A. Maimonas: „Lietuvos žydai pirmiausia – lietuviai“
Pir­ma­sis Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ami­ras Mai­mo­nas džiau­gia­si mū­sų ša­ly­je bu­vęs su­tik­tas la­bai šil­tai, bet pa­brė­žia, kad yra da­ly­kų, ku­rie jam ke­lia ne­ri­mą, ypač tu­rint gal­vo­je pa­sta­ro­jo me­to an­ti­se­mi­ti­nių iš­puo­lių Eu­ro­po­je kon­teks­tą.

Sau­sio pa­bai­go­je Vil­niu­je, Kons­ti­tu­ci­jos pros­pek­te, įsi­kū­rė Iz­rae­lio am­ba­sa­da. Kai jo­je ap­si­lan­kė „Lie­tu­vos ži­nios“, Iz­rae­lio am­ba­sa­do­rius Ami­ras Mai­mo­nas po­kal­bį pra­dė­jo nuo li­te­ra­tū­ros - pa­siū­lė pa­si­do­mė­ti šian­die­nos ra­šy­to­ju Da­vi­du Gross­ma­nu, ne tik žy­miuo­ju Amo­su Ozu, ku­rio kan­di­da­tū­ra No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jai gau­ti esą svars­to­ma kas­met.

Ma­to abi­pu­sę naudą

- Nors Iz­rae­lio ir Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai už­megz­ti dar 1992 me­tais, Iz­rae­lio am­ba­sa­da du­ris at­vė­rė tik ne­se­niai. Ar tai lė­mė skir­tin­gos ša­lių po­zi­ci­jos tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos klau­si­mais?

- Tais me­tais dip­lo­ma­ti­niai san­ty­kiai už­megz­ti su vi­so­mis Bal­ti­jos vals­ty­bė­mis. Bu­vo su­dė­tin­ga nu­spė­ti, kaip jie plė­to­sis. Pa­grin­di­nė prie­žas­tis - biu­dže­to su­var­žy­mai. Bu­vo ne­įma­no­ma ati­da­ry­ti am­ba­sa­dų kiek­vie­no­je iš Bal­ti­jos ša­lių. Tuo­met ap­sisp­ręs­ta dėl Ry­gos, nes geog­ra­fiš­kai ji yra cen­tre. Su­pra­tus, kad rei­kia ati­da­ry­ti am­ba­sa­dą ir Vil­niu­je, Iz­rae­lio už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja ne kar­tą krei­pė­si dėl jos fi­nan­sa­vi­mo iš iž­do. Ga­liau­siai už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras nu­spren­dė pa­nau­do­ti mi­nis­te­ri­jos lė­šas, ne­pra­šy­ti pa­pil­do­mų pi­ni­gų iš vals­ty­bės biu­dže­to. Taip ir ati­da­rė­me am­ba­sa­dą.

Iz­rae­ly­je sa­ko­me, jog „nie­ka­da nė­ra per vė­lu“. Da­bar esa­me čia ir da­ro­me vis­ką, kas įma­no­ma, kad plė­to­tu­me san­ty­kius. Vil­niu­je rei­kė­jo įsi­kur­ti tiek dėl is­to­ri­jos, tiek dėl šian­die­nos. Ta­čiau svar­biau­sia - dėl to, kaip ver­ti­na­me mū­sų san­ty­kių at­ei­tį, po­ten­cia­lą be­veik vi­so­se įma­no­mo­se sri­ty­se. Tai ga­li bū­ti eko­no­mi­ka, kul­tū­ra ar moks­las. Ne­se­niai bu­vau su­si­ti­kęs su lai­ki­nuo­ju Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi, ju­tau už­si­de­gi­mą, troš­ki­mą stip­rin­ti aka­de­mi­nius ry­šius. Jau krei­piau­si į ke­lis Iz­rae­lio uni­ver­si­te­tus ir iš­kart su­lau­kiau at­sa­ky­mo iš Hai­fos, Ber Še­vos. Ti­kiuo­si, Iz­rae­lio am­ba­sa­da Vil­niu­je pri­si­dės prie to­kių ry­šių stip­ri­ni­mo.

- Tei­gia­ma, jog ša­lys bend­ra­dar­biaus ir ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo, gy­ny­bos, ener­ge­ti­kos, ki­to­se sri­ty­se. Gal įvar­dy­tu­mė­te tris, ku­rioms skir­si­te dau­giau­sia dė­me­sio?

