis esant to­kiai si­tua­ci­jai. Pa­si­kon­sul­ta­vu­si su nu­ken­tė­ju­siai­siais nuo in­ter­nau­tų ji vis dėl­to nu­ta­rė kreip­tis į ad­vo­ka­tą ir ini­ci­juo­ti iki­teis­mi­nio ty­ri­mo pra­džią. Mer­gi­nos at­sto­vas su­ra­šė raš­tą Kai­šia­do­rių ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui. Do­ku­men­te pra­šy­ta pa­gal kom­piu­te­rių IP ad­re­sus nu­sta­ty­ti jų sa­vi­nin­kus. Ta­čiau par­ei­gū­nai at­sa­kė, jog, pa­gal įsta­ty­mus, pra­ne­šant apie ga­li­mą nu­si­kals­ta­mą vei­ką kreip­ta­si per vė­lai. Be to, IP ad­re­sų sa­vi­nin­kų duo­me­nų ba­ze po­li­ci­ja ne­dis­po­nuo­ja, o gau­ti duo­me­nis iš jos par­ei­gū­nai ga­li tik at­lik­da­mi iki­teis­mi­nį ty­ri­mą. Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to at­sa­ky­me ak­cen­tuo­ta ir tai, kad nuo 2015 me­tų lie­pos 10 die­nos Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 155 straips­nis – įžei­di­mas – yra ne­te­kęs ga­lios. „Po­li­ci­ja ne­be­no­ri im­tis to­kio po­bū­džio by­lų. Ne­jau­gi nuo šiol in­ter­ne­te ga­li ra­šy­ti ką tik už­si­gei­di ir lik­si ne­nu­baus­tas?“ – ste­bė­jo­si mer­gi­na, pa­si­ju­tu­si be­jė­gė.

Pa­si­kei­tė tvar­ka

Iki šios va­sa­ros vi­du­rio Lie­tu­vo­je ga­lio­jo ki­to­kia pra­kti­ka. Ne­tin­ka­mo tu­ri­nio ko­men­ta­rus apie sa­ve pa­skai­tęs as­muo kreip­da­vo­si į po­li­ci­ją. Krei­pi­mo­si tiks­las – pra­dė­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą ir pa­gal IP ad­re­są nu­sta­ty­ti ry­šio prie­mo­nės, iš ku­rios ra­šy­tas įžei­di­mas, sa­vi­nin­ką. Kai duo­me­nys jau bū­da­vo gau­ti, spręs­ta, ar tęs­ti ty­ri­mą ir pra­dė­ti by­lą pa­gal BK 155 straips­nį. Jei bū­da­vo pa­grin­do įro­dy­ti nu­si­kal­ti­mą, as­me­niui, pa­da­riu­siam ne­tei­sė­tą vei­ką, grės­da­vo ir rea­li ka­lė­ji­mo baus­mė.

Mantas Adomėnas: "Metas ieškoti sprendimo, kaip padėti apsiginti nepelnytai įžeidinėjamiems žmonėms. Tačiau tai reikia daryti nepažeidžiant žodžio laisvės reikalavimų.“Romo Jurgaičio nuotrauka

Tu­rė­da­mi IP ad­re­sų sa­vi­nin­kų duo­me­nis įžeis­tie­ji ga­lė­jo by­li­nė­tis ir ci­vi­li­ne tvar­ka. Ta­čiau daž­niau­siai, anot par­ei­gū­nų, bū­da­vo va­do­vau­ja­ma­si bau­džia­mą­ja tei­se, nes pa­gal BK pra­de­dant pro­ce­są krei­pian­tis į teis­mą ne­rei­kė­da­vo mo­kė­ti žy­mi­nio mo­kes­čio, o ir at­sa­ko­my­bė kal­ti­na­ma­jam tap­da­vo ge­ro­kai di­des­nė.

Ko­men­ta­to­riai leng­viau atsipūtė

Lie­tu­vos kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos biu­ro vir­ši­nin­kas Do­na­tas Ma­žei­ka LŽ sa­kė, kad, va­do­vau­jan­tis Elek­tro­ni­nių ry­šių įsta­ty­mu, duo­me­nis apie IP ad­re­sų sa­vi­nin­kus ir ki­tą su tuo su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją pa­slau­gų tei­kė­jai pri­va­lo sau­go­ti pus­me­tį. Ta­čiau ir vė­liau jie ne­iš­nyks­ta. „Be to, duo­me­nis iš ry­šių pa­slau­gų tei­kė­jo ga­li gau­ti ir teis­mui do­ku­men­tus ren­gian­tis ad­vo­ka­tas“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas. Jo tei­gi­mu, BK ne­be­li­kus 155 straips­nio „į­žei­di­mas“, sa­vo tei­ses ga­li­ma gin­ti ci­vi­li­ne tvar­ka.

Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos pir­mi­nin­kas D. Ra­dze­vi­čius ti­ki­no, kad BK pa­kei­ti­mai su­si­ję su no­ru už­ti­krin­ti žmo­gaus žo­džio lais­vę. Lie­tu­va esą bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio ša­lių, ku­rio­se as­mens nuo­mo­nė bū­da­vo kri­mi­na­li­zuo­ja­ma. „Šiuo straips­niu itin daž­nai nau­do­jo­si as­me­nys, tvir­ti­nan­tys, kad juos įžei­dė ra­ši­ny­je iš­dės­ty­ti tei­gi­niai ar net fak­tai. Už­tek­da­vo kreip­tis į po­li­ci­ją, par­ašy­ti par­eiš­ki­mą ir bū­da­vo pra­de­da­mas ty­ri­mas, o at­sa­ko­vui grės­da­vo rea­liai ne­tek­ti lais­vės“, – sa­kė D. Ra­dze­vi­čius.

Jo tei­gi­mu, pa­ti fra­zė „į­žei­di­mas“ yra la­bai pla­ti. Be to, tai yra ne nu­si­kals­ta­ma vei­ka, o jaus­mas. D. Ra­dze­vi­čiaus nuo­mo­ne, Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se emo­ci­nė būk­lė ne­tu­rė­tų bū­ti ap­ta­ri­nė­ja­ma. „Šian­dien žmo­gus ga­li bū­ti įsi­žei­dęs, o ryt – vis­ką pa­mir­šęs. Be to, rei­kia at­siž­velg­ti ir į tai, kad skir­tin­gus as­me­nis ga­li įžeis­ti skir­tin­gi da­ly­kai. Kai ką gal­būt įžei­džia ir ki­to ne­pa­lan­ki nuo­mo­nė ar ne­tgi at­vi­rai iš­sa­ky­ta tie­sa“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Pri­mi­nus, kad BK pa­kei­ti­mai ge­ro­kai pa­leng­vi­no gy­ve­ni­mą ir taip sa­vęs ne­var­žan­tiems ko­men­ta­to­riams, D. Ra­dze­vi­čius pa­ta­rė į „ra­šy­to­jus“, ypač ano­ni­mi­nius... ne­kreip­ti dė­me­sio. Na, o jei vis dėl­to ky­la no­ras su jais aiš­kin­tis teis­me, tai teks da­ry­ti ci­vi­li­ne tvar­ka.

Li­ko da­lis nuskriaustųjų

Ta­čiau ad­vo­ka­tė Rai­mon­da La­zaus­kie­nė LŽ tei­gė, kad lie­pą pa­da­ry­ti pa­kei­ti­mai tei­si­nė­je sis­te­mo­je įne­šė su­maiš­ties. „Be abe­jo­nės, įžei­di­mo de­kri­mi­na­li­za­vi­mas de­mo­kra­ti­nė­je vals­ty­bė­je yra po­zi­ty­vus žings­nis. Juo sie­kia­ma ri­bo­ti ki­ši­mą­si į žo­džio lais­vę ir bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės tai­ky­mą už­ti­krin­ti tik kaip kraš­tu­ti­nę prie­mo­nę. Ta­čiau ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad kiek­vie­na Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė pri­va­lo įsta­ty­mais už­ti­krin­ti žmo­gaus gar­bės ir oru­mo ap­sau­gos (gy­ni­mo) prie­mo­nes. Pa­nai­ki­nus Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 155 straips­nį, ku­ris nu­ma­tė bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę už įžei­di­mą, Lie­tu­vos pi­lie­čiams iš es­mės ati­mta tei­sė ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses tais at­ve­jais, kai apie jų as­me­ny­bę ar sa­vy­bes at­si­lie­pia­ma ne­igia­mai, ne­pa­do­riai, že­mi­na­mai ar ki­taip pa­nie­ki­na­mai“, – aiš­ki­no R. La­zaus­kie­nė.

