A. Imbrasas: Rusijos tikslas – per kultūrą silpninti Europą
Slap­tas in­for­ma­ci­nis ir ideo­lo­gi­nis ka­ras daug pa­vo­jin­ges­nis nei at­vi­ros pro­vo­ka­ci­jos, bet jo tiks­las – ne vien kul­tū­ra, sa­ko Kul­tū­ros in­dus­tri­jų cen­tro „Me­nų spaus­tu­vė“ di­rek­to­rius Aud­ro­nis Im­bra­sas. „Ru­si­jos tiks­las, vei­kiant per kul­tū­rą, vi­suo­me­nes, pa­ker­tant jų sa­vi­gar­bą, pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, su­prie­ši­nant vi­du­je, įve­dant tam ti­krus des­truk­ty­vius ele­men­tus, tas, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga by­rė­tų, ne­bū­tų stip­ri“, – pa­brė­žia jis.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to dės­ty­to­jo, po­li­to­lo­go Ne­ri­jaus Ma­liu­ke­vi­čiaus nuo­mo­ne, ka­rą kul­tū­ros lau­ke rei­kė­tų va­din­ti pseu­do­kul­tū­ros ar pop­kul­tū­ros po­li­ti­ka, ku­ri glau­džiai su­si­ju­si su geo­po­li­ti­niais Krem­liaus in­te­re­sais: „Tai leng­viau­sias ke­lias, nes Krem­liui svar­bu, kad po­vei­kis bū­tų nu­kreip­tas į ma­ses, o ne į siau­rą in­te­lek­tua­lų ra­tą. In­te­lek­tua­lai yra svar­bus po­li­ti­kos tai­ki­nys, bet pri­ori­te­tas vis dėl­to – ma­sės.“

– Ar iš ti­krų­jų per tam ti­krus kul­tū­ros ka­na­lus vyks­ta slap­tas ka­ras?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Man at­ro­do, kad ka­ras aki­vaiz­džiai vyks­ta. Gal jis ir ne­ma­to­mas, bet stra­te­gi­niuo­se Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos do­ku­men­tuo­se, už­sie­nio po­li­ti­kos kon­cep­ci­jo­je ne­tgi nu­ro­dy­tas sa­vo­tiš­kas stra­te­gi­jos pa­va­di­ni­mas – už­sie­nio po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mo hu­ma­ni­ta­ri­nės tech­no­lo­gi­jos. Jos api­ma tiek ži­niask­lai­dos po­li­ti­ką, tiek dar­bą su tė­vy­nai­niais, tiek kul­tū­ros rė­mi­mo po­li­ti­ką. Tik, sa­ky­čiau, tai ne kul­tū­ros po­li­ti­ka, o pseu­do­kul­tū­ra, ar­ba pop­kul­tū­ra, glau­džiai su­si­ju­si su Krem­liaus geo­po­li­ti­niais in­te­re­sais.

A. Im­bra­sas: Da­bar leng­viau šne­kė­ti, kai yra daug fak­tų, nes Ru­si­ja at­vė­rė sa­vo kor­tas šiais me­tais veik­da­ma Ukrai­no­je. Bet tuo, ką kai ku­rie kul­tū­ri­nin­kai kal­bė­jo prieš 5–6 me­tus, vi­suo­me­nė­je ma­žai kas ti­kė­jo, o da­bar tai aki­vaiz­du.

– Tei­gia­te, kad tas ka­ras pra­si­dė­jo ne su Ukrai­nos įvy­kiais, o tu­ri il­gą is­to­ri­ją?

