A. Kaušpėdas: Lietuvoje trūksta pagarbos
Lie­tu­vo­je ver­ti­na­mos ži­nios, ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti ir pro­tau­ti, o emo­ci­nis in­te­lek­tas, em­pa­ti­ja ir bend­ruo­me­niš­ku­mas pa­lik­ti nuo­ša­ly, ap­gai­les­tau­ja lie­pą vyk­sian­čio Pa­sau­lio lie­tu­vių jau­ni­mo su­si­ti­ki­mo pra­ne­šė­jas, le­gen­di­nės gru­pės „An­tis“ ly­de­ris, ar­chi­tek­tas Al­gir­das Kauš­pė­das.

Jo nuo­mo­ne, tai yra vie­na iš emig­ra­ci­jos prie­žas­čių – žmo­nės už­sie­ny­je ran­da šil­tes­nius, pa­gar­bes­nius san­ty­kius.

„Pag­rin­di­nis da­ly­kas, ko trūks­ta Lie­tu­vo­je, – pa­gar­ba ir su­gy­ve­ni­mo dva­sia, – sa­ko A.Kauš­pė­das. – Žmo­nės yra ga­na pik­ti, ne­bend­ra­dar­biau­jan­tys. Tarp žmo­nių tvy­ro kaž­koks stip­rus vi­di­nis šal­tis. Kai iš­va­žiuo­ja į už­sie­nį ir pa­ma­to vi­sai ki­to­kius san­ty­kius – šil­tus, pa­gar­bius, daž­nai ne­bei­šei­na ir grįž­ti. Nes no­ri­si gy­ven­ti to­je ap­lin­ko­je, ku­ri su­tei­kia psi­cho­lo­gi­nį kom­for­tą.‟

Vers­lo, moks­lo, po­li­ti­kos ir kul­tū­ros fes­ti­va­ly­je ar­chi­tek­tas kal­bės apie XXI am­žiaus at­vi­rą ir mo­der­nią, au­ten­tiš­ką ir žais­min­gą, verž­lią ir tva­rią – per­ga­lin­gą – Lie­tu­vą.

„Per­ga­lė­ti‟ lie­pos 8–10 die­no­mis vyk­sian­čio su­si­ti­ki­mo pra­ne­šė­jo žo­džiais reiš­kia stip­rin­ti ge­bė­ji­mus, at­si­sa­ky­ti ydų ir ri­bo­tu­mų, o tai esą vie­nin­te­lis bū­das gy­ven­ti šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je.

A.Kauš­pė­do įsi­ti­ki­ni­mu, mū­sų žmo­nės ver­ti­na bend­rą­jį in­te­lek­tą – ge­bė­ji­mą mąs­ty­ti, pro­tau­ti, ži­nias, o emo­ci­niu in­te­lek­tu ne­si­rū­pi­na­ma, nors as­me­ny­bės pa­grin­du tu­rė­tų bū­ti žmo­gaus ge­bė­ji­mas val­dy­ti emo­ci­jas, bū­ti em­pa­tiš­ku, drau­giš­ku, bend­ruo­me­niš­ku, po­zi­ty­viu.

„Man kar­tais keis­ta, ko­kia žmo­nių mi­to­lo­gi­zuo­ta są­mo­nė, kiek daug pas mus nai­vu­mo… Ne­sup­ran­tu, iš kur ran­da­si to­kia, sa­ky­čiau, tam­sa, prie­ta­rai. Bet jau­no­ji kar­ta yra kur kas la­biau iš­si­la­vi­nu­si ir yra daug vil­ties, kad pa­veiks­las pa­si­keis.

Daug žmo­nių iš­vyks­ta į už­sie­nį ir ne­beg­rįž­ta, mū­sų vi­suo­me­nė sens­ta, o Lie­tu­vo­je lie­ka tie, ku­rie ne kaž­ką ga­li. Bū­tent tie prie­ta­rin­gi, ne­iš­ma­nūs žmo­nės pa­lie­ka mus po­pu­lis­ti­nei są­moks­lų teo­re­ti­kų val­džiai. Tas la­bai liū­di­na. Ma­ny­čiau, kad švie­ti­mo klau­si­mas yra vie­nas iš pa­grin­di­nių. Švie­ti­mas ir re­gio­nų po­li­ti­ka yra du da­ly­kai, kur Lie­tu­va tu­rė­tų ra­di­ka­liai vis­ką keis­ti.‟