A.Stanislovaitis: „Revoliucijų nežadu“
Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos (VSTT) di­rek­to­riaus par­ei­gas nuo ki­tų me­tų pra­dės ei­ti 45-erių miš­ki­nin­kas Al­ber­tas Sta­nis­lo­vai­tis. Iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu "Lie­tu­vos ži­nioms" jis tei­gė di­de­lių re­vo­liu­ci­jų ne­pla­nuo­jan­tis, ta­čiau pri­si­pa­ži­no, kad tam ti­krų po­ky­čių jau yra nu­ma­tęs.

Per kon­kur­są VSTT di­rek­to­riaus par­ei­goms ei­ti A. Sta­nis­lo­vai­tis nu­run­gė pen­kis var­žo­vus. Tar­ny­ba be nuo­la­ti­nio va­do­vo li­ko va­sa­rą, kai bu­vo ne­pra­tęs­ta net 12 me­tų VSTT va­do­va­vu­sios Rū­tos Baš­ky­tės ka­den­ci­ja. Ši ap­lin­ko­sau­gos spe­cia­lis­tė taip pat da­ly­va­vo kon­kur­se, ta­čiau li­ko an­tra.

A. Sta­nis­lo­vai­tis kaip vie­ną di­džiau­sių bū­si­mų dar­bų įvar­di­ja bend­ros sis­te­mos su­kū­ri­mą ap­mo­kes­ti­nant lan­ky­mą­si vi­so­se Lie­tu­vos sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, nes vi­suo­me­nė tu­ri pri­si­dė­ti prie nuo­sta­biau­sių gam­tos kam­pe­lių iš­lai­ky­mo, jų prie­žiū­ros.

Tap­si­me rėmėjais

- Ko­dėl nu­spren­dė­te da­ly­vau­ti kon­kur­se VSTT di­rek­to­riaus par­ei­goms ei­ti?

- Ma­čiau, kad ga­liu bū­ti nau­din­gas šiai tar­ny­bai ir sa­vo dar­bu pri­si­dė­ti prie sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tvar­ky­mo. Kon­kur­sas ką tik įvy­ko, tad for­ma­liai dar ne­inu par­ei­gų. Ma­ne tu­ri pa­skir­ti ap­lin­kos mi­nis­tras. Jei vis­kas bus ge­rai, ma­nau, dirb­ti tu­rė­čiau pra­dė­ti po Nau­jų­jų me­tų.

VSTT yra su­rink­ta ga­na pro­fe­sio­na­lių žmo­nių ko­man­da. Tiek re­gio­ni­nių, tiek na­cio­na­li­nių par­kų ir re­zer­va­tų veik­los klau­si­mai la­bai ak­tua­lūs ir svar­būs. Kar­te­lė tar­ny­bos va­do­vui pa­kel­ta la­bai aukš­tai, to­dėl tu­rė­siu įsi­gi­lin­ti į įsta­ty­mus, ge­rai su­si­pa­žin­ti su dar­buo­to­jais, jų prob­le­mo­mis. Ta­čiau re­vo­liu­ci­jų ne­ža­du. Ga­li­ma tik to­bu­lin­ti, ge­rin­ti veik­lą.

- Vis dėl­to nau­jo­vių ne­iš­veng­si­me?

- Apie tai jau kal­bė­ta, o da­bar teks įgy­ven­din­ti pra­kti­ko­je - įves­ti lan­ky­to­jų bi­lie­tus sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se. Bū­ti­na su­kur­ti sis­te­mą, kad par­kų di­rek­ci­jos pa­čios ga­lė­tų už­si­dirb­ti iš žmo­nių lan­ky­mo­si tam ti­kruo­se gam­tos ob­jek­tuo­se, mu­zie­juo­se. Par­kams rei­kia iš­lai­ky­ti tai, kas jau su­kur­ta įgy­ven­di­nant įvai­rius Eu­ro­pos Są­jun­gos ar vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mus pro­jek­tus.