Anot ad­vo­ka­tės, da­bar su­sik­los­tė tei­si­nio va­kuu­mo si­tua­ci­ja, kai tiek ci­vi­li­nės, tiek bau­džia­mo­sios tei­sės pa­grin­dais as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo įžeis­tą gar­bę ir oru­mą tik tais at­ve­jais, kai apie jį sklei­džia­mi jo gar­bę ir oru­mą že­mi­nan­tys duo­me­nys, ku­rie ne­ati­tin­ka ti­kro­vės. Ta­čiau tais at­ve­jais, kai apie žmo­gų pa­skleis­ta že­mi­na­mo ar įžei­džia­mo tu­ri­nio in­for­ma­ci­ja ati­tin­ka ti­kro­vė­je eg­zis­tuo­jan­čias fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, sa­vo tei­sių as­muo ne­ga­lės ap­gin­ti. R. La­zaus­kie­nė pri­mi­nė, kad anks­čiau bu­vo ga­li­ma įžeis­ti as­me­nį ir ver­ti­na­muo­ju tei­gi­niu – iš­reiš­kiant sa­vo nuo­mo­nę.

„Da­bar, pa­nai­ki­nus bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę už įžei­di­mą, ci­vi­li­nės ar ad­mi­nis­tra­ci­nės tei­sės nor­mo­se už įžei­džia­mą nuo­mo­nę ar ver­ti­ni­mą bū­ti­na nu­ma­ty­ti as­mens gar­bės ir oru­mo gy­ni­mo tai­syk­les. Prieš­in­gu at­ve­ju ne­bus už­ti­krin­tas vie­nas pa­grin­di­nių Eu­ro­pos žmo­gaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių kon­ven­ci­jo­je įtvir­tin­tų pri­nci­pų – as­mens tei­sė į gar­bę ir oru­mą“, – sa­kė pa­šne­ko­vė. Jos tei­gi­mu, tai jau pa­žy­mė­jo Lie­tu­vos ad­vo­ka­tū­ra, pa­teik­da­ma iš­va­das dėl šio straips­nio pa­nai­ki­ni­mo, taip pat ir Žmo­gaus tei­sių ste­bė­ji­mo ins­ti­tu­tas.

Ras­ti iš­ei­tį užtruks

Sei­mo Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to na­rys Man­tas Ado­mė­nas LŽ ža­dė­jo, kad bus ieš­ko­ma iš­ei­ties iš su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos, ta­čiau tam rei­kia lai­ko. „Iš vie­no tei­si­nio kraš­tu­ti­nu­mo – ga­li­my­bės baus­ti už su­bjek­ty­viai su­vok­tą, kar­tais gal­būt net įsi­vaiz­duo­tą „į­žei­di­mą“ – nu­si­ri­to­me į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą, kai ty­čio­ji­ma­sis iš žmo­gaus vie­šo­jo­je erd­vė­je ga­li lik­ti ne­bau­džia­mas“, – sa­kė par­la­men­ta­ras. Anot jo, įsta­ty­mai tu­rė­tų siek­ti pro­tin­gos pu­siaus­vy­ros tarp žo­džio lais­vės ir as­mens oru­mo.

„Mums, įsta­ty­mų lei­dė­jams, pri­bren­do par­ei­ga ieš­ko­ti spren­di­mo, kaip pa­dė­ti ap­si­gin­ti ne­pel­ny­tai įžei­di­nė­ja­miems ir už­gau­lio­ja­miems žmo­nėms. Ta­čiau tai rei­kia da­ry­ti ne­pa­žei­džiant žo­džio lais­vės rei­ka­la­vi­mų“, – tei­gė M. Ado­mė­nas. Jis svars­tė, kad gal­būt bus ga­li­ma pa­si­nau­do­ti ki­tų kraš­tų pa­tir­ti­mi, kur lais­vo žo­džio di­le­mos eg­zis­tuo­ja se­niau ir spren­džia­mos il­giau. „A­ki­vaiz­du, kad įsta­ty­mą rei­kia to­bu­lin­ti, ta­čiau tai už­truks. O kol kas ge­riau­sias pa­ta­ri­mas – ne­kreip­ti dė­me­sio į pik­ta­va­lius ir ne­praus­ta­bur­nius žmo­nes, ku­rių mū­sų vi­suo­me­nė­je, de­ja, kol kas aps­tu“, – pa­brė­žė Sei­mo na­rys.