A. Nikžentaitis: „Reikia ieškoti sutarimo tarp tautų“
Len­kai įsi­vaiz­duo­ja Lie­tu­vą kaip ro­man­tiš­ką pra­ei­ties kraš­tą, bet ne­si­do­mi šių die­nų mū­sų rea­li­jo­mis. Lie­tu­viai to­liau kal­ti­na len­kus dėl Vil­niaus oku­pa­ci­jos ir su­nkiai at­si­kra­to su­si­kur­to prieš­o įvaiz­džio. Gy­ve­na­me ša­lia, bet vie­ni ki­tų ne­pa­žįs­ta­me, kons­ta­tuo­ja is­to­ri­kas Al­vy­das Nik­žen­tai­tis ir ra­gi­na keis­ti nu­sis­to­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus.

Sa­ve len­ko­fi­lu va­di­nan­tis is­to­ri­kas prof. ha­bil. dr. A. Nik­žen­tai­tis svars­to: pa­sta­ruo­ju me­tu be iro­ni­jos apie Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius kal­bė­ti ne­bei­šei­na.

„Vis­kas jau tar­si pa­sa­ky­ta, prob­le­mos - len­kų pa­var­džių, vie­to­var­džių ra­šy­bos ir ki­tos - se­niai įvar­dy­tos, spren­di­mai įra­šy­ti į val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos prog­ra­mą, bet rea­liai nie­ko ne­vyks­ta. Toks pat jaus­mas ky­la skai­tant ir tam ti­kras len­kiš­kas pub­li­ka­ci­jas, kur ir­gi kar­to­ja­mos tos pa­čios min­tys, tie pa­tys ar­gu­men­tai. Ma­to­me, kad vis­kas strin­ga lyg su­ge­du­si plokš­te­lė. Dėl to, no­rint kal­bė­ti apie lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kius, be­lie­ka tai ar­ba da­ry­ti su iro­ni­ja, ar­ba lauk­ti, kol pa­ga­liau bus pri­im­ti tam ti­kri po­li­ti­niai spren­di­mai“, - in­ter­viu "Lie­tu­vos ži­nioms" sa­kė is­to­ri­kas Al­vy­das Nikžentaitis.

Pra­ei­tis - be priešpriešos

- Kaip Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kių kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis įvar­di­ja­ma Jo­gai­los epo­cha. Ta­čiau ar nė­ra taip, kad lie­tu­viai nuo tų lai­kų is­to­riš­kai iš­siug­dė nuo­skau­das dėl esą di­džia­po­niš­ko len­kų po­žiū­rio į mū­sų tau­tą?

- Vie­nas da­ly­kas, kaip tau­tų san­ty­kiai bu­vo ver­ti­na­mi tuo me­tu, ki­tas - kaip san­ty­kiai XIV-XV am­žiais ver­ti­na­mi da­bar. Jei pa­žiū­rė­si­me į tą is­to­ri­nę epo­chą, ti­krai ne­ma­ty­si­me ko­kio nors Vy­tau­to ir Jo­gai­los su­sip­rie­ši­ni­mo. Vy­tau­tas ir Jo­gai­la vei­kė kaip vie­nos di­nas­ti­jos at­sto­vai, ir di­nas­ti­jos in­te­re­sai jiems bu­vo svar­biau­si: Jo­gai­lai - svar­bes­ni už Len­ki­jos in­te­re­sus, Vy­tau­tui - už Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės. Su­sip­rie­ši­ni­mo tarp lie­tu­vių ir len­kų ne­bu­vo: net jei žiū­rė­si­me į Liub­li­no uni­jos iš­va­ka­res, Var­šu­vos Sei­mą, tuo me­tu vy­ku­sio­je dis­ku­si­jo­je - bent man ži­no­mo­je kaip pir­mo­jo­je tarp lie­tu­vių ir len­kų pra­ei­ties klau­si­mais - lie­tu­viai kal­bė­jo bū­tent apie is­to­ri­ją ir pri­si­mi­nė, kad san­ty­kiai bu­vo la­bai drau­giš­ki. Ži­no­ma, bu­vo įvai­riau­sių ne­su­ta­ri­mų - dėl Ukrai­nos ir pa­na­šių, bet tai bu­vo dvi bend­ruo­me­nės, ku­rios vi­są lai­ką mo­kė­jo ras­ti komp­ro­mi­sų.

