A. Bumblauskas: šnekame apie lietuvio tautinį, o ne pilietinį kostiumą
Kaip mes, lie­tu­viai, su­vo­kia­me sa­ve, pra­ėjus ke­liems de­šimt­me­čiams nuo Va­ka­rų Eu­ro­pą da­li­ju­sios sie­nos griū­ties? Ko­kia mū­sų ta­pa­ty­bė? Apie tai dis­ku­ta­vo is­to­ri­kai.

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je lie­tu­viš­kos ta­pa­ty­bės šiuo­lai­ki­nė­je Eu­ro­po­je klau­si­mais dis­ku­ta­vo ži­no­mas is­to­ri­kas, pir­ma­sis po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo Vil­niaus Uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to de­ka­nas, prof. dr. Alf­re­das Bumb­laus­kas ir Vil­niaus, Oks­for­do ir To­ron­to uni­ver­si­te­tų ab­sol­ven­tas, bu­vęs ke­le­to Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tų ir Stan­for­do uni­ver­si­te­to (JAV) bend­ra­dar­bis, už­sie­ny­je lei­džia­mų kny­gų mo­der­nios Lie­tu­vos is­to­ri­jos, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mig­ra­ci­jos ir lie­tu­viš­kos ta­pa­ty­bės te­mo­mis au­to­rius dr. To­mas Bal­ke­lis.

1. Ta­pa­ty­bės samprata

T. Bal­ke­lis sa­kė, kad pats ter­mi­nas bent jau Va­ka­rų moks­lo pa­sau­ly­je at­si­ra­do ne taip se­niai, tau­ti­nės ta­pa­ty­bės stu­di­jos for­ma­vo­si jau po ka­ro, kla­si­ki­niai dar­bai bu­vo par­ašy­ti prieš ko­kius 30 ar 40 me­tų. Is­to­ri­ko tei­gi­mu, ta­pa­ty­bė – tai so­li­da­ru­mo jaus­mas, ta­pa­ti­na­ma­sis su tau­ta. „Tau­ti­nė ta­pa­ty­bė ne­at­si­ran­da stai­ga, tai yra is­to­ri­nio pro­ce­so re­zul­ta­tas“, – api­bū­di­no T. Bal­ke­lis.

„Be (lie­tu­viš­kos) ta­pa­ty­bės ne­tu­rė­tu­me Ko­vo 11-osios, – tei­gė A. Bumb­laus­kas. – Ko­vo 11-ąją gal­vo­jo­me, kad tu­ri­me tei­sę bū­ti sa­va­ran­kiš­ki ir at­ski­ri. Ap­sib­rė­žė­me, kad esa­me bend­ruo­me­nė.“

2. Ar prieš­ka­rio ir da­bar­ti­nė bend­ruo­me­nė vientisa

Ar tarp prieš­ka­rio ir da­bar­ti­nės lie­tu­vių bend­ruo­me­nės yra trū­kių, ar ga­li­ma kal­bė­ti apie vien­ti­su­mą? „Be abe­jo, yra trū­kis“, – sa­kė A. Bumb­laus­kas. Tai bu­vo, is­to­ri­ko tei­gi­mu, kai nuo 1940 me­tų bend­ruo­me­nė bu­vo nai­ki­na­ma. T. Bal­ke­lio nuo­mo­ne, vie­ni di­džiau­sių lū­žio taš­kų, ku­riant lie­tu­vių tau­tą, – 1905-ie­ji, Di­džio­jo Vil­niaus Sei­mo me­tai. Dar di­des­nis lū­žis – Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­ko­tar­piu, kai ma­siš­kai pa­pli­to tau­ti­nės idė­jos. Kaip tę­si­nys – Ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų me­tai po 1918-ųjų, kai bu­vo de­da­mos di­džiu­lės po­li­ti­nio eli­to pa­stan­gos įtrauk­ti vi­suo­me­nę į vals­ty­bės kū­ri­mo pro­ce­są. „Ma­nau, tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu su­si­for­muo­ja tvir­ta tau­ti­nė ta­pa­ty­bė, – sa­kė T. Bal­ke­lis. – Ji mums ir lei­džia iš­gy­ven­ti An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro koš­ma­rą ir to­les­nį lai­ko­tar­pį iki Sta­li­no mir­ties.“