Šio­je sri­ty­je mū­sų lau­kia di­de­lis dar­bas. Šian­dien esa­me įpra­tę par­kų inf­ras­truk­tū­ra nau­do­tis vi­siš­kai ne­mo­ka­mai, ta­čiau sau­go­mų te­ri­to­ri­jų lan­ky­to­jai, ma­nau, ga­lė­tų ir tu­rė­tų pri­si­dė­ti prie tų gam­tos kam­pe­lių prie­žiū­ros, jų iš­lai­ky­mo. Pra­džio­je - bent sim­bo­liš­kai. Svars­to­me vė­liau įves­ti mo­kes­tį ir už au­to­mo­bi­lių sta­ty­mą sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se. Da­bar į par­kus ti­krai daug in­ves­tuo­ta, lan­ky­to­jams su­kur­ta tam ti­kra ge­ro­vė ir ją rei­kia iš­lai­ky­ti.

Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos vals­ty­bių lan­ky­ma­sis sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se yra ap­mo­kes­tin­tas. Ne­ga­li­me vien nau­do­tis tuo, ką su­kū­rė vals­ty­bė, gam­ta, rei­kia ir pa­tiems pri­si­dė­ti prie te­ri­to­ri­jų puo­se­lė­ji­mo. Tu­riu ome­ny­je vi­sas sau­go­mas te­ri­to­ri­jas, o ne ko­kius nors iš­skir­ti­nius ob­jek­tus.

Kal­na­pu­šy­nai atgyveno

- Daug kal­ba­ma apie tai, kad sau­go­mų te­ri­to­ri­jų miš­kus tu­rė­tų pri­žiū­rė­ti ne urė­di­jos, bet pa­čios par­kų di­rek­ci­jos. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė?

- Šis klau­si­mas, ko ge­ro, ak­tua­liau­sias Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­niam par­kui, ku­rio miš­kų prie­žiū­rą ke­ti­na­ma pa­ti­kė­ti Kre­tin­gos miš­kų urė­di­jai. Bet ne­ri­jos miš­kai - uni­ka­lūs. Prob­le­ma itin pa­aš­trė­jo po šių me­tų gais­ro.

Dau­gu­mo­je par­kų miš­kai la­bai ge­rai pri­žiū­ri­mi, ir ne­svar­bu, ar tai da­ro par­kų di­rek­ci­jos, ar urė­di­jos. Es­mės tai ne­kei­čia, nes svar­biau­sia - re­zul­ta­tas.

O skir­tin­gų miš­kų si­tua­ci­ja tu­ri bū­ti ana­li­zuo­ja­ma kiek­vie­no­je sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je at­ski­rai. Gal vi­suo­me­nei at­ro­do, kad re­gio­ni­nia­me ar na­cio­na­li­nia­me par­ke miš­kai tu­ri bū­ti kaip mies­to par­kuo­se... Ti­krai ne. Yra at­ski­ri miš­kot­var­kos pla­nai, ku­rie ir nu­sta­to miš­kų tvar­ky­mo po­bū­dį. Rei­kia ir sen­gi­rių, ir ne­lies­tų miš­kų.

Ži­no­ma, Kur­šių ne­ri­jo­je ne­bu­vo įver­tin­ta pa­se­nu­sių kal­na­pu­šy­nų si­tua­ci­ja. Prieš 50 me­tų tos kal­na­pu­šės bu­vo rei­ka­lin­gos ir at­li­ko sa­vo funk­ci­ją. Ta­čiau šian­dien jos ne tik ne­be­nau­din­gos, bet ir pa­vo­jin­gos, nes va­sa­rą už­si­de­ga kaip sau­sa par­ako sta­ti­nė. Tai, kas bu­vo, re­gis, ge­rai pa­da­ry­ta prieš pen­ke­rius me­tus, da­bar ga­li at­ro­dy­ti vi­sai ki­taip. Bū­ti­na ana­li­zuo­ti, per­žiū­rė­ti si­tua­ci­ją ir lai­ky­tis ūkiš­ko po­žiū­rio.

