A. Rusteikienė: jaunam verslui skaidrumas yra būtinybė
Vis dau­giau jau­nų žmo­nių Lie­tu­vo­je no­ri iš­ban­dy­ti so­cia­li­nio vers­lo mo­de­lius bei sa­vo veik­la spręs­ti vi­suo­me­nei ak­tua­lias prob­le­mas, „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­riaus ir „Ži­nių ra­di­jo“ lai­do­je „Skaid­ru­mo li­ni­ja“ sa­kė An­dže­li­ka Rus­tei­kie­nė. Pa­sak jos, jau­ni­mui skaid­ru­mas vers­le jau tam­pa ele­men­ta­ria hi­gie­na, ku­ri pa­de­da jų įmo­nės kon­ku­ren­ci­niam pra­na­šu­mui.

– Ko­dėl Jūs pra­dė­jo­te „So­ci­fac­tion“?

– „So­ci­fac­tion“ bū­tų ga­li­ma va­din­ti so­cia­li­nio vers­lo ug­dy­mo prog­ra­ma, ku­rią pra­dė­jo­me ma­ty­da­mi aki­vaiz­dų po­rei­kį. Šian­dien žmo­nės no­ri plė­to­ti ver­ty­bė­mis grįs­tas vers­lo idė­jas. So­cia­li­nės bei ap­lin­ko­sau­gos prob­le­mos įvai­rio­se ša­ly­se tik au­ga, to­dėl ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų dar­bo ar­ba vals­ty­bi­nio sek­to­riaus dar­bo ne­be­pa­kan­ka joms įveik­ti. Dėl šios prie­žas­ties for­muo­ja­si nau­ji vers­lo mo­de­liai, ku­rių es­mi­nė mi­si­ja yra spręs­ti so­cia­li­nes prob­le­mas pa­si­tel­kiant vers­lo mo­de­lius. Štai taip ir at­si­ra­do šis so­cia­li­nio vers­lo ak­se­le­ra­to­rius.

– Ar tai reiš­kia, kad žmo­nėms, no­rin­tiems vys­ty­ti so­cia­li­nį vers­lą, Lie­tu­vo­je ne­la­bai se­ka­si, jog jiems rei­kia pa­gal­bos?

– Iš ti­krų­jų mes įver­ti­no­me bend­rą rin­kos si­tua­ci­ją, su­pra­to­me, kad apie so­cia­li­nį vers­lą žmo­nėms stin­ga ži­nių, kad dar ne­la­bai su­pran­ta­ma, kaip jį iš pri­nci­po plė­to­ti. Šian­dien rin­ko­je mes esa­me pra­de­dan­tie­ji, žen­gian­tys kū­di­kio žings­nius pir­myn.

Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja tik ke­li to­kio vers­lo mo­de­liai – juos ga­li­me su­skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų. Tuo me­tu jų po­rei­kis, no­ras juos plė­to­ti, yra la­bai di­de­lis. Ši prog­ra­ma su­kur­ta tam, kad pa­ska­tin­tų jau­ni­mą do­mė­tis so­cia­li­niu vers­lu, bei kad jo, ži­no­ma, rin­ko­je bū­tų dau­giau.

Andželika Rusteikienė.

– Ar Lie­tu­vo­je ap­lin­ka so­cia­li­niam vers­lui yra pa­lan­ki?

– Šian­dien jau ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad Lie­tu­vo­je at­si­ra­do so­cia­li­nio vers­lo kon­cep­ci­ja, prie ku­rios su­kū­ri­mo daug pri­si­dė­jo tiek so­cia­li­niai par­tne­riai, tiek Ūkio, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos. Tai yra la­bai ge­ras žings­nis iš vals­ty­bės pu­sės – par­ody­ti, kad šian­dien ši te­ma yra la­bai ak­tua­li ir kad to­kių or­ga­ni­za­ci­jų rin­ko­je rei­kia dau­giau.