- Tai tas pats, kaip pra­šy­ti pen­kis vai­kus tu­rin­čių tė­vų iš­si­rink­ti tris my­li­miau­sius. Rim­tai kal­bu apie kiek­vie­ną įma­no­mą sri­tį, to­dėl esu la­bai už­siė­męs. Per pa­sta­rą­sias tris sa­vai­tes bu­vau su­si­ti­kęs su ne­ma­žai Lie­tu­vos mi­nis­trų. Pa­vyz­džiui, su že­mės ūkio mi­nis­tre kal­bė­jo­me apie pie­no pro­duk­ci­ją. Iz­rae­ly­je ji ti­kriau­siai gau­siau­sia pa­sau­ly­je, nau­do­ja­me nau­jau­sius me­to­dus. Tai pri­sta­čiau mi­nis­trei, ji ke­ti­na ba­lan­dį da­ly­vau­ti Iz­rae­ly­je vyk­sian­čio­je že­mės ūkio par­odo­je „Ag­ri­tech“.

Su vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tru šne­kė­jo­mės apie san­ty­kių vi­daus sau­gu­mo sri­ty­je stip­ri­ni­mą - ne tik apie te­ro­ris­tų at­rė­mi­mo bū­dus, bet ir ug­nia­ge­sius, kri­ti­nės inf­ras­truk­tū­ros ap­sau­gą ir ki­ta. Su kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru ap­ta­rė­me gy­ny­bos rei­ka­lus. Jis svars­to, kaip ga­lė­tų su­stip­rin­ti ša­lies ka­ri­nį pa­jė­gu­mą. Ne­abe­jo­ti­nai esa­me vie­na ša­lių, ga­lin­čių pa­dė­ti Lie­tu­vai.

No­riu pa­brėž­ti, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas yra dvie­jų kryp­čių. Svar­bu dirb­ti kar­tu su abie­jų vals­ty­bių eks­per­tais ir iden­ti­fi­kuo­ti ga­li­mas ry­šių sri­tis. Ta­da bend­ra­dar­bia­vi­mas įgis kon­kre­tu­mo. Da­bar tie­siog pa­de­da­me Lie­tu­vos ir Iz­rae­lio įmo­nėms už­megz­ti kon­tak­tus. Ne­se­niai čia lan­kė­si VšĮ „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“ žmo­nės. Man pa­vy­ko su­si­tik­ti ir su Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­jos, Vers­lo kon­fe­de­ra­ci­jos, „Vers­lios Lie­tu­vos“ at­sto­vais. Ti­kiuo­si, šie ry­šiai duos tei­gia­mų re­zul­ta­tų.

Dau­giab­riau­nis įvaizdis

– Iz­rae­lis ne­pas­mer­kė Ru­si­jos nei dėl Kry­mo anek­si­jos, nei dėl in­ter­ven­ci­jos į Ry­tų Ukrai­ną. Lie­tu­vos va­do­vai yra vie­ni pa­grin­di­nių tarp kal­ti­nan­čių­jų Ru­si­ją dėl ki­lu­sio ka­ro. Ar šis skir­tu­mas ne­ap­sun­ki­na mū­sų dvi­ša­lių san­ty­kių?

- Kar­tais vals­ty­bių po­žiū­riai ne­su­tam­pa. Dėl kri­zės Ukrai­no­je Iz­rae­lis, pa­lai­kan­tis pui­kius ry­šius tiek su Ru­si­ja, tiek su Ukrai­na, aiš­kiai iš­reiš­kė sa­vo po­zi­ci­ją, kad si­tua­ci­ja - su­bti­li. To­dėl ra­gi­na­me abi ša­lis im­tis vi­sų įma­no­mų prie­mo­nių ir konf­lik­tą iš­spręs­ti tai­kiai.

- Ar ga­li­ma bū­tų api­bend­rin­ti, ko­kį Lie­tu­vos įvaiz­dį tu­ri su­si­kū­rę Iz­rae­lio pi­lie­čiai? O gal esa­me jiems vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi?

