Andrius Mazuronis: „Priėjau ribą“
Iš par­ti­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ pa­si­trau­kęs Sei­mo na­rys And­rius Ma­zu­ro­nis tvir­ti­na, kad jam bu­vo ne­priim­ti­nos šios or­ga­ni­za­ci­jos eu­ros­kep­ti­nės idė­jos su „pro­ru­siš­ku­mo tru­pi­niais“.

„Kraš­tu­ti­nės pa­žiū­ros, glau­džiai su­si­py­nu­sios su ne­ma­ža po­pu­liz­mo ir de­ma­go­gi­jos do­ze, iki tam ti­kros ri­bos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me ga­li eg­zis­tuo­ti, ta­čiau ta­pu­sios do­mi­nuo­jan­čia ideo­lo­gi­jos da­li­mi nė­ra pri­im­ti­nos. Pri­si­min­ki­me „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ ly­de­rio Ro­lan­do Pa­kso kal­bą ne­se­niai vy­ku­sia­me par­ti­jos kong­re­se: kai ku­rios jo iš­sa­ky­tos min­tys man at­ro­dė ab­sur­diš­kos ir juo­kin­gos, o kai ku­rios - pa­vo­jin­gos na­cio­na­li­nio sau­gu­mo po­žiū­riu“, - in­ter­viu "Lie­tu­vos ži­nioms" kal­bė­jo va­kar na­rys­tės „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­jo­je bei jos frak­ci­jo­je Sei­me at­si­sa­kęs A. Ma­zu­ro­nis.

Par­la­men­ta­ras tei­gė dar ne­san­tis ap­sisp­ren­dęs, ar liks di­džio­jo­je po­li­ti­ko­je, ir ven­gė at­sa­ky­ti, ar iš tie­sų jis, kaip ir jo tė­vas - vis dar „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo“ par­ti­jai pri­klau­san­tis eu­ro­par­la­men­ta­ras Va­len­ti­nas Ma­zu­ro­nis, - ke­ti­na sto­ti Šiau­liuo­se bu­ria­mo vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo, jau pri­glau­du­sio ne­ma­žą bū­rį bu­vu­sių „tvar­kie­čių“, prieš­aky­je.

Ra­di­ka­liz­mas stiprėja

- Apie iš­sis­ki­rian­čias jū­sų ir par­ti­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ va­do­vy­bės nuo­mo­nes vie­šai kal­bė­jo­te jau ku­rį lai­ką. Kas at­si­ti­ko, kad bū­tent da­bar nu­spren­dė­te trauk­tis?

- Par­ti­jos iš­sa­ko­mos eu­ros­kep­ti­nės idė­jos, la­bai daž­nai ir su pro­ru­siš­ku­mo tru­pi­niais, man jau se­niai ne­pa­ti­ko. Vis di­dė­jo ta­kos­ky­ra tarp ma­no vi­di­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir to, ką dek­la­ruo­ja par­ti­jos va­do­vy­bė, - kal­bu apie po­zi­ci­ją dėl eu­ro įve­di­mo, Lie­tu­vos vie­tos Eu­ro­pos Są­jun­go­je, par­eiš­ki­mus ska­lū­nų du­jų klau­si­mu, jau ne­mi­nė­da­mas kai ku­rių par­eiš­ki­mų dėl pa­dė­ties Ukrai­no­je, ku­rie ker­ta­si ne tik su po­li­ti­niais, bet net su ele­men­ta­riais bend­raž­mo­giš­kais pri­nci­pais ar su­vo­ki­mu, kas yra lais­vė ir kaip į ją rea­guo­ti. Pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ju­tau, kad tos ten­den­ci­jos par­ti­jos vi­du­je aš­trė­ja. Vi­sa­da yra tam ti­kra ri­ba, iki ku­rios tu tar­si dar ga­li per­ženg­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus, bet pa­skui prie­ini ją ir pri­va­lai pa­si­rink­ti. Ma­nau, šį kar­tą pri­ėjau ri­bą.

- Apž­val­gi­nin­kai kal­ba apie vis stip­rė­jan­tį "Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo" ra­di­ka­lė­ji­mą. Ar ma­tė­te to­kių ten­den­ci­jų?