A. Im­bra­sas: Teig­čiau, kad jis pra­si­dė­jo mė­gi­ni­mais pa­veik­ti mū­sų vi­suo­me­nę: ją skal­dy­ti, veik­ti jos ge­bė­ji­mą gerb­ti sa­ve, šne­kė­tis tar­pu­sa­vy­je ir t. t. Tai pra­si­dė­jo maž­daug prieš 10 me­tų, at­si­ra­dus „1 Bal­tijs­kij ka­nal“, ėmus rem­ti ru­sų kul­tū­ros ru­sų ren­gi­nius (kas šiaip jau ne­kel­tų kaž­ko­kių įta­ri­mų), pra­dė­jus vyk­dy­ti tam ti­krą des­truk­ci­nę veik­lą Lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je ir t. t. Da­bar jau ži­no­me, kaip iš ti­krų­jų vei­kia­ma, kaip ku­ria­mi Ru­si­jos pro­pa­gan­dos mi­tai dėl įvy­kių Ukrai­no­je, kaip Lie­tu­vo­je ne­tgi pa­kar­to­ja­mi tie pa­tys na­ra­ty­vai (be abe­jo, bend­res­ne pra­sme, ne tik kul­tū­ros), kaip vei­kia in­ter­ne­to ko­men­ta­to­riai. Ga­lė­čiau var­din­ti Lie­tu­vo­je įvyk­dy­tas pa­sta­rų­jų 5–6 me­tų ope­ra­ci­jas, ku­rios su­si­ju­sios su kul­tū­ra ar­ba kul­tū­ros žmo­nė­mis.

– Ga­li­te pa­teik­ti pa­vyz­džių? Juk mums šian­dien svar­bu ne kaž­ką gąs­din­ti ar kur­ti bau­bus, bet pa­kal­bė­ti apie tai, kaip at­pa­žin­ti tai, kas vyks­ta.

A. Im­bra­sas: Tar­kim, da­bar dau­gu­mai žmo­nių jau aiš­ku, kad Lie­tu­vo­je bu­vo vyk­do­ma tam ti­krų jė­gų kam­pa­ni­ja prieš ska­lū­nų du­jų iš­ga­vi­mą. Be abe­jo, da­lis žmo­nių ją vyk­dė tie­siog dėl sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų, bet kaž­ko­dėl tie pa­tys žmo­nės fi­gū­ra­vo ir Gar­lia­vos is­to­ri­jo­je, ku­rią va­di­nu Gar­lia­vos rea­ly­bės šou. Ne­tgi na­ra­ty­vas pa­na­šus: čia – ma­ža mer­gai­tė, o Ukrai­no­je na­cio­na­lis­tai bu­vo nu­kry­žia­vę ma­žą ber­niu­ką. 2009 m. vy­ku­si „Vil­niaus – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nės“ is­to­ri­ja, da­bar vi­siš­kai aki­vaiz­du, bu­vo ne kas ki­ta, kaip po­vei­kis prieš Lie­tu­vą, nors ir pa­ti vi­suo­me­nė, ir ži­niask­lai­da dar ne­su­ge­bė­jo to at­pa­žin­ti. Per tai pa­veik­ta mū­sų sa­vi­gar­ba, dauž­ta per tą sluoks­nį, ku­ris sto­vė­jo Lie­tu­vos at­sis­ky­ri­mo nuo Ta­ry­bų Są­jun­gos prie­ky­je. Be to, to­se ope­ra­ci­jo­se da­ly­va­vo tie pa­tys žmo­nės, vei­kė tos pa­čios ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, bu­vo ta nau­do­ja­ma ta pa­ti me­to­di­ka.

N. Ma­liu­ke­vi­čius: So­vie­tų Są­jun­gos griu­vi­mo lai­ko­tar­piu bu­vo for­mu­luo­ja­mos tam ti­kros pro­pa­gan­di­nės už­duo­tys Suo­mi­jai. Įdo­mu tai, kad da­bar šis do­ku­men­tas pa­vie­šin­tas ir sąs­kam­biai su šiais lai­kais ste­bi­nan­tys. Vie­na už­duo­čių, pa­sak So­vie­tų Są­jun­gos Ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vy­bės, – už­ti­krin­ti, kad į Suo­mi­jos ka­be­li­nius tink­lus bū­tų pa­tei­kia­ma te­le­vi­zi­nė pro­duk­ci­ja, kad vyk­tų tam ti­kros li­te­ra­tū­ros sklai­da, kad bū­tų vyk­do­mas dar­bas su jau­ni­mu. Kri­ti­kuo­ja­ma, kad anks­tes­nis pro­pa­gan­di­nis dar­bas bu­vo ne­efek­ty­vus, rei­kia jį at­nau­jin­ti, rei­kia į Suo­mi­ją siųs­ti kon­cer­tuo­ti po­pu­lia­rius at­li­kė­jus ir pan.