3. So­vie­to­lo­gi­jos mo­de­lių ne­pa­kan­ka

A. Bumb­laus­kas sa­kė, kad tai, kaip so­viet­me­čiu evo­liu­cio­na­vo mū­sų ta­pa­ty­bė, dar rei­kės aiš­kin­tis. So­vie­to­lo­gi­jos stu­di­jos jam ne­pa­kan­ka, kai mo­de­liai yra „o­ku­pan­tai, ko­la­bo­ran­tai, su­si­tai­kė­liai ir pa­sip­rie­šin­to­jai“. „Ko­vo 11-osios Lie­tu­va yra ne­be Va­sa­rio 16-osios. Ji at­ei­na su ki­to­kio­mis pa­tir­ti­mis, – pa­žy­mė­jo is­to­ri­kas. – Ji at­ei­na su ko­mu­niz­mo, pa­sip­rie­ši­ni­mo pa­tir­ti­mis, iš­gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ir taip to­liau.“ Pa­sak T. Bal­ke­lio, yra įdo­mių ty­ri­mų, bet mes dar ne­tu­ri­me par­ašy­tos api­bend­ri­nan­čios so­viet­me­čio Lie­tu­vos is­to­ri­jos.

4. Pro­ru­siš­ka ar pro­va­ka­rie­tiš­ka?

„Man at­ro­do, kad šian­die­nė lie­tu­viš­ka ta­pa­ty­bė yra pro­ru­siš­ka“, – par­eiš­kė A. Bumb­laus­kas. Ir pri­dū­rė, kad pa­sta­ruo­sius 25 me­tus nie­kas nie­ko dėl to ne­da­ro. Is­to­ri­kas Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­jos di­džią­ja prob­le­ma va­di­no tai, kad ji yra nė­ra per­mąs­čiu­si sa­vo in­dė­lio į lie­tu­vių ta­pa­ty­bės for­ma­vi­mą. „Mes esa­me vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šę su šia tau­ti­ne ta­pa­ty­be pri­im­ti 2004 me­tų, kai tu­ri­me NA­TO ir ES są­jun­gi­nin­kus, – sa­kė A. Bumb­laus­kas. – Esa­ma si­tua­ci­ja is­to­ri­jo­je ne­tu­ri ana­lo­gi­jų.“ Ir pri­dū­rė, kad to­dėl Gre­ta Kil­di­šie­nė yra svar­bes­nis tau­ti­nės ta­pa­ty­bės veiks­nys, ne­gu koks nors ki­tas.

T. Bal­ke­lio nuo­mo­nė ki­to­kia. „Šian­dien kal­ba­me apie to­kius žmo­nes, kaip G. Kil­di­šie­nė, to­dėl, kad jau ne­tu­ri­me pro­ru­siš­kos ta­pa­ty­bės. Vi­suo­me­nė yra la­bai nu­si­vy­lu­si to­kio ti­po po­li­ti­ka. To­kia jai yra at­gra­si. Vi­suo­me­nė ir ži­niask­lai­da ke­lia tam ti­krus rei­ka­la­vi­mus, – kal­bė­jo jis. – Ma­nau, kad šian­dien Lie­tu­va – gal tai par­adok­sa­lu – yra kaip nie­ka­da pro­va­ka­rie­tiš­kos ar proeu­ro­pie­tiš­kos ta­pa­ty­bės.“ Jo nuo­mo­ne, is­to­riš­kai žvel­giant, Ru­si­jos įta­ka kul­tū­ros, po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos as­pek­tais mū­sų re­gio­ne šian­dien yra kaip nie­ka­da silp­na, ly­gi­nant su kai ku­riais anks­tes­niais lai­ko­tar­piais.

T. Bal­ke­lis siū­lė at­kreip­ti dė­me­sį į Lie­tu­vos jau­ni­mą – į ko­kią pu­sę šis žvel­gia, ko­kias kal­bas mo­ka. Ta­da A. Bumb­laus­kas pri­si­pa­ži­no, jog šiek tiek pro­vo­ka­vo, ir kad jam pa­ti­ko ko­le­gos is­to­ri­ko reak­ci­ja. Ta­čiau pri­mi­nė, kad Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos trans­liuo­ja daug ru­siš­kos pro­duk­ci­jos. Į tai šis at­sa­kė, kad esa­me ša­lia Ru­si­jos ir jos kul­tū­ri­nė įta­ka ne­iš­ven­gia­ma, net jei la­bai ste­buk­lin­gai ge­rai in­teg­ruo­tu­mė­mės į Va­ka­rų kraš­tus ir pa­siek­tu­me aukš­čiau­sią pra­gy­ve­ni­mo ly­gį, ko­kį tik įma­no­ma da­bar­ti­nė­mis po­li­ti­nė­mis są­ly­go­mis.