- Su­nku pa­sa­ky­ti. Dau­gu­ma žmo­nių, ku­rie ne­tu­ri šak­nų Lie­tu­vo­je, ma­žai ži­no apie jū­sų tau­tą, gra­žią ša­lį. To­dėl tu­ris­tų srau­tai ne­di­de­li. O lit­va­kams, pa­ty­ru­siems ho­lo­kaus­tą, pra­ra­du­siems gi­mi­nai­čius, vis dar su­nku čia at­vyk­ti. Jų pri­si­mi­ni­mai te­bė­ra gy­vi. Tiems, ku­rie ne­tu­ri čia šak­nų, Lie­tu­va - dar vie­na Eu­ro­pos ša­lis. O kai ku­rie net ma­no, kad jūs vis dar esa­te Ru­si­jos da­lis. Ne­pa­mirš­ki­te, jog Iz­rae­ly­je gy­ve­na di­de­lė žy­dų bend­ruo­me­nė, tu­rin­ti ru­siš­kas šak­nis, - jų dau­giau kaip pu­san­tro mi­li­jo­no.

Ne­se­niai ga­vau iz­rae­lie­čio stu­den­to, ku­rio se­ne­lis iš­gy­ve­no ho­lo­kaus­tą, laiš­ką. Jis prieš ku­rį lai­ką lan­kė­si Lie­tu­vo­je ir bu­vo su­ža­vė­tas, par­ašė du straips­nius į tu­riz­mo žur­na­lus. Vie­no įžan­go­je tei­gia­ma, jog iš­vyk­da­mas ma­nė, kad vieš­na­gė bus su­dė­tin­ga, nes pla­na­vo lan­ky­ti ma­si­nių žu­dy­nių vie­tas, ge­tą. Ta­čiau ra­do vi­siš­kai ki­to­kią Lie­tu­vą - par­ašė apie Klai­pė­dą, Pa­lan­gą, Ni­dą, Tra­kus, Vil­nių ir ki­tas gra­žias vie­tas. Ma­nau, tai at­spin­di jau­no­sios kar­tos po­žiū­rį į Lie­tu­vą. Ji ži­no ma­žai. Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė tu­ri im­tis prie­mo­nių ir rek­la­muo­ti ša­lį Iz­rae­ly­je. Tai jau ne ma­no dar­bas. Aš pri­sta­tau Iz­rae­lį Lie­tu­vo­je.

Trak­tuo­ti vi­sus vienodai

- Ar am­ba­sa­da jau už­mez­gė bend­ra­dar­bia­vi­mą su Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­ne?

- Nu­si­lei­dau Lie­tu­vo­je sau­sio 26-ąją ir tą pa­tį va­ka­rą į ją krei­piau­si. Prieš ku­rį lai­ką da­ly­va­vau Ša­lo­mo Alei­che­mo gim­na­zi­jos ren­gi­ny­je, taip pat - tarp­tau­ti­nė­je lit­va­kų or­ga­ni­zuo­to­je „Lim­mud Kes­het“ kon­fe­ren­ci­jo­je. Dar­bas su bend­ruo­me­ne ne­abe­jo­ti­nai yra ma­no par­ei­gų da­lis. Ne vie­nin­te­lė, bet la­bai svar­bi.

- Nors Lie­tu­vo­je gy­ve­na­te dar tik mė­ne­sį, ar jau te­ko ma­ty­ti ko­kių nors an­ti­se­mi­tiz­mo ap­raiš­kų vi­suo­me­nė­je?

- Tie­są sa­kant, ne. Prieš­in­gai, bu­vau pa­ma­lo­nin­tas la­bai šil­tu pri­ėmi­mu. Ne­si­ti­kė­jau, kad už­megz­ti kon­tak­tus bus taip leng­va. Su­si­da­riau įspū­dį, jog dau­gy­bė žmo­nių, ku­riuos jau su­ti­kau, džiau­gia­si pa­žin­ti­mi ne dėl ma­no as­mens, o dėl to, kad at­sto­vau­ju Iz­rae­lio vals­ty­bei. Esu pa­ten­kin­tas. Ži­no­ma, tai ne­reiš­kia, jog ne­sa­me su­si­rū­pi­nę dėl na­cio­na­lis­tų ei­ty­nių Kau­ne (kas­me­ti­nės Lie­tu­vių tau­ti­nio jau­ni­mo są­jun­gos ren­gia­mos ei­ty­nės Va­sa­rio 16-osios pro­ga - aut.). Di­dė­jan­čio an­ti­se­mi­tiz­mo ir an­ti­se­mi­ti­nių in­ci­den­tų Eu­ro­po­je - įvy­kių Briu­se­ly­je, Par­yžiu­je, Ko­pen­ha­go­je - kon­teks­te tu­rė­tu­me su­ne­rim­ti, kai gru­pė žmo­nių žy­giuo­ja skan­duo­da­mi: „Lie­tu­va - lie­tu­viams.“ Ką tai reiš­kia? Mu­sul­mo­nų bend­ruo­me­nė čia ne­lau­kia­ma? Ar jie no­ri pa­sa­ky­ti, kad to­to­riai tu­rė­tų pa­lik­ti ša­lį? Žy­dai? Dėl to ne­ra­mu.