– Bet kal­ba­ma dau­giau per pop­kul­tū­rą?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Taip, tai leng­viau­sias ke­lias į jau­ni­mą, į ma­ses, nes Krem­liui svar­bu, kad tas po­vei­kis bū­tų nu­kreip­tas į ma­ses, o ne į siau­rą in­te­lek­tua­lų ra­tą. In­te­lek­tua­lai yra svar­bus po­li­ti­kos tai­ki­nys, bet pri­ori­te­tas vis dėl­to – ma­sės.

– Koks to­kio dar­bo tiks­las?

A. Im­bra­sas: Tiks­las yra pla­tes­nis nei kul­tū­ra. Šiuo me­tu Ru­si­jos tiks­las, vei­kiant per kul­tū­rą, vi­suo­me­nes, pa­ker­tant jų sa­vi­gar­bą, pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, su­prie­ši­nant vi­du­je, įve­dant tam ti­krus des­truk­ty­vius ele­men­tus, yra tas, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga by­rė­tų, ne­bū­tų stip­ri. Tik at­kreip­čiau dė­me­sį į tai, kas vyks­ta pa­čio­je Ru­si­jo­je. Kaip ži­no­te, gar­sų­jį laiš­ką pa­si­ra­šė bū­tent dau­giau nei 500 kul­tū­ri­nin­kų. Klau­si­mas, ko­dėl Ru­si­jos val­džia nu­spren­dė im­ti bū­tent kul­tū­ri­nin­kus – ne me­di­kus, ne teo­riš­kai gar­ses­nius spor­ti­nin­kus, ne moks­li­nin­kus? Tai ro­do, per ką leng­viau­sia ir veiks­min­giau­sia siek­ti tiks­lų. Tai, kas Ru­si­jo­je vy­ko po to laiš­ko, vėl­gi yra tam ti­kras vi­suo­me­nės skal­dy­mas: šne­kė­ji­mas už tra­di­ci­nes, dva­si­nes ver­ty­bes, pa­si­sa­ky­mas prieš šiuo­lai­ki­nes, ypač Va­ka­rų, ver­ty­bes, prieš „gė­jus“ ir t. t. Ši li­ni­ja bu­vo tę­sia­ma pa­čio­je Ru­si­jo­je, vy­ko iš­puo­liai prieš šiuo­lai­ki­nius re­ži­sie­rius, šiuo­lai­ki­nės kul­tū­ros at­sto­vus, Ru­si­jo­je nuo pa­va­sa­rio svars­to­mi Ru­si­jos kul­tū­ros po­li­ti­kos pa­grin­dai. Taip pat pri­min­siu, kad pa­na­ši li­ni­ja ma­to­ma kai ku­rio­se ki­to­se ša­ly­se (pvz., Pra­ncū­zi­jo­je Ma­ri­ne Le Pen), be to, ji su­si­ju­si su va­di­na­mų­jų na­cio­na­lis­ti­nių ar tau­ti­nių jė­gų at­ėji­mu. To­kius pa­čius sig­na­lus ma­tau Lie­tu­vo­je: tai šiek tiek lie­čia ir biu­dže­to ma­ži­ni­mus, per­žiū­rė­ji­mus, kai ku­riuos mo­kes­ti­nius da­ly­kus. Jie la­bai gra­žiai ro­do tai, kad tos jė­gos ša­ly­je ban­do pa­lai­ky­ti Ru­si­ją ir pan.