- Ži­no­ma. Pri­si­min­ki­me kad ir R. Pa­kso kal­bą ne­se­niai vy­ku­sia­me par­ti­jos kong­re­se: kai ku­rios jo iš­sa­ky­tos min­tys man at­ro­dė ab­sur­diš­kos ir juo­kin­gos, bet kai ku­rios - pa­vo­jin­gos na­cio­na­li­nio sau­gu­mo po­žiū­riu. Kraš­tu­ti­nės pa­žiū­ros, glau­džiai su­si­py­nu­sios su ne­ma­ža po­pu­liz­mo ir de­ma­go­gi­jos do­ze, iki tam ti­kros ri­bos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me ga­li eg­zis­tuo­ti, ta­čiau ta­pu­sios do­mi­nuo­jan­čia ideo­lo­gi­jos da­li­mi nė­ra pri­im­ti­nos.

Par­ti­jo­je, ma­nau, yra įvai­rių nuo­mo­nių. Tik la­bai gai­la, kad ofi­cia­lią par­ti­jos po­li­ti­ką gin­či­jan­čias nuo­mo­nes bi­jo­ma iš­sa­ky­ti: jos reiš­kia­mos tik la­bai ty­liai ir la­bai slap­tai, nes už ki­to­kią po­zi­ci­ją ne­si glos­to­mas par­ti­jos va­do­vy­bės. Par­ti­jos na­riai tai ma­to.

- Su­si­da­ro įspū­dis, kad R. Pa­ksas ša­lia sa­vęs no­ri ma­ty­ti tik jam pri­ta­rian­čius par­ti­jos na­rius. Tai ro­do ir pa­va­duo­to­jų par­ti­jo­je pa­si­rin­ki­mas, ir reak­ci­ja į ki­to­kią po­zi­ci­ją.

- Ma­ny­čiau, tai yra ženk­las par­ti­jos na­riams, kas ten yra to­le­ruo­ja­ma, o kas - ne. Ki­to­kios nuo­mo­nės nei par­ti­jos pir­mi­nin­ko tu­rė­ji­mas ga­li bū­ti - o ma­no at­ve­ju ir bu­vo - bau­džia­mas.

Ži­no­ma, par­ti­jos pir­mi­nin­kas ga­li rink­tis sa­vo ko­man­dą. Jei­gu jis ma­no, kad Kęs­tas Koms­kis, Pe­tras Gra­žu­lis ar Vy­tau­tas Kamb­le­vi­čius (nau­jie­ji par­ti­jos vi­ce­pir­mi­nin­kai - aut.) yra ko­man­da, su ku­ria ga­li­ma ei­ti į rin­ki­mus ir lai­mė­ti. Jis už tai pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę. Jei re­zul­ta­tai bus ge­ri, tai reikš, kad par­ti­jos pir­mi­nin­kas bu­vo tei­sus ir pri­ėmė tei­sin­gus spren­di­mus. Ne­to­li­ma at­ei­tis vis­ką par­odys.

Žval­go­si atgal

- Re­gis, pa­grin­di­nis pa­sta­ro­jo me­to „tvar­kie­čių“ tiks­las - po­li­ti­nis R. Pa­kso rea­bi­li­ta­vi­mas. Ar par­ti­ja „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ ne­ta­po vie­no žmo­gaus įkai­te?

- Jau kal­bė­jau apie tai, kad par­ti­ja per daug žval­go­si at­gal, gai­lė­da­ma­si sa­vęs ir verkš­len­da­ma, užuot žiū­rė­ju­si į at­ei­tį ir gal­vo­ju­si, kaip įgy­ven­din­ti sa­vo prog­ra­mas ir te­sė­ti rin­kė­jams duo­tus pa­ža­dus. Ži­no­ma, tei­sin­gu­mą rei­kia at­kur­ti, bet ši prob­le­ma ne­tu­rė­tų bū­ti do­mi­nuo­jan­tis ir pa­grin­di­nis veiks­nys par­ti­jos gy­ve­ni­me.

- Ar šio­mis die­no­mis, prieš pri­im­da­mas ga­lu­ti­nį spren­di­mą trauk­tis iš par­ti­jos, ne­ban­dė­te apie tai pa­si­kal­bė­ti su R. Pa­ksu?