– Po iš­puo­lių prieš žy­dus, ku­riuos pa­mi­nė­jo­te, Iz­rae­lio mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Ben­ja­mi­nas Ne­ta­nya­hu par­eiš­kė, kad „žy­dai ir vėl žu­do­mi Eu­ro­pos že­mė­je“ ir kad „Iz­rae­lis yra jū­sų na­mai“. Ko rei­kia, kad Eu­ro­pos vals­ty­bės iš­lai­ky­tų sa­vo pi­lie­čius žy­dus, kai Iz­rae­lis jau ren­gia­si ab­sor­buo­ti im­ig­ra­ci­jos ban­gą iš šio že­my­no?

- Pir­miau­sia, Eu­ro­pos vals­ty­bėms svar­bu trak­tuo­ti vi­sus sa­vo pi­lie­čius vie­no­dai, ne­at­siž­vel­giant į tai, kas jie - krikš­čio­nys, žy­dai, mu­sul­mo­nai. Re­li­gi­jos klau­si­mas aps­kri­tai ne­tu­rė­tų bū­ti svar­bus. Žy­dai, gy­ve­nan­tys Pra­ncū­zi­jo­je, vi­sų pir­ma yra pra­ncū­zai, Da­ni­jo­je - da­nai, Lie­tu­vo­je - lie­tu­viai. Taip tu­rė­tų bū­ti žvel­gia­ma į kiek­vie­ną pi­lie­tį, o kraš­tu­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms tei­giant ki­taip, val­džiai de­rė­tų už­ti­krin­ti, kad jos bū­tų pa­smerk­tos.

Taip, prem­je­ras B. Ne­ta­nya­hu pa­kvie­tė, par­agi­no žy­dus at­vyk­ti į Iz­rae­lį. Ta­čiau jis, jei ga­lė­čiau in­terp­re­tuo­ti, tie­siog pri­mi­nė žy­dams vi­sa­me pa­sau­ly­je vie­ną iš dvie­jų pa­ma­ti­nių įsta­ty­mų, ku­ris įtvir­ti­na tei­sę su­grįž­ti. Tei­sę im­ig­ruo­ti į Iz­rae­lio vals­ty­bę, jo­je gy­ven­ti ir gau­ti val­džios par­amą. Leis­ki­te pri­min­ti, kad Iz­rae­lio vals­ty­bė bu­vo su­kur­ta 1948-ai­siais, pra­ėjus vos tre­jiems me­tams po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, per ku­rį nu­žu­dy­ta 6 mln. mū­siš­kių. Su­teik­ti na­mus žy­dams iš vi­so pa­sau­lio - vals­ty­bės įkū­ri­mo es­mė. Bū­tent tai da­bar ir no­ri pri­min­ti B. Ne­ta­nya­hu žy­dų bend­ruo­me­nėms, gy­ve­nan­čioms už­sie­ny­je. Li­ki­te ten, kiek no­ri­te, ta­čiau nie­ka­da ne­pa­mirš­ki­te, kad tu­ri­te ir ki­tą erd­vę, esa­te lau­kia­mi Iz­rae­ly­je.

Tai, kas nepamirštama

- Ką ma­no­te apie žy­dų pa­li­ki­mo įam­ži­ni­mą Lie­tu­vo­je? Ar jis pa­kan­ka­mas? Kas la­biau­siai pa­vei­kė iš to, ką jau pa­ma­tė­te?