T. Bal­ke­lis ma­no, kad mū­sų lie­tu­viš­ka ta­pa­ty­bė yra la­bai tal­pi ir lanks­ti. „Su­ge­ba­me ir ru­siš­kos mu­zi­kos pa­klau­sy­ti, ir ru­siš­kos te­le­vi­zi­jos šou pa­žiū­rė­ti, tuo pa­čiu me­tu pui­kiau­siai jau­čia­mės Eu­ro­po­je ir pri­ima­me va­ka­rie­tiš­ką kul­tū­rą, – tvir­ti­no jis. – Tas pat bu­vo so­viet­me­čiu, kai Lie­tu­va bu­vo vie­nas la­biau­siai va­ka­rie­tiš­kų So­vie­tų Są­jun­gos kraš­tų.“

5. Kaip instrumentas

T. Bal­ke­lis pa­žy­mė­jo, kad ta­pa­ty­bė ga­li tap­ti gy­ny­bi­niu ins­tru­men­tu žmo­nių, „užs­paus­tų į kam­pą“. Jis tei­gė, kad yra ta­pa­ty­bė, ku­rią ga­li­ma va­din­ti si­tua­ci­ne. Tai bū­na, kai žmo­nės prie tam ti­kros si­tua­ci­jos sa­vo ta­pa­ty­bės ele­men­tus pri­tai­ko esa­mai po­li­ti­nei sant­var­kai. „Daž­niau­siai si­tua­ci­nė ta­pa­ty­bė pa­si­reiš­kia is­to­ri­nių pert­var­kų, lū­žių, su­krė­ti­mų me­tais“, – sa­kė T. Balkelis

Tar­ki­me, Klai­pė­dos kraš­to gy­ven­to­jai, tu­rin­tys ir lie­tu­viš­kų, ir vo­kiš­kų šak­nų, tam ti­krais lai­ko­tar­piais ku­rias nors ak­cen­tuo­ja la­biau. „Kai jiems nau­din­ga, sa­ko, kad yra lie­tu­viai, – pa­žy­mė­jo is­to­ri­kas. – Kai Vo­kie­ti­ja ir So­vie­tų Są­jun­ga su­si­ta­ria dėl gy­ven­to­jų mai­nų, ta­da dau­gy­bė jų, no­rė­da­mi iš­va­žiuo­ti, už­si­ra­šo kaip vo­kie­čiai.“

6. Pa­si­ti­kė­ji­mo faktorius

A. Bumb­laus­kas sa­kė apie pa­si­ti­kė­ji­mo fak­to­riaus reikš­mę. Pa­sa­ko­jo apie so­cio­lo­gi­nius ty­ri­mus, per ku­riuos bu­vo aiš­ki­na­ma­si, kaip lie­tu­viai žiū­ri į ki­tą bend­ruo­me­nės na­rį – kaip į sie­kian­tį ap­gau­ti ar kaip į bend­ra­bū­vio žmo­gų. Apie 70 proc. ti­ria­mų­jų at­sa­kė, kad kaip į sie­kian­tį ap­gau­ti. „Lie­tu­vių ne­pa­si­ti­kė­ji­mo vie­ni ki­tais pro­cen­tai yra žiau­riai di­de­li“, – ko­men­ta­vo is­to­ri­kas.

Anot A. Bumb­laus­ko, sau­gu­mo po­li­ti­kai pa­si­ti­kė­ji­mo fak­to­rius yra itin svar­bus. „O mū­sų bend­ruo­me­nė yra la­bai „skys­ta“. Va­di­na­si, ir ta­pa­ty­bė yra „skys­ta“,– api­bū­di­no jis.