- Žvel­giant is­to­riš­kai: ka­da san­ty­kiai pra­dė­jo keis­tis?

- Žiū­rė­da­mi iš is­to­ri­nio taš­ko, tu­ri­me XX am­žiaus pra­džio­je ir pir­mo­jo­je pu­sė­je rein­terp­re­tuo­tą is­to­ri­ją. Jei ver­tin­si­me pir­muo­sius XX am­žiaus de­šimt­me­čius, ma­ty­si­me, kad lie­tu­viams bu­vo la­bai su­nku kal­bė­ti net apie Žal­gi­rio mū­šį, nes jį, šiaip ar taip, lie­tu­viai lai­mė­jo kar­tu su len­kais.

Kal­bė­ji­mo apie Žal­gi­rio mū­šį ig­no­ruo­jant Len­ki­ją vir­šū­nė bu­vo pa­siek­ta ne ko­kia­me nors is­to­ri­ko dar­be, bet Lie­tu­vos ka­ro at­ašė, ofi­cia­liai pri­sis­ta­čiu­sio Če­ki­jo­je, kal­bo­je. Jis tam pa­nau­do­jo ži­no­mą Ja­no Ma­tej­kos pa­veiks­lą „Žal­gi­rio mū­šis“ ir Če­ki­jos at­sto­vui sa­kė: do­va­no­ja­me jums če­kų dai­li­nin­ko pa­veiks­lą, ku­ris pri­me­na bend­rą lie­tu­vių ir če­kų per­ga­lę. Len­kų da­ly­va­vi­mas bu­vo nu­ty­lė­tas.

Prieš­iš­ki san­ty­kiai iš es­mės ki­lo iš to lai­ko­tar­pio, kai gi­mė da­bar­ti­nės mo­der­nios tau­tos ideo­lo­gi­ja, ku­ri dau­ge­liu at­ve­jų su is­to­ri­nė­mis rea­li­jo­mis nie­ko bend­ra ne­tu­ri. Ne­už­mirš­ki­me, kad da­bar­ti­nės lie­tu­vių mo­der­nios tau­tos prieš­auš­rio ga­li­ma ieš­ko­ti Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės po­li­ti­nė­je tau­to­je. Jos ideo­lo­gi­jo­je jau nuo XVI am­žiaus Žal­gi­rio mū­šis nau­do­ja­mas iš­ke­liant prieš­prie­šą su Len­ki­ja, sie­kiant par­ody­ti lie­tu­vių sa­va­ran­kiš­ku­mą.

XX am­žiu­je net ke­tu­rioms mū­sų kar­toms bu­vo skie­pi­ja­ma, kad len­kai yra prieš­ai, ap­ga­vi­kai, jais ne­ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti. Da­bar yra pir­mo­ji ge­ne­ra­ci­ja, ku­riai kryp­tin­gai ne­ku­ria­mas len­kų, kaip prieš­ų, įvaiz­dis.

Len­kai ieš­ko kelių

- Esa­te kal­bė­jęs apie lie­tu­viš­ką­jį na­cio­na­lis­ti­nį egoiz­mą. Ar jis bū­din­gas tik mums - jo ne­tu­ri len­kai?

- Kiek­vie­na mo­der­ni tau­ta tu­ri tam ti­kro egoiz­mo, taip pat ir len­kai. Vi­sos po­ko­mu­nis­ti­nės bu­vu­sio so­cia­lis­ti­nio la­ge­rio vals­ty­bės, at­ga­vu­sios ne­prik­lau­so­my­bę, iš­gy­ve­no va­di­na­mą­jį „grį­ži­mą į nor­ma­ly­bę“: to­les­nį sa­vo ke­lią su­sie­jo su įpras­ta rai­da ar­ba su prieš­ka­rio is­to­ri­ja. Tai bu­vo ir prie­mo­nė su­sig­rą­žin­ti sa­vo­tiš­ką prieš­ka­ri­nį na­cio­na­liz­mą.