So­cia­li­nio vers­lo kon­cep­ci­ja iš pri­nci­po apib­rė­žia, kas yra so­cia­li­nis vers­las, nes vy­ko la­bai daug dis­ku­si­jų apie tai, ko­kią vie­tą šis mo­de­lis uži­ma rin­ko­je, kaip jį rei­kė­tų su­pras­ti. Da­bar bus ga­li­ma skir­ti dau­giau dė­me­sio ap­lin­kos, eko­sis­te­mos kū­ri­mui, pra­de­dant vie­ši­ni­mu ir bai­giant fi­nan­sa­vi­mo pa­ieš­ka.

Ži­no­ma, kai kal­ba­me apie vi­suo­me­nę, ga­li­me pa­ste­bė­ti di­de­lį po­rei­kį bei jau­nų žmo­nių no­rą rink­tis ir pirk­ti pre­kes ir pa­slau­gas, ku­rios tu­ri ver­ty­bi­nį pa­ma­tą. Jei ži­no­me, kad tam ti­kra­me res­to­ra­ne dir­ba žmo­gus, ku­ris gal­būt anks­čiau tu­rė­jo pri­klau­so­my­bę, bet šian­dien no­ri įgy­ti nau­jų įgū­džių ir grįž­ti į įpras­tą gy­ve­ni­mą, tai pa­ska­ti­na rink­tis to res­to­ra­no pro­duk­ci­ją. Ki­ta ver­tus, so­cia­li­nis vers­las ir­gi yra vers­las, jis ku­ria kon­ku­ren­cin­gus pro­duk­tus ir pa­slau­gas, o var­to­to­jai la­bai daž­nai ren­ka­si pro­duk­tą ar pa­slau­gą pa­gal jo ko­ky­bę bei kai­ną.

– Ką kon­kre­čiai „So­ci­fac­tion“ da­ly­viai da­ro, ko­kie yra jų vers­lai, ko­kias prob­le­mas jie spren­džia?

– Yra la­bai skir­tin­gų pa­vyz­džių. Vie­ni ku­ria Se­ne­lių dar­že­lį – tai die­nos cen­tras se­ne­liams, ku­rių vai­kai ne­no­ri iš­vež­ti į se­ne­lių na­mus, o ver­čiau juos ati­duo­da į se­ne­lių dar­že­lį die­nos me­tu. An­tras įdo­mes­nis so­cia­li­nio vers­lo pa­vyz­dys – tai na­mu­kai me­dy­je. Jau­nuo­liai įgy­ven­di­no sa­vo ma­mos sva­jo­nę tu­rė­ti na­mu­ką me­dy­je, ku­ris yra pui­ki vie­ta pa­il­sė­ti eko­lo­giš­kos ap­lin­kos ir gam­tos iš­troš­ku­siems mies­tie­čiams. Taip pat yra so­cia­li­nio vers­lo pro­jek­tas­“I­no­va­to­rių slė­nis“ An­ta­liep­tė­je, ku­ris šian­dien su­bu­ria vers­li­nin­kus so­cia­li­nių ino­va­ci­jų fes­ti­va­liui. „Coo­lŪ­kis“ – tai ki­tas so­cia­li­nio vers­lo pro­jek­tas, ku­ris mies­tie­čiams at­ve­ria du­ris į re­gio­nuo­se esan­čius dar­žus, kur jie ga­li au­gin­ti eko­lo­giš­kas dar­žo­ves ir tuo pa­čiu pa­dė­ti ten įsi­kū­ru­siems vie­ni­šiems se­ne­liams.

– Ar tos idė­jos, ku­rias da­bar var­di­na­te, yra pa­klau­sios?

– Kiek ži­no­me, na­mu­kai me­dy­je jau šian­dien tu­ri už­sa­ky­mų, Se­ne­lių dar­že­lis ieš­ko pa­tal­pų, jį ruo­šia­ma­si ati­da­ry­ti. Ži­no­ma, šių pro­jek­tų ini­cia­to­riams dar rei­kia nu­ei­ti il­gą ke­lią kaip ir vi­siems pra­de­dan­tie­siems vers­li­nin­kams, ku­riems šian­dien rei­kia dar dau­giau in­ves­ti­ci­jų, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių, ži­nių bei dar dau­giau ži­no­mu­mo rin­ko­je.