– Bet kal­bė­ti apie kul­tū­rą tur­būt nė­ra taip pa­pras­ta, kaip apie po­li­ti­nius ar so­cia­li­nius da­ly­kus? Ko­vą pla­nuo­ja­mas aukš­to ly­gio at­li­kė­jo Vla­di­mi­ro Spi­va­ko­vo ir jo or­kes­tro kon­cer­tas. Kaip tai ver­tin­ti?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Ma­ny­čiau, kad ga­na pa­pras­ta, vis dėl­to kul­tū­ros žmo­nės pa­tys dek­la­ruo­ja, kad taip da­ro. Jie no­ri at­skir­ti sa­vo kul­tū­ri­nę veik­lą nuo po­li­ti­kos, bet kar­tais ar dėl kaž­ko­kių pro­jek­ti­nių min­čių, ar biu­dže­to pla­na­vi­mo stai­ga po­li­ti­ką su­mai­šo su sa­vo kul­tū­ri­ne veik­la. Kal­bu ir apie V. Spi­va­ko­vą, ir apie tą pa­tį kul­tū­ri­nin­kų laiš­ką su par­ašais dėl Kry­mo – jei­gu jie pa­si­rin­ko to­kį ke­lią, tai aki­vaiz­džiai su­si­durs ir su tam ti­kra reak­ci­ja. Siū­ly­čiau pri­si­min­ti, kaip prieš ke­lis mė­ne­sius vy­ko V. Spi­va­ko­vo kon­cer­tas Niu­jor­ke. Ten bu­vo pi­ke­tai, di­de­li pro­tes­tai, nes ukrai­nie­čių bend­ruo­me­nė Ame­ri­ko­je di­džiu­lė. Jis pa­si­rin­ko to­kį ke­lią, to­dėl su­si­dū­rė su tam ti­kra po­li­ti­ne reak­ci­ja. Ma­nau, kad tai na­tū­ra­lus pro­ce­sas, o jei kul­tū­ri­nin­kai at­si­ri­bo­ja nuo tos po­li­ti­kos, ta­da, su­pran­ta­ma, nė­ra jo­kios prob­le­mos.

– Va­di­na­si, jei me­ni­nin­kas pa­si­ra­šo to­kią po­li­ti­ką pa­lai­kan­tį raš­tą, tai yra po­li­ti­niai žai­di­mai?

A. Im­bra­sas: Be abe­jo. Tie, ku­rie pa­si­ra­šo, tai pui­kiau­siai su­pran­ta. Te­ko šiek tiek bend­rau­ti su kai ku­riais pa­si­ra­šiu­siai­siais – jie pui­kiai su­pran­ta, ką da­ro. Vie­niems tai yra komp­ro­mi­sas, ki­ti taip ir ma­no, kaip pa­si­ra­šė. Tai – da­ly­va­vi­mas po­li­ti­ko­je, to­dėl sa­ky­ti, kad, kai jie at­va­žiuo­ja kon­cer­tuo­ti, mes tu­ri­me at­skir­ti me­ną nuo po­li­ti­kos, vi­siš­kai ne­tin­ka. Ki­ta ver­tus, ne­rei­kė­tų da­ry­ti tiek rek­la­mos po­nui Spi­va­ko­vui, nes jis daž­nas sve­čias Lie­tu­vo­je ir ti­krai nie­ko nau­ja ne­vyks­ta. Tai – pro­ce­sas. Ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ang­lai – ge­rai, ru­sai – ne­ge­rai, ame­ri­kie­čiai – ge­rai, pra­ncū­zai – ne­ge­rai. Į Lie­tu­vą at­va­žiuo­ja įvai­rių me­ni­nin­kų (ne taip daž­nai, kaip no­rė­tų­si, bet pa­kan­ka­mai daž­nai), bet rei­kė­tų ir no­rė­tų­si tam ti­kro ba­lan­so. An­tra, kaip kul­tū­ros lau­ko ope­ra­to­rius ga­liu pa­sa­ky­ti, kad da­lis tai­syk­lių, ku­rios ga­lio­ja kul­tū­ros fi­nan­sa­vi­mui Lie­tu­vo­je, blo­kuo­ja di­de­lių tarp­tau­ti­nių pro­jek­tų su Va­ka­rais vyk­dy­mą. Ky­la klau­si­mas, kur vi­suo­me­nės ir mū­sų po­li­ti­kų iš­min­tis ir pro­tas. Nors iš ti­krų­jų su Ru­si­ja ga­na leng­va šne­kė­ti ir da­ry­ti.

– Ko­dėl leng­viau? Jie tie­siog pi­giau par­duo­da sa­vo pro­duk­tą?