Šarūno Mažeikos (delfi.lt) nuotrauka

Lie­tu­vo­je šis da­ly­kas įvy­ko šim­tu pro­cen­tų: ma­to­me, kaip po 1990 me­tų į Lie­tu­vą grįž­ta na­cio­na­liz­mas. Len­ki­jo­je - ir tai yra iš­im­tis iš vi­so po­ko­mu­nis­ti­nių vals­ty­bių blo­ko - tai vyks­ta ma­žes­niu mas­tu, nes „So­li­da­ru­mo“ lai­kais bu­vo su­kur­tas ki­toks vals­ty­bės pa­sa­ko­ji­mas. Jų pa­sa­ko­ji­mas vi­sų pir­ma re­mia­si iš Lie­tu­vos ki­lu­sio Jer­zy Gied­roy­co (ar­ba Jur­gio Gied­rai­čio) min­ti­mis kar­tu su ki­tos - Par­yžiu­je vy­ra­vu­sios - kul­tū­ri­nės ap­lin­kos žmo­nių ma­ty­mu, svars­tant, kaip Len­ki­ja ne­tu­ri pa­kar­to­ti tar­pu­ka­rio klai­dų. J. Gied­roy­cas su­for­mu­la­vo gar­sią­ją teo­ri­ją - ULB (Ukrai­na-Lie­tu­va-Bal­ta­ru­si­ja) - sa­ky­da­mas, jog Len­ki­ja, no­rė­da­ma iš­lik­ti ne­prik­lau­so­ma, kai at­gaus ne­prik­lau­so­my­bę, ne­be­bus ko­mu­nis­ti­nė, tu­ri in­ves­tuo­ti į ge­rus san­ty­kius su sa­vo kai­my­nė­mis, vi­sų pir­ma grą­žin­ti Lie­tu­vai Vil­nių, Ukrai­nai - Lvo­vą ir už­mirš­ti pre­ten­zi­jas į ši­tuos mies­tus vi­siems lai­kams.

To­kie žmo­nės kaip jis, kaip Czes­la­was Mi­los­zas, tu­rė­jęs la­bai aiš­kių są­sa­jų su Lie­tu­va, kaip ki­ti Len­ki­jos eli­to at­sto­vai na­cio­na­liz­mui su­for­mu­la­vo la­bai aiš­kią al­ter­na­ty­vą. To­kio po­bū­džio in­te­lek­ti­nio kons­truk­to Lie­tu­vo­je ne­tu­ri­me. Dėl to ga­li­me sa­ky­ti, kad eli­to pra­sme na­cio­na­li­nio egoiz­mo Len­ki­jo­je ma­žiau nei Lie­tu­vo­je. Ta­čiau len­kai ir­gi su­si­du­ria su la­bai rim­tais na­cio­na­liz­mo ke­lia­mais iš­šū­kiais, ir dėl ši­tos prie­žas­ties, sa­ky­ki­me, 2014 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­rea­tas Ada­mas Mich­ni­kas ti­krai nė­ra pats mėgs­ta­miau­sias žmo­gus Len­ki­jo­je, nes ir to­liau ban­do įgy­ven­din­ti pra­kti­ko­je J. Gied­roy­co prog­ra­mą, ko­vo­ti su len­kiš­kuo­ju na­cio­na­liz­mu. Vis dėl­to es­mė ne ta, ar na­cio­na­liz­mas eg­zis­tuo­ja vie­no­je, ar ke­lio­se ša­ly­se. Ge­ro­kai svar­biau, ar na­cio­na­lis­ti­niam egoiz­mui yra tam ti­kras pa­sip­rie­ši­ni­mas.

- Prieš ku­rį lai­ką žy­mus Len­ki­jos di­si­den­tas Zbig­nie­was Glu­za par­eiš­kė, kad Len­ki­ja tu­rė­tų su­pras­ti lie­tu­vių skaus­mą dėl Vil­niaus užė­mi­mo ir ma­žin­da­ma įtam­pą tarp tau­tų at­sip­ra­šy­ti Lie­tu­vos - gal­būt net pre­zi­den­ti­niu ly­giu. Ar toks Len­ki­jos veiks­mas bū­tų įma­no­mas?