– Ar ga­lė­tu­mė­te pa­pa­sa­ko­ti, kaip Jūs per „So­ci­fac­tion“ pa­de­da­te žmo­nėms, tu­rin­tiems kon­kre­čią idė­ją?

– Žmo­nės pa­ten­ka į „So­ci­fac­tion“ prog­ra­mą tu­rė­da­mi tam ti­krą idė­ją ir pra­ėję at­ran­ką. Tuo­met jie da­ly­vau­ja ke­liuo­se prog­ra­mos eta­puo­se, mo­ky­muo­se, ku­riuos ve­da ge­riau­si lek­to­riai Lie­tu­vo­je bei Lat­vi­jo­je. Da­ly­viai įgau­na ži­nių, kaip su­da­ry­ti sa­vo vers­lo pla­ną, kaip už­siim­ti rek­la­ma, tvar­ky­ti fi­nan­sus, iš­ban­dy­ti sa­vo pro­duk­tus ir pa­slau­gas rin­ko­je. Šios prog­ra­mos pa­bai­go­je da­ly­vių idė­jos pri­sta­to­mos po­ten­cia­liems in­ves­tuo­to­jams ar­ba klien­tams ir pir­kė­jams, ku­rie ga­li su­si­do­mė­ti vers­lo plė­tra at­ei­ty­je.

Pir­mą­jį eta­pą pa­bai­gė tris­de­šimt so­cia­li­nių vers­li­nin­kų iš Lie­tu­vos bei Lat­vi­jos, o lie­pos mė­ne­sį pra­dė­jo­me an­trą­jį šios prog­ra­mos eta­pą, ku­riam at­rin­ko­me pen­kias­de­šimt nau­jų so­cia­li­nių vers­li­nin­kų, su ku­riais dirb­si­me iki šių me­tų pa­bai­gos.

– Sa­kė­te, jog so­cia­li­nis vers­las ski­ria­si nuo įpras­tų vers­lų, nes jis yra orien­tuo­tas ne tik į pel­ną, bet ir į prob­le­mų spren­di­mą, kad vers­li­nin­kai sa­vo veik­lo­je va­do­vau­ja­si tam ti­kro­mis ver­ty­bė­mis. Kiek tarp tų ver­ty­bių yra vie­tos skaid­ru­mui ir at­skai­to­my­bei?

– Ma­nau, kad Jū­sų pa­ste­bė­ji­mas yra la­bai ge­ras. Ver­ty­bės yra vie­nas iš pa­ma­ti­nių šių vers­lų as­pek­tų. Ma­nau, kad šian­dien skaid­ru­mas ir at­skai­to­my­bė kiek­vie­nam jau­nam vers­lui, ku­ris sie­kia in­ves­ti­ci­jų, yra bū­ti­ny­bė. Vis la­biau ryš­kė­ja vers­li­nin­kų ten­den­ci­ja in­ves­tuo­ti re­mian­tis pa­si­ti­kė­ji­mu, o pa­si­ti­kė­ji­mą tu ga­li su­kur­ti tik pro­pa­guo­da­mas skaid­ru­mą bei at­vi­ru­mą.

Nors mes ir­gi tu­ri­me bū­ti pra­gma­tiš­ki ir pri­pa­žin­ti, jog rin­ko­je skaid­ru­mas šian­dien vis­gi iš­lie­ka ta­bu. Rin­ko­je vis dar vy­rau­ja bai­mė, kad ki­ti vers­li­nin­kai ga­li pa­vog­ti ko­le­gų idė­ją, klien­tą, in­ves­tuo­to­ją, bet jau­no­ji kar­ta vi­sai ki­taip žvel­gia į vy­rau­jan­čią si­tua­ci­ją – skaid­ru­mas su­pran­ta­mas kaip kon­ku­ren­ci­nis pra­na­šu­mas.