A. Im­bra­sas: Ne, su va­ka­rie­čiais rei­kia šne­kė­ti iš anks­to, o ta­da rei­ka­lin­gi ki­ti fi­nan­sa­vi­mo cik­lai ir t. t. Kai kal­ba­ma su Ru­si­ja, kaž­kiek pa­de­da am­ba­sa­da. Pa­var­tęs Ru­si­jos tea­tro są­jun­gos in­ter­ne­to sve­tai­nę, ran­du prog­ra­mų, skir­tų NVS ir Bal­ti­jos ša­lių tea­tra­lams. Kaip ir nie­ko blo­go, bet la­biau pa­sik­nai­sio­jęs ran­di, kad tai fi­nan­suo­ja­ma iš šal­ti­nių, skir­tų da­ry­ti Ru­si­jos minkš­ta­jai įta­kai. Tai­gi ri­ba yra la­bai iš­plau­ku­si, ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kur įta­ka, kur ne. Vi­sa­da rei­kė­tų ver­tin­ti sa­vo pro­tu, ne­žiū­rė­ti į pir­mą pa­si­tai­kiu­sią an­traš­tę, ana­li­zuo­ti, žvelg­ti šiek tiek gi­liau ir ieš­ko­ti ki­tų šal­ti­nių.

– Bet ar nė­ra su­si­for­ma­vu­sių tam ti­krų fo­bi­jų? Prieš ke­le­tą me­tų ne­tgi eu­ro­par­la­men­ta­rai sa­kė, kad, kur nors tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je pra­dė­jus kal­bė­ti apie pa­vo­jus iš Ru­si­jos, juos iš­va­din­da­vo ru­so­fo­bais. Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė, bet ky­la gin­čų net ir Lie­tu­vo­je, tar­kim, dėl Ža­lio­jo til­to skulp­tū­rų, dėl Alek­so­to til­to so­vie­ti­nių ženk­lų, kai ku­rie ko­men­ta­to­riai taip pat tei­gia, kas čia per bai­mės, kas per pa­vo­jai, kad jų nė­ra. Kaip Jūs tai ver­ti­na­te?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Sa­ky­čiau, svar­bu ne­pri­siim­ti kraš­tu­ti­nės po­zi­ci­jos, kad pa­vo­jaus nė­ra ar­ba pa­vo­jus ne­įti­kė­ti­nai di­de­lis, kad rei­kia vis­ką draus­ti ar­ba užim­ti kaž­ko­kią li­be­ra­lią po­zi­ci­ją, ab­so­liu­čiai vis­ką leis­ti ir pan. Yra tar­pi­nės po­zi­ci­jos, kai tu­ri su­pras­ti, kaip to­kia po­li­ti­ka su­vo­kia­ma Krem­liu­je, kaip ji re­mia­ma, su­bsi­di­juo­ja­ma, ko­kių tiks­lų sie­kia­ma. Tu­rė­tu­me ug­dy­ti ge­bė­ji­mus at­pa­žin­ti to­kių pro­jek­tų ar kul­tū­ri­nės veik­los ga­li­mą po­vei­kį, ir tiek. Ma­nau, kad svar­biau­sia, jei šne­ka­me apie kul­tū­ros ir ži­niask­lai­dos erd­vę, ge­bė­ti at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą ži­niask­lai­do­je, kul­tū­ros ir po­li­ti­kos su­si­lie­ji­mą, ug­dy­ti vi­suo­me­nės ge­bė­ji­mus de­kons­truo­ti tas švel­nią­sias grės­mes.

A. Im­bra­sas: Da­bar jau su­nku sa­ky­ti, kur bai­mės, kur ne. Nes la­bai leng­vai iš ti­krų­jų ma­ni­pu­liuo­ja­ma ži­niask­lai­da, mes ži­no­me, kaip dir­ba­ma Va­ka­rų ži­niask­lai­da, tu­rė­tų tu­rė­ti du ar tris šal­ti­nius. [...]