- Tie­sio­giai su R. Pa­ksu jau ne­sa­me kal­bė­ję gal dve­jus su pu­se, gal tre­jus me­tus. Su­si­ti­ko­me par­ti­jos kong­re­se: iš tri­bū­nos ir pa­si­kal­bė­jo­me.

Ne­ga­lė­čiau aiš­kin­ti, kaip par­ti­jos pir­mi­nin­kui rei­kė­tų elg­tis, bet jei­gu pats bū­čiau jo vie­to­je, kam nors pra­dė­jus žer­ti vie­šus prie­kaiš­tus, pa­klaus­čiau žmo­gaus, kas at­si­ti­ko. To­kio po­kal­bio tarp mū­sų ne­bu­vo. Gal ir ne­rei­kė­jo - gal per­dė­tai emo­cio­na­liai ver­ti­nu.

Svars­to at­ei­tį politikoje

- Ar jū­sų spren­di­mas trauk­tis dar la­biau ne­pab­lo­gins jū­sų tė­vo - eu­ro­par­la­men­ta­ro V. Ma­zu­ro­nio - pa­dė­ties par­ti­jo­je?

- Ma­nau, par­ti­jos va­do­vy­bės po­žiū­ris į ma­no tė­vą pa­blo­gė­ti ne­be­ga­li - jis jau yra pats blo­giau­sias. Par­ti­jos na­rių po­žiū­ris, ti­kiu, ir­gi yra ne­kin­ta­mas. Par­ti­jos na­riai ver­ti­na rem­da­mie­si šiek tiek ki­tais kri­te­ri­jais ne­gu va­do­vy­bė.

V. Ma­zu­ro­niui iš anks­to apie sa­vo ap­sisp­ren­di­mą ne­pra­ne­šiau. Tai, kad vi­du­je esu nu­si­vy­lęs, jis ži­no­jo. Kai, man par­ašius par­eiš­ki­mą, jam pa­skam­bi­no žur­na­lis­tai, tė­vas su­si­sie­kė su ma­ni­mi. Pa­sa­kė: „Tai ma­čiau, pa­da­rei.“ Taip, pa­da­riau. Jis nei svei­ki­no, nei abe­jo­jo ma­no spren­di­mu: aš pa­lai­kau vi­sus jo veiks­mus, jis - vi­sus ma­no veiks­mus. Ar­ti­mi žmo­nės tam ir yra gy­ve­ni­me.

- Ar ne­įvyks taip, kaip prog­no­za­vo par­ti­jos vi­ce­pir­mi­nin­kas Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis: ne­tru­kus vi­si Ma­zu­ro­niai su­si­burs Šiau­liuo­se bu­ria­ma­me vi­suo­me­ni­nia­me ju­dė­ji­me?

- R. Že­mai­tai­čio au­to­ri­te­tas man - ne­iš­dil­do­mas, to­dėl ko­men­tuo­ti ar ver­tin­ti jo par­eiš­ki­mų ne­tu­riu tei­sės.

- Vis dėl­to ką ke­ti­na­te da­ry­ti to­liau?

- Yra du va­rian­tai: ar­ba iš­ei­ti iš po­li­ti­kos, ar­ba lik­ti. Da­bar sto­viu prieš šį pa­si­rin­ki­mą. Kai ap­sisp­rę­siu, bus to­les­ni žings­niai.

- Kal­ba­te ir apie tai, kad ga­lė­tu­mė­te iš­ei­ti iš Sei­mo?

- Drą­siai. Ar ma­no­te, kad dau­giau nie­ko gy­ve­ni­me ne­ga­lė­čiau da­ry­ti, tik už­siim­ti po­li­ti­ka?

Ži­no­ma, at­sa­ko­my­bė rin­kė­jams ir­gi yra la­bai svar­bus veiks­nys. Bet... šią ka­den­ci­ją iki pa­bai­gos at­bū­ni, iš­lai­kai tą at­sa­ko­my­bę, o į ki­tus rin­ki­mus ga­li pa­pras­čiau­siai ne­iti. Ar­ba ei­ti. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, ap­sisp­rę­siu lik­ti po­li­ti­ko­je ar ne.