7. Et­ni­nė ir pilietiška

T. Bal­ke­lio tei­gi­mu, šiais lai­kais nė­ra vie­nos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės. Šian­dien yra dvi Lie­tu­vos, vie­ną su­da­ro gy­ve­nan­tie­ji mū­sų kraš­te, ki­tą – įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, ku­rių lie­tu­viš­kos bend­ruo­me­nės įvai­rias­pal­vės ir skir­tin­gos. „Da­lis jų la­bai sėk­min­gai in­teg­ruo­ja­si į vie­tos vi­suo­me­nes, asi­mi­liuo­ja­si, – sa­kė jis. – Ta­čiau di­de­lė da­lis iš­lai­ko lie­tu­viš­ką ta­pa­ty­bę, ji ne to­kia, kaip mū­sų, ku­ri la­biau apib­rė­žia­ma per pi­lie­tiš­ku­mą, jiems svar­bes­nė et­ni­nė. Tai yra ta­pa­ty­bė, su­vo­kia­ma per kal­bą, is­to­ri­nę at­min­tį, tra­di­ci­jas.“

Per dis­ku­si­ją A. Bumb­laus­kas taip pat sky­rė ta­pa­ty­bę į tau­ti­nę ir pi­lie­ti­nę. Ir iro­ni­za­vo, kad kai da­bar vi­si šne­ka apie tau­ti­nį kos­tiu­mą, jis klau­sia: o koks pi­lie­ti­nis kos­tiu­mas?

8. Stip­rė­ja dėl pavojaus

T. Bal­ke­lio nuo­mo­ne, lie­tu­vių, kaip pi­lie­ti­nės tau­tos, ta­pa­ty­bė stip­rė­ja, kai yra konf­ron­ta­ci­ja su ne­drau­giš­ku kai­my­nu, kai jau­čia­mas pa­vo­jus. „Mat tu­ri­me aiš­kiai įvar­dy­ti pa­vo­jų, ku­ris ky­la. Tai pa­da­rę mes brė­žia­me ri­bą tarp sa­vęs ir ki­tų, ku­rie mums yra ne­drau­giš­ki, – aiš­ki­no jis. – Moks­li­nin­kai sa­ko, kad ta­pa­ty­bė kons­truo­ja­ma tam ti­kro­se prieš­prie­šo­se. Ji for­muo­ja­si, kai at­ski­ri sa­ve nuo kai­my­no, ku­ris kal­ba ki­ta kal­ba, lai­ko­si ki­to­kių pa­pro­čių, ku­rio is­to­ri­ja skir­tin­ga.“

Kai si­tua­ci­jos gy­ny­bi­nės, T. Bal­ke­lio tei­gi­mu, ta­pa­ty­bė bū­na gy­vy­bin­ges­nė. Is­to­ri­kas tai va­di­no sa­vo­tiš­ku par­adok­su.

9. Geo­po­li­ti­nis lygmuo

T. Bal­ke­lis mi­nė­jo ir geo­po­li­ti­nį lyg­me­nį. Tei­gė, kad yra ir geo­po­li­ti­nė eu­ro­pie­čio ta­pa­ty­bė, ku­rią su­kū­rė bu­vi­mas ES ir NA­TO. In­teg­ra­ci­jos pro­ce­sai, pa­sak jo, bu­vo sėk­min­gi dėl šių struk­tū­rų ir bend­ros eko­no­mi­nės erd­vės. „Ne­pai­sant vi­sų da­bar­ti­nės Eu­ro­pos kri­zių, mes ne­su­tik­tu­me grįž­ti į to­kią Eu­ro­pą, ko­kia bu­vo tar­pu­ka­riu“, – įsi­ti­ki­nęs is­to­ri­kas. Anot T. Bal­ke­lio, da­bar­ties eu­ro­pi­nė ta­pa­ty­bė for­ma­vo­si, kai mes dar bu­vo­me už­da­ry­ti ana­pus kor­do­no, o da­bar esa­me kar­tu. Jis ma­no, kad tai, ką siū­lo kai ku­rie Eu­ro­pos po­li­ti­kai: izo­lia­ci­ja, at­ski­rų eko­no­mi­nių erd­vių kū­ri­mas ir pa­na­šiai – is­to­riš­kai žvel­giant nu­ves­tų į ak­li­gat­vį.

A. Bumb­laus­kas sa­kė ne­ti­kin­tis, kad Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­ja eu­ro­pie­tiš­ka sa­vi­mo­nė. O T. Bal­ke­lis siū­lė pa­ly­gin­ti 1991 me­tų Lie­tu­vą ir da­bar­ti­nę, tei­gė ma­tąs di­džiu­lį skir­tu­mą ir ti­ki­no, kad įvy­ko di­de­lė eu­ro­pei­za­ci­ja.