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Kal­bant apie fo­bi­ją ar ru­so­fo­bi­ją, yra la­bai tiks­lin­gai is­to­riš­kai su­for­mu­luo­tas Ru­si­jos po­lit­tech­no­lo­gų kon­cep­tas – t. y. nu­ra­šy­ti vi­sus kri­ti­kus į tam ti­krą ru­so­fo­bų gru­pę, mar­gi­na­li­zuo­ti juos. Šne­kė­ji­mas apie fo­bi­jas pa­sta­to mus į tam ti­krus lo­gi­nius spąs­tus, la­bai nau­din­gus Krem­liui. Pri­si­mi­niau ne­aiš­ku­mą dėl Ma­lai­zi­jos lėk­tu­vo. Tai – Ru­si­jos pro­pa­gan­dos ge­nia­lu­mas, kaip aps­kri­tai for­mu­luo­ja­mas „Rus­sia To­day“ na­ra­ty­vas. Tar­kim, kad gal tai nė­ra vien lėk­tu­vo ka­tas­tro­fa, gal ten bu­vo nu­muš­ta ki­taip, gal ten la­vo­nai skri­do... Pa­ti „Rus­sia To­day“ te­zė yra „Ques­tion Mo­re“ (žvelk gi­liau). Tai – sa­vo­tiš­ka stra­te­gi­ja, ku­ri nor­ma­lią ti­ria­mą­ją žur­na­lis­ti­ką pa­pras­čiau­siai ko­rum­puo­ja, pa­da­ro ira­cio­na­lią: yra dau­ge­lis tie­sų ir ti­kro­sios tie­sos ne­be­lie­ka. Ta­da šne­kė­da­mas vi­sus ga­li nu­ra­šy­ti į ru­so­fo­bus ar ki­tus.

A. Im­bra­sas: Pa­teik­siu du fak­tus ir pa­klau­siu, kaip ver­tin­ti. Ge­rai ži­no­ma, kad 12 ar 13 se­zo­nų į Lie­tu­vos ba­le­to na­cio­na­li­nę tru­pę ne­bu­vo įsi­lei­džia­mas joks vie­ti­nis cho­reog­ra­fas, dau­giau­sia spek­tak­lius sta­tė cho­reog­ra­fai iš Ru­si­jos. Ar tai pa­ste­bė­ti ir kons­ta­tuo­ti yra ru­so­fo­bi­ja, ar ne? An­tras pa­vyz­dys – pa­na­šiu me­tu įvyks­ta trys lie­tu­vių tea­tro re­ži­sie­rių prem­je­ros už­sie­ny­je: Ri­mo Tu­mi­no – Mask­vo­je, Ei­mun­to Ne­kro­šiaus – Ita­li­jo­je, Os­ka­ro Kor­šu­no­vo – Nor­ve­gi­jo­je. Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­tras nu­va­žiuo­ja tik į prem­je­rą Mask­vo­je. Ar tai ru­so­fo­bi­ja, ar ne?

– Be abe­jo, ne. Man at­ro­do, apie tai daug dau­giau rei­kė­tų kal­bė­ti vie­šo­je erd­vė­je. Tai­gi dar kar­tą no­riu pa­klaus­ti, kaip mums at­pa­žin­ti svar­bius bū­din­gus bruo­žus, pa­grin­di­nius mo­men­tus?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Man at­ro­do, vie­nas es­mi­nių yra so­vie­ti­nės nos­tal­gi­jos na­ra­ty­vas, ku­ris per kul­tū­ri­nius, ži­niask­lai­dos pro­jek­tus ar ki­tas ini­cia­ty­vas iš­lai­ko vi­sos re­gio­nų au­di­to­ri­jos so­vie­ti­nę nos­tal­gi­ją. Jei tai ma­tai, tu­rė­tum, ką da­ry­ti: gi­lin­tis, ko­dėl šie kul­tū­ri­nin­kai at­vy­ko, kas juos re­mia, koks yra fi­nan­sa­vi­mas. Gal ta­da pa­ma­ty­tum tam ti­kras Ru­si­jos mi­nis­te­ri­jų ini­cia­ty­vas ar fon­dus, ku­rie vi­sa tai tiks­lin­gai re­mia, kad bū­tų sklei­džia­ma so­vie­ti­nė nos­tal­gi­ja.