- Bu­vau su­jau­din­tas, kai žiū­rė­jau ne žy­dų moks­lei­vių iš skir­tin­gų sos­ti­nės mo­kyk­lų pa­si­ro­dy­mą apie žy­dų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą Vil­niu­je prieš­ka­riu. Mo­ki­niai nuo 6 iki 16 me­tų šo­ko, dai­na­vo heb­ra­jiš­kai ir ji­diš kal­ba, pa­sa­ko­jo, kaip skir­tin­gos bend­ruo­me­nės gy­ve­no vie­na ša­lia ki­tos tai­kiai ir drau­giš­kai. At­spin­dė­ta ir da­lis ho­lo­kaus­to, o pa­bai­go­je su­gie­do­tas Iz­rae­lio him­nas. Jie taip pat pa­dai­na­vo la­bai bran­gią mums dai­ną „Je­ru­ša­la­jim šel za­hav“ (liet. „Auk­si­nė Je­ru­za­lė“). Ši svar­bi To­le­ran­ci­jos cen­tro edu­ka­ci­nio dar­bo da­lis ma­ne iš­ties su­jau­di­no. Rei­kia už­ti­krin­ti, kad to­kia veik­la bū­tų tę­sia­ma ir plė­to­ja­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je. Pa­sa­ko­ta ne tik apie ho­lo­kaus­tą, bet ir apie žmo­nių, gy­ve­nu­sių gre­ta ir iš­pa­ži­nu­sių skir­tin­gą re­li­gi­ją, kas­die­ny­bę, kai­my­nys­tę, drau­gys­tę, ir tai - pa­si­ro­dy­mo gro­žis. Ne­pa­mi­nė­jau, kad mo­ki­niai vai­di­no ge­to se­no­jo žy­dų tea­tro sce­no­je. No­rė­čiau čia ma­ty­ti įspū­din­gą Ho­lo­kaus­to mu­zie­jų. Taip pat, kad ho­lo­kaus­to is­to­ri­ja mo­kyk­lo­se bū­tų dės­to­ma pri­va­lo­ma tvar­ka.

- Ko­kį su­si­da­rė­te Vil­niaus, dau­ge­lio lit­va­kų nu­my­lė­to mies­to, įspū­dį? Ar esa­ma „Šiau­rės Je­ru­za­lės“ pėd­sa­kų?

- Su­nku jų ne­pas­te­bė­ti. At­vy­kęs į Lie­tu­vą pir­mą šeš­ta­die­nį nu­ėjau į Ša­ba­to pa­mal­das Py­li­mo gat­vės si­na­go­go­je. Įspū­din­gas pa­sta­tas. Mąs­čiau apie pra­ei­tį, lai­kus, kai si­na­go­ga kas­dien bū­da­vo pil­na be­si­mel­džian­čių žy­dų. Taip pat gal­vo­jau apie lai­ko­tar­pį, kai Vil­niu­je jų bu­vo ne vie­na, o šim­tas pen­kios. Ki­tą die­ną vaikš­čio­jau vie­nas po ge­tą. Ne­įma­no­ma ne­pas­te­bė­ti: žy­mė čia, žy­mė ten, gat­vių pa­va­di­ni­mai, vie­ta, kur sto­vė­jo Di­džio­ji si­na­go­ga, Gao­no na­mai. Vie­nas da­ly­kas ma­ne nu­ste­bi­no - už­ra­šas ant Aus­tri­jos am­ba­sa­dos sie­nos Gao­no gat­vė­je. Nu­ro­dy­ta, kad anks­čiau šis pa­sta­tas bu­vo žy­dų mal­dos na­mai. Man tai at­ro­do keis­ta: kiek ži­nau, jie va­di­na­mi si­na­go­go­mis.

Va­sa­rio 4-ąją įtei­kiau sa­vo ski­ria­muo­sius raš­tus. Iš­kart po ce­re­mo­ni­jos man bu­vo svar­bu nu­vyk­ti į Pa­ne­rių miš­ką - per­duo­ti ži­nią, kad sie­kia­me ne tik su­si­telk­ti į tai, ko­kiais bū­dais stip­rin­ti dvi­ša­lį bend­ra­dar­bia­vi­mą, bet ir už­ti­krin­ti, jog pra­ei­tis ne­bū­tų pa­mirš­ta, o šiur­pios bai­sy­bės ne­si­kar­to­tų. Tai ži­nia apie ma­ne kaip žmo­gų, žy­dą, iz­rae­lie­tį.