Apie atseit deginamas Vanagaitės knygas ir esą cenzūrą
Nie­kas tų Rū­tos Va­na­gai­tės kny­gų ne­de­gi­na. Jos yra tie­siog nu­ra­šo­mos į ma­ku­la­tū­rą. Ta­čiau itin įspū­din­gai at­ro­do, kai bū­rys „prie­dur­nių“ ima skleis­ti vi­so­kius „šū­dus“ apie tai, pa­vers­da­mi vi­są si­tua­ci­ją kaž­ko­kiu ab­sur­du. Tai aš jums pa­aiš­kin­siu, ka­me čia iš­ties yra ab­sur­das. Ir kiek ši­to­je is­to­ri­jo­je bei to­kiuo­se aiš­ki­ni­muo­se yra me­la­gin­gu­mo, da­bar jau sklei­džia­mo per įvai­riau­sias skir­tin­gas sky­les.

Pradėkim nuo paprasto dalyko: kalbas apie knygų deginimą paskelbė pati Rūta Vanagaitė. Ne leidykla, ne dar kažkas, o ji pati – pareikšdama, kad čia esą vat taip viskas baisiai.

Ką padarė „Alma Littera“? Ji tiesiog pasakė, kad nieko bendro nei su Rūta Vanagaite, nei su jos rašymais nenori turėti. Ir viskas.

„Alma Littera“ niekuo nėra įsipareigojusi Rūtai Vanagaitei ir anei niekaip neprivalo nei platinti tų knygų, nei kažkaip tos autorės leidybą remti.

Tame nėra jokios cenzūros – Rūta Vanagaitė, jei taip nori, gali leisti savo knygas kur nors kitur. Kažkodėl net neabejoju, kad atsiras kokių nors parėmėjų, kurie parems, nes visada atsiranda tam tikrų geradarių. Niekas nedraudžia jokių knygų – tai visiškas bulšitas. Taigi, kalbos apie kokias nors cenzūras – tai dar vienas šleikštus melas.

Įsivaizduokite, kad koks nors žmogus jums pasiūlo, kad jūs jam padėtumėte su kažkokiu darbu, o paskui apšika jus nuo galvos iki kojų. Ką jūs darote tokioje situacijoje? Jūs maloniai pasakote tam žmogui: „dink man iš akių ir daugiau nesirodyk„.

Kaip tik tai ir buvo šiuo atveju: leidykla padėjo leisti knygas, investavo savo pinigus į knygų leidybą, o paskui ima ir paaiškėja, kad autorius varo tokius dalykus ant Lietuvos, kad ir tau pačiam visą reputaciją (augintą daugelį metų) sušika iki visiško.

Leidykla pasiuntė Rūtą Vanagaitę į ten, kur jai reikia. Rūta Vanagaitė ėmė varyti apie cenzūrą. T. y., apmelavusi Lietuvos praeitį, apmelavo ir apie tai, kas buvo su ta knyga.

„Alma Littera“ turėjo savo išlaidas, susijusias su Rūtos Vanagaitės knygų spausdinimu. Niekas negali nuspręsti už leidyklą, kur ir kaip ji tuos prarastus kaštus utilizuos. Niekas negali reikalauti, kad savo patirtomis išlaidomis leidykla remtų Rūtą Vanagaitę.

Situacija čia paprasta: įsivaizduokite, kad išspausdinote knygą už savo pinigus, susitarėte su autoriumi, kad dalinsitės pelnu, o autorius pavaro ant jūsų taip, kad jūs tą autorių pasiunčiate. Jūs norėtumėte už tuos savo pinigus paskui dar to autoriaus knygas platinti? T. y., jūs norėtumėte dar papildomai remti už tuos pinigus tą autorių?

Vienas mano draugas, kuriam aptemo protas, pareiškė, kad juk esą knygos atspausdintos, tai galima jas už dyką išdalinti. Jūs tą įsivaizduojate?

Įsivaizduokit, kad kažkas, kam padarėte gerą darbą ir tas kažkas apšiko jus, paskui jums pasako: „žinai, aš tave apšikau, mes buvom susitarę, kad kartu pelną dalinsimės, tai davai dabar padaryk man viską išvis už dyką“.

Apie menamas cenzūras reikia įsisąmoninti paprastą faktą: jokių cenzūrų nėra. Tiesiog Rūta Vanagaitė po savo varymų buvo pasiųsta į ten, kur ją reikėjo pasiųsti. O „Alma Littera“ nesiruošia už savo pinigus platinti tos veikėjos knygų.

Ką Alma Littera daro su savo nuostoliais – tą, ką nori, tą ir daro. Šiuo atveju – nurašo jas į makulatūrą. Kaip ir bet kokias kitas knygas, kurių pardavimo sukuriami nuostoliai viršija galimus pelnus.

Svarbu čia suprasti, kad kalbos apie cenzūrą ir deginamas knygas – tai dar vienas šleikštus melavimas, kuris skleidžiamas į visas puses.