A. Im­bra­sas: At­sis­paus­di­nau vie­ną ci­ta­tą – ukrai­nie­tė žur­na­lis­tė Te­tia­na Ma­ty­chak, vie­na iš pro­jek­to „Stop­fa­ke“ įkū­rė­jų, sa­ko: „Pir­miau­sia – ne­ti­kė­ki­te an­traš­tė­mis. Pa­si­tai­ko, kad an­traš­tė iš­vis prieš­ta­rau­ja straips­nio tu­ri­niui. Tai­gi pa­ti­krin­ki­te an­traš­tę ir pir­mą­jį par­ag­ra­fą, nes bū­tent čia skel­bia­ma es­mi­nė in­for­ma­ci­ja. Ta­da at­kreip­ki­te dė­me­sį į šal­ti­nius, ku­rie pa­tei­kia nau­jie­nas. Jei šal­ti­nis aps­kri­tai ne­nu­ro­dy­tas, tai jau rim­ta prie­žas­tis su­abe­jo­ti in­for­ma­ci­jos ti­kru­mu. Taip pat ga­li bū­ti, kad vi­si žur­na­lis­tų pa­šne­ko­vai kal­bi­na­mi bend­ro­mis te­mo­mis, o apie pa­grin­di­nę nau­jie­ną nie­ko ne­pa­sa­ko. Ta­da ga­li­ma įtar­ti, kad žur­na­lis­tai pa­tei­kia gan­dus.“ Ga­li bū­ti, kad kal­bi­na­mi eks­per­tai nie­ko ne­tu­ri bend­ra su prob­le­ma, apie ku­rią kal­ba­ma straips­ny­je ar­ba me­džia­go­je, to­dėl rei­kia ana­li­zuo­ti. Ki­ta ver­tus, žiū­ro­vui jo­kio skir­tu­mo, į ko­kį spek­tak­lį ar kie­no kon­cer­tą ei­ti, jis ne­puls to ana­li­zuo­ti. Bet mes čia gy­ven­da­mi iš ti­krų­jų ga­li­me rink­tis ir gal­vo­ti, ko­kia mū­sų vi­suo­me­nė ir ką no­ri­me su­kur­ti. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tau­tie­čiai, de­šimt ar pen­ke­rius pa­gy­ve­nę kaž­kur ki­tur, grį­žę čia pa­ste­bi, kad mū­sų vie­šo­jo­je erd­vė­je pil­na ru­siš­kos kul­tū­ros. Mes, čia gy­ven­da­mi, to ne­pas­te­bi­me. Ga­li­ma sa­ky­ti – jie fo­bai? Bet ta­da ko­dėl da­lis žmo­nių iš čia bė­ga ir ran­da pri­im­ti­nes­nę ter­pę Lon­do­ne, Par­yžiu­je, Ams­ter­da­me ar Briu­se­ly­je? Nors ten ir­gi ru­sų kul­tū­ros pil­na.

– Bet, net jei kal­ba­me apie in­te­lek­tua­lų sluoks­nį, „Fa­ce­boo­ke“ ga­li­me pa­ste­bė­ti, kad daž­nai da­li­ja­ma­si in­for­ma­ci­ja bū­tent iš įvai­rių Ru­si­jos por­ta­lų.

A. Im­bra­sas: Ne tik „Fa­ce­boo­ke“. At­si­vers­ki­te pa­grin­di­nių lai­kraš­čių sve­tai­nes, te­le­vi­zi­jų prog­ra­mas. Ne­ži­nau vi­sų vers­lų, ne­ga­liu ana­li­zuo­ti, ma­tyt, da­lis in­for­ma­ci­jos leng­viau prie­ina­ma. Ru­si­ja la­bai stip­ri pro­pa­gan­dos sklei­di­mo sri­ty­je, nes pui­kiai su­vo­kia­ma, kaip vei­kia ži­niask­lai­da, kaip sklin­da nau­jie­nos. Kai apie kaž­ku­rią Ru­si­jos as­me­ny­bę bu­vo pa­skleis­ta in­for­ma­ci­ja, la­bai aiš­kiai da­ran­ti po­vei­kį, par­ašiau vie­no por­ta­lo re­dak­to­riui, ko­dėl jie tai da­ro taip tie­sio­giai. At­sa­ky­mas bu­vo – žmo­nės do­mi­si ši­tuo as­me­niu, to­dėl mes tu­ri­me spaus­din­ti.

– Tai – ak­lu­mas?

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Ma­nau, dau­ge­lis ti­kė­jo­si, kad ke­lias at­gal į Eu­ro­pą bus grei­tas ir trum­pas. Pa­si­ro­do, taip nė­ra. Mes gal­vo­ja­me, kad įsto­si­me į ES, į sau­gu­mo or­ga­ni­za­ci­jas ir vis­kas iš­sisp­ręs. To­li gra­žu, mes ma­to­me, kad ener­ge­ti­ka mus to­liau lai­ko šio­je erd­vė­je ir kad ji yra tiks­lin­gai po­li­tiš­kai mo­ty­vuo­ja­ma mus iš­lai­ky­ti. Ly­giai taip pat – kul­tū­ri­nė, ži­niask­lai­dos po­li­ti­ka ir mū­sų kal­bi­niai ge­bė­ji­mai. Ži­no­ma, no­ri­si, kad ke­lias at­gal į Eu­ro­pą bū­tų grei­tes­nis, bet pa­na­šu, jog dar rei­kės ma­žiau­siai de­šimt­me­čio ar kar­tų kai­tos, kad mes at­ras­tu­me ba­lan­są. Ta­čiau jau­no­ji kar­ta, ypač kal­bi­nių ge­bė­ji­mų pra­sme, la­bai ryš­kiai ro­do di­na­mi­ką – ru­sų kal­ba tie­siog iš­krin­ta iš ge­bė­ji­mų ir tai na­tū­ra­liai juos įkom­po­nuo­ja į va­ka­rie­tiš­ką eu­ro­pi­nę erd­vę.

– Ru­si­ja pro­pa­gan­dos sri­ty­je iš ti­krų­jų la­bai ga­lin­ga ir pa­ty­ru­si, bet sie­nų šian­dien ne­pas­ta­ty­si – yra daug erd­vės, kur ga­li­ma gau­ti bet ko­kios in­for­ma­ci­jos. Ko­kias prie­mo­nes Jūs ma­to­te? Ką mes pa­tys ga­li­me pa­da­ry­ti, kad pa­dė­tis keis­tų­si?

A. Im­bra­sas: Tai jau tam ti­kros kul­tū­ros po­li­ti­kos klau­si­mas – kiek įma­no­ma stip­rin­ti bend­ra­dar­bia­vi­mą su Va­ka­rais, nes jo la­bai trūks­ta. Jau mi­nė­jau, kad yra daug bu­hal­te­ri­nių truk­džių, ku­rie blo­kuo­ja bend­rus veiks­mus ir bend­ras prog­ra­mas su Va­ka­rų Eu­ro­pa. Dar no­rė­čiau pa­mi­nė­ti at­pa­ži­ni­mą. Ru­si­ja par­odė pui­kų pa­vyz­dį – bal­ti hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos au­to­mo­bi­liai, po ku­riais sle­pia­si gink­lai, ka­riai. La­bai daž­nai Lie­tu­vo­je kal­ba­ma apie skaid­ru­mą, at­vi­ru­mą, o iš ti­krų­jų ten sle­pia­si vi­sai ki­ti da­ly­kai. Ne­sa­kau, kad są­mo­nin­gai, bet iš ti­krų­jų yra la­bai daug truk­džių, ne­lei­džian­čių nor­ma­liai bend­ra­dar­biau­ti su Va­ka­rų Eu­ro­pa, nors ir esa­me ES na­riai. Ma­no ži­nio­mis, dar 2009 m. yra bu­vę vi­zi­tų į Bal­ta­ru­si­jos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją ir ieš­ko­ma bend­rų lė­šų fil­mui apie Žal­gi­rio mū­šį. Da­bar iš vi­so su­nkiai su­vo­kia­ma, kaip taip ga­lė­jo bū­ti. To ne­tu­rė­tų bū­ti.

N. Ma­liu­ke­vi­čius: Ma­nau, tai vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos, kul­tū­ros rė­mi­mo po­li­ti­kos ar pliu­ra­liz­mo, kul­tū­ros kū­ri­mo po­li­ti­kos da­lis. Tai – pre­ro­ga­ty­va. Ma­nau, kad mes nu­ver­ti­na­me ne­ti­kė­tus spren­di­mus. Su ko­le­ge iš Es­ti­jos ži­niask­lai­dos dis­ku­ta­vo­me, ką ga­li­ma pri­tai­ky­ti kaip kontrp­ro­pa­gan­dą. Tai – hu­mo­ras. Mes tu­ri­me pui­kų „Dvi­ra­čio šou“ pa­vyz­dį, kaip ag­re­sy­vią pro­pa­gan­dą ga­li­ma pa­pras­čiau­siai de­kons­truo­ti per hu­mo­rą. Be­je, tai da­ro ukrai­nie­čiai, ame­ri­kie­čiai ir ki­ti.