- Esa­me šį par­eiš­ki­mą ap­ta­rę ir su jo au­to­riu­mi, dis­ku­ta­vę su Lie­tu­vos len­kų bend­ruo­me­ne - ar jiems taip pat ne­de­rė­tų at­sip­ra­šy­ti už, tar­ki­me, ban­dy­mus įves­ti au­to­no­mi­ją at­ku­riant Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Svars­ty­mai Lie­tu­vo­je bai­gė­si tuo, kad lie­tu­vių kil­mės lie­tu­viai pa­sa­kė, jog kel­ti to klau­si­mo ne­ver­ta.

At­sip­ra­šy­mai bū­na veiks­min­gi, kai yra abi­pu­sis at­vi­ru­mas. To­kios krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės mums kar­tais šiek tiek trūks­ta: daž­niau­siai lau­kia­me, kad ki­ti pra­šy­tų mū­sų at­lei­di­mo, bet ne­re­tai už­mirš­ta­me, jog vi­suo­me­nė nė­ra vi­siš­kai pa­si­ren­gu­si to­kį pat žings­nį ženg­ti kai­my­no at­žvil­giu. Vis dėl­to Z. Glu­zos par­eiš­ki­mas yra dar vie­nas pa­tvir­ti­ni­mas to, ką mi­nė­jau anks­čiau: Len­ki­jos in­te­lek­tua­lų eli­to iš ti­krų­jų yra la­bai aiš­kios nuo­sta­tos ir nuo­tai­kos, nu­kreip­tos prieš len­kiš­ką­jį na­cio­na­liz­mą.

Ša­lia, bet atskirai

- Gy­ve­na­me ša­lia Len­ki­jos, bet tos ša­lies tar­si ne­pa­žįs­ta­me. Ko­kius žings­nius ga­lė­tu­me ženg­ti, kad len­kai bū­tų ar­čiau mū­sų?

- Vi­siš­kai su­tin­ku, kad nei len­kai mū­sų ne­pa­žįs­ta, nei mes jų. Ly­gin­da­mi lie­tu­vius ir len­kus ma­to­me, kad san­ty­kiuo­se do­mi­nuo­ja asi­me­tri­nis is­to­ri­jos su­pra­ti­mas. Di­džia­jai da­liai len­kų Lie­tu­va - po­zi­ty­vi ro­man­ti­nė ka­te­go­ri­ja. Jie sie­ja mus su Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka, bend­rais su­ki­li­mais ir pa­na­šiai, bet šian­die­ni­nė Lie­tu­va, mo­der­ni lie­tu­vių tau­ta len­kams, ir tai aiš­kė­ja iš vie­šų­jų dis­ku­si­jų, yra vi­siš­kai ne­įdo­mi.

Tuo me­tu lie­tu­viai ne­igia bend­rus ry­šius su Len­ki­ja vi­du­ram­žiais ir Nau­jai­siais lai­kais, į vis­ką žvel­gia per Vil­niaus oku­pa­ci­jos pri­zmę ir ne­ma­to tų ga­na svar­bių po­ky­čių, ku­rie le­mia da­bar­ti­nio Len­ki­jos kul­tū­ri­nio-po­li­ti­nio eli­to pa­žiū­ras, iš ti­krų­jų to­li­mas nuo siau­ro vi­zio­niz­mo ar im­pe­ria­liz­mo. Tu­rė­tu­me ne­iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio, bet rem­tis ge­rai­siais pa­vyz­džiais, ku­rie yra Eu­ro­po­je: tu­riu ome­ny­je Vo­kie­ti­jos ir Pra­ncū­zi­jos, Len­ki­jos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kius, ku­rių rai­da at­sklei­džia, kaip ga­li­ma per trum­pą lai­ką pa­keis­ti po­žiū­rį, in­ves­tuo­jant į gi­les­nius kon­tak­tus.

Tu­ri­me siek­ti, kad vie­šo­jo­je erd­vė­je bū­tų dau­giau in­for­ma­ci­jos ne apie vi­du­ram­žius, ne apie XVI ar XVIII am­žius, ne apie su­ki­li­mus, bet apie da­bar­ti­nę Len­ki­ją. Taip pat tu­ri­me steng­tis, kad len­kai pa­žin­tų ne tik ro­man­ti­nius Lie­tu­vos vaiz­dus, bet ir da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą. Tai la­bai svar­bu kei­čiant nu­sis­to­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus. Tu­ri­me in­ves­tuo­ti į abie­jų tau­tų san­ty­kius.