Dėl kal­na­pu­šių Kur­šių ne­ri­jo­je rei­kės ryž­tin­gų spren­di­mų. Teks spręs­ti tą prob­le­mą, nes ar­tė­ja pa­va­sa­rio se­zo­nas, dar vie­no gais­ro ne­va­lia leis­ti. Ga­li­me va­din­ti kal­na­pu­šy­ną ofi­cia­liai įtei­sin­tu miš­ku ar krū­my­nais, es­mės tai ne­kei­čia: kal­na­pu­šės yra pe­rau­gęs me­dy­nas, ku­ria­me ky­la di­džiu­liai gais­rai. Ir ge­sin­ti ug­nį, ir ap­sau­go­ti nuo jos la­bai su­dė­tin­ga, tad šią prob­le­mą bū­ti­na spręs­ti ne­pa­žei­džiant sau­go­mos te­ri­to­ri­jos in­te­re­sų, ir kuo sku­biau.

Rei­kia ras­ti vidurkį

- Kaip ver­ti­na­te pla­čiai es­ka­luo­ja­mą ir vis dar ais­tras ke­lian­čią ne­tei­sė­tų sta­ty­bų sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se prob­le­mą?

- Ne­no­rė­čiau ko­men­tuo­ti at­ski­rų si­tua­ci­jų. Gy­ve­na­me tei­si­nė­je vals­ty­bė­je. Ti­kiuo­si, vis­ką su­re­gu­liuos tei­si­niai me­cha­niz­mai. Ko­men­tuo­ti, kves­tio­nuo­ti tei­si­nių da­ly­kų nei ga­liu, nei no­riu.

- Koks jū­sų po­žiū­ris į me­džiok­lę sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se?

- Pats esu me­džio­to­jas, to­dėl ga­liu pa­sa­ky­ti, kad me­džiok­lė jo­se - ne­iš­ven­gia­ma. Tar­ki­me, Kur­šių ne­ri­jo­je šer­nai, la­pės laks­to po žmo­nių kie­mus. Iš­rau­sia ve­jas, iš­mė­to šiukš­les. Blo­gai. Jei me­džio­ja­ma - vėl blo­gai. Tai kaip spręs­ti šią prob­le­mą? Kaip ras­ti vi­dur­kį? Jei kas nors ži­no ge­res­nį bū­dą už me­džiok­lę, te­gul pa­siū­lo. Svars­ty­si­me. Gy­vū­ni­jos re­gu­lia­vi­mas yra bū­ti­nas. Žvė­ris ten­ka me­džio­ti, ki­taip ga­li­ma su­lauk­ti eko­lo­gi­nių prob­le­mų.

Tas pat - dėl di­džių­jų kor­mo­ra­nų ko­lo­ni­jos Juo­dkran­tė­je. Ši prob­le­ma iš­ties iš­pūs­ta, per­ne­lyg jau­triai rea­guo­ja­ma į šių pa­ukš­čių bu­vi­mą ar ne­bu­vi­mą. Gam­ta yra gam­ta, bet tam ti­krus jo­je vyks­tan­čius pro­ce­sus tu­ri re­gu­liuo­ti žmo­gus.

Dosjė

45-erių A. Sta­nis­lo­vai­tis yra bai­gęs miš­ki­nin­kys­tės stu­di­jas Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Jo pir­mo­ji dar­bo­vie­tė bu­vo Kė­dai­nių miš­kų urė­di­ja. Pa­skui dir­bo sky­riaus vir­ši­nin­ku tuo­me­tė­je Miš­kų ūkio mi­nis­te­ri­jo­je, vė­liau - Ge­ne­ra­li­nė­je miš­kų urė­di­jo­je prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos. Nuo 1999-ųjų va­do­va­vo ke­lioms bend­ro­vėms. 2010 me­tais ta­po UAB „U­su­ris“ di­rek­to­riu­mi. Nuo 2012 me­tų iki šiol yra šios bend­ro­vės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas.