6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje
Pu­ti­no Ru­si­jos pro­pa­gan­dos ma­ši­na Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je vei­kia iden­tiš­kai, o ki­taip – Lat­vi­jo­je. Me­tas su­si­pa­žin­ti su Ru­si­jos in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je nuo­lat es­ka­luo­ja­mais 6 mi­tais apie Bal­ti­jos ša­lis, ku­rie pa­de­da su­for­muo­ti Krem­liui nau­din­gą Ru­si­jos gy­ven­to­jų nuo­mo­nę apie mus. 

Kai pa­žįs­ta­miems Es­ti­jo­je pa­si­guo­džiau dėl in­for­ma­ci­nio ka­ro ma­no gim­ti­nė­je ir dėl to, kad bu­vo „aps­kųs­tas“ ir užb­lo­kuo­tas net ma­no feis­bu­ko pro­fi­lis Es­ti­jos ak­tua­li­joms pri­sta­ty­ti, jie šyp­te­lė­jo: „Ko­dėl ma­nai, kad Ry­tų kai­my­nams rei­kia ge­rų Lie­tu­vos ir Es­ti­jos san­ty­kių? Iš pra­džių bu­vo in­for­ma­ci­nis ka­ras prieš Gru­zi­ją, vė­liau – prieš Ukrai­ną, da­bar – prieš jus. Mes su tuo nuo­lat su­si­du­ria­me.“

Ge­rai es­tams kal­bė­ti, pa­mąs­čiau... Jie lai­ku pri­ėmė de­so­vie­ti­za­ci­jos, lius­tra­ci­jos įsta­ty­mus, o ypa­tin­gų­jų ar­chy­vų by­las pub­li­ka­vo dar 1990-ai­siais. NA­TO Es­ti­ją pa­tei­kia kaip ki­ber­ne­ti­nės ap­sau­gos, ko­vos su Krem­liaus pro­pa­gan­da, vi­suo­ti­nio gy­ny­bos mo­de­lio ir net šni­pų gau­dy­mo pa­vyz­dį. Ta­čiau mes, lie­tu­viai, pa­ly­gin­ti ne­se­niai sa­vo kai­liu pa­ju­tę pa­ty­ru­sių po­li­tru­kų iš­to­bu­lin­tą prieš­iš­kos pro­pa­gan­dos me­to­di­ką, vis dar krai­po­me gal­vas – ne­gi tai mū­sų ša­ly­je NA­TO ka­riai ap­kal­tin­ti ne­va „prie­var­ta­vi­mu“, o pra­by­lan­tie­ji apie kraš­to gy­ny­bos stip­ri­ni­mą in­ter­ne­to „tro­lių“ pa­va­di­na­mi „ru­sų ne­ken­tė­jais“, „ka­ro su Ru­si­ja kurs­ty­to­jais“? De­ja, tai tie­sa.

Tai­gi me­tas ati­džiau su­si­pa­žin­ti su dau­gia­vei­džiu mons­tru, po­pu­lia­riai va­di­na­mu Pu­ti­no Ru­si­jos pro­pa­gan­dos ma­ši­na. Es­ti­jai ir Lie­tu­vai tai­ko­mos iden­tiš­kos Krem­liaus pro­pa­gan­dos prie­mo­nės, ta­čiau kaž­ko­dėl ki­to­kios nei Lat­vi­jai.

Te­le­vi­zi­ja for­muo­ja nuomonę

Anot ra­šy­to­jo Vik­to­ro Su­vo­ro­vo (Vla­di­mi­ro Re­zu­no), pa­grin­di­nis dar SSRS įdieg­tas ma­ni­pu­lia­ci­jų pri­nci­pas – „skal­dyk ir val­dyk“. Pro­pa­gan­dos sėk­mė ki­to­se vals­ty­bė­se pa­grįs­ta nuo­la­ti­ne konf­ron­ta­ci­jų pa­ieš­ka, jų ak­ty­vi­ni­mu ir pa­nau­do­ji­mu. Pro­pa­gan­dos pa­ma­tą su­da­ro 6 mi­tai – „ker­ti­niai ak­me­nys“. Prieš­iš­kos pro­pa­gan­dos už­da­vi­nys ir tiks­las – šiuos mi­tus pir­miau­sia įdieg­ti Ru­si­jo­je, o vė­liau – ir kon­kre­čio­se pro­pa­gan­dos tai­ki­niu pa­si­rink­to­se vals­ty­bė­se.

Tai­gi Ru­si­jos in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je nuo­lat es­ka­luo­ja­mi ke­li mi­tai apie Bal­ti­jos ša­lis pa­de­da su­for­muo­ti Krem­liui nau­din­gą Ru­si­jos gy­ven­to­jų nuo­mo­nę apie mus. Tuos pa­čius mi­tus, jų ref­lek­si­jas sten­gia­ma­si įdieg­ti ir Es­ti­jos bei Lie­tu­vos erd­vė­je. Per­nai Ru­si­jos TV ro­dė ke­lias lai­das apie Es­ti­ją, pa­vyz­džiui, po­kal­bį su Dmi­tri­ju­mi Lin­te­riu ir Yan­na Toom. Pir­ma­sis pa­šne­ko­vas bu­vo de­por­tuo­tas iš Es­ti­jos po gar­sių­jų „Bron­zi­nio ka­rio“ riau­šių, o Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rė Y. Toom (mer­gau­ti­nė pa­var­dė – Čer­no­go­ro­va, vė­liau – Lit­vi­no­va), Es­ti­jo­je gar­si pro­ru­siš­ko­mis pa­žiū­ro­mis, kar­tu su fa­šis­tuo­jan­čiu Lat­vi­jos ju­dė­ji­mu ak­ty­viai da­ly­va­vo or­ga­ni­zuo­jant bend­rą pe­ti­ci­ją dėl ne­va ru­sa­kal­bių tei­sių pa­žei­di­mų Bal­ti­jos ša­ly­se. Es­ti­jos sau­gu­mo tar­ny­bų at­as­kai­to­se ji mi­ni­ma kaip vie­na iš „Ru­si­jos įta­kos agen­tų“.

Mi­nė­to­se lai­do­se apie Es­ti­ją bu­vo kal­ba­ma re­mian­tis ne ti­kro­sio­mis ša­lies rea­li­jo­mis, bet Ru­si­jo­je vy­rau­jan­čiais ste­reo­ti­pais. Ži­nant, jog te­le­vi­zi­ja Ru­si­jo­je yra pa­grin­di­nis prie­ina­mas in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis, ga­li­ma teig­ti, kad to­kios lai­dos at­spin­di ti­piš­ką žmo­nių, ku­riems nuo­lat da­ro įta­ką val­džios kon­tro­liuo­ja­mos me­di­jos, mąs­ty­mo mo­de­lį ir jų įsi­ti­ki­ni­mus apie Bal­ti­jos ša­lis.

Tai­gi ką apie sa­ve gal­vo­ja­me mes ir kuo ti­ki jie?

Prieš­iš­kos pro­pa­gan­dos už­da­vi­nys ir tiks­las – šiuos mi­tus pir­miau­sia įdieg­ti Ru­si­jo­je, o vė­liau – ir kon­kre­čio­se pro­pa­gan­dos tai­ki­niu pa­si­rink­to­se vals­ty­bė­se.

Še­ši pri­mi­ty­vūs, bet ga­jūs mitai

1 mi­tas: Es­ti­jos ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė ne­va skai­čiuo­ja vos 25 me­tus – nuo to lai­ko, kai SSRS „iš­lei­do“ mus iš sa­vo glė­bio. To­dėl Lie­tu­vos ir Es­ti­jos ne­prik­lau­so­my­bė yra tar­si Ru­si­jos pa­slau­ga ar do­va­na, už ją ne­va pri­va­lo­me bū­ti dė­kin­gi Ru­si­jai. Šis ste­reo­ti­pas ak­ty­viai die­gia­mas ir Va­ka­rų au­di­to­ri­jai skir­to­je ži­niask­lai­do­je. An­tai R. Os­bor­ne'as „The Lit­hua­nian Tri­bu­ne“ ra­šė: „Vi­si lau­kė tik vie­no žmo­gaus, Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo, nu­ro­dy­mo. Jei­gu jis sa­vo ar­mi­jai bū­tų lie­pęs ati­deng­ti ug­nį, bū­tų vy­ku­sios sker­dy­nės, prieš ku­rias Kam­bo­džos žu­dy­nių lau­kai bū­tų at­ro­dę tar­si vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė. Ta­čiau jis (…) da­vė Lie­tu­vos žmo­nėms ne­prik­lau­so­my­bę.“

M. Gor­ba­čio­vas, ku­ris vi­sam pa­sau­liui tei­si­no­si nie­ko apie jo­kius ar­mi­jos ir de­san­ti­nin­kų veiks­mus ne­ži­no­jęs, kil­nia­šir­diš­kai „da­vė“ mums mū­sų lais­vę?! JAV lie­tu­vio švie­saus at­mi­ni­mo J. Ko­je­lio ar­chy­ve skai­čiau už­sie­nio lie­tu­vių te­leg­ra­mas, siųs­tas vie­no ki­tam 1991 me­tų sau­sio 13-osios nak­tį, jų sku­bų krei­pi­mą­si į JAV Kong­re­są. O 1990-ųjų Es­ti­jos sa­va­no­riai pa­pa­sa­ko­jo, kas vy­ko Ta­li­ne 1991 me­tų rugp­jū­čio 21 die­ną. Tuo­met ke­li drą­sūs vy­rai, už­si­ba­ri­ka­da­vę te­le­vi­zi­jos bokš­te, so­vie­tų ka­ri­nin­kui par­eiš­kė, kad jei jam pa­val­dūs ka­rei­viai žengs dar bent vie­ną žings­nį, bus įjung­ta prieš­gais­ri­nė sis­te­ma ir pa­sta­tas virs va­kuu­mu. Ir nors jie pa­tys žus, kar­tu pra­žus ir so­vie­tų ka­riuo­me­nės da­li­nys. Šis įvy­kis es­tams pa­dė­jo in­for­muo­ti Va­ka­rus apie ti­krą­ją pa­dė­tį. To R. Os­bor­ne'as, kaip ga­li­ma spė­ti, ne­ži­no­jo.

Ta­čiau, pa­vyz­džiui, lie­tu­vio M. Jo­nai­čio tei­gi­mu, 1991 me­tų sau­sį ru­sai taip pat ren­gė de­mons­tra­ci­jas Lie­tu­vai pa­lai­ky­ti, to­dėl už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę ne­va pri­va­lo­me bū­ti dė­kin­gi Ru­si­jai. Tą pa­tį tvir­ti­na tūks­tan­čiai Krem­liaus tro­lių, užp­lū­du­sių Lie­tu­vos in­ter­ne­to erd­vę.

Šis po­žiū­ris vi­siš­kai ski­ria­si nuo ti­kro­sios ir Es­ti­jos, ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos: net ir pa­verg­ti iš­sau­go­jo­me lais­vės sie­kį. Jis bu­vo rea­li­zuo­tas 1918 me­tais. So­vie­tų oku­pa­ci­ja 1940-ai­siais ir mums, lie­tu­viams, ir es­tams bu­vo tra­giš­kas is­to­ri­jos ka­tak­liz­mas, ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mas to­ly­gus iš­si­gel­bė­ji­mui iš prie­var­tau­to­jo rū­sio. Tai įgy­ven­di­no­me, ir sa­vo pa­ver­gė­jui už tai ne­jau­čia­me jo­kio dė­kin­gu­mo.

2 mi­tas: So­vie­tų Są­jun­ga „bu­vo gė­ris“. Tai esą bu­vo „di­din­ga vals­ty­bė“, ku­rio­je žmo­nės „ge­rai gy­ve­no“, ko­mu­ni­ka­ci­ja tarp tau­tų bu­vu­si pui­ki. Esą SSRS bu­vo dau­gy­bė pui­kių da­ly­kų, be to, ši ša­lis su­nai­ki­no na­ciz­mą! Ir pa­sau­lis už tai „sko­lin­gas“ šių die­nų Ru­si­jai. Šis na­ra­ty­vas ypač ak­ty­viai die­gia­mas Es­ti­jos ir Lie­tu­vos ru­sa­kal­biams. O už to­kius SSRS as­pek­tus, kaip oku­pa­ci­ja ar rep­re­si­jos, Ru­si­ja esą nė­ra at­sa­kin­ga. At­sa­kin­gas „re­ži­mas“, ko­mu­nis­tai.

Ta­čiau, mū­sų – Lie­tu­vos, Es­ti­jos gy­ven­to­jų – su­pra­ti­mu, SSRS bu­vo blo­gio im­pe­ri­ja. Da­bar­ti­nę Ru­si­ją ver­ti­na­me kaip ša­lį, tie­sio­giai at­sa­kin­gą už tai, kas nu­ti­ko SSRS eg­zis­ta­vi­mo me­tu.

3 mitas: ma­žų vals­ty­bių eg­zis­ta­vi­mas ne­tu­ri pra­smės. Mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės troš­ki­mas, mū­sų sie­kis bū­ti sa­va­ran­kiš­kiems, pa­sak Krem­liaus in­for­ma­ci­jos, at­ro­do juo­kin­gi ir kvai­li. Šis po­žiū­ris taip pat ak­ty­viai die­gia­mas Lie­tu­vos in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je.

Ta­čiau mums, lie­tu­viams ir es­tams, sa­va­ran­kiš­kos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės yra ne­kves­tio­nuo­ja­ma ver­ty­bė, mū­sų kul­tū­rų, ta­pa­ty­bės, kal­bų iš­li­ki­mo ga­ran­ti­ja. Tai – mū­sų na­mai, mū­sų že­mė, mū­sų is­to­riš­kai ap­gin­ta ir įtvir­tin­ta nuo­sa­vy­bė, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar esa­me ma­ži, ar di­de­li. Ta­čiau to­kia nuo­sta­ta tie­siog ne­eg­zis­tuo­ja ne tik Ru­si­jos ofi­cia­lio­jo­je in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je, bet, re­gis, ir Ru­si­jos ko­lek­ty­vi­nė­je są­mo­nė­je.

4 mitas: Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je „vis­kas yra blo­gai“ tiek eko­no­mi­niu, tiek so­cia­li­niu at­žvil­giu. Toks po­žiū­ris taip pat yra vi­siš­kai prieš­in­gas mū­sų rea­li­joms. Eko­no­miš­kai esa­me ga­na sėk­min­gos vals­ty­bės, tu­rin­čios ką pa­siū­ly­ti pa­sau­liui. Ru­si­jos reikš­mė mū­sų ša­lių eko­no­mi­kai nė­ra es­mi­nė, nes mes žvel­gia­me į Va­ka­rus.

5 mitas: Bal­ti­jos vals­ty­bės ne­va val­do­mos kla­nų, ne­tei­sė­tai užg­ro­bu­sių val­džią ir taip įgi­ju­sių ga­lios. Jų vyk­do­ma po­li­ti­ka ne­va vi­sai ne tai, ko no­ri mū­sų vi­suo­me­nių na­riai. Nors esa­me ES ir NA­TO da­lis, iš tie­sų mū­sų žmo­nės to ne­no­rė­ję. Sank­ci­jos prieš Ru­si­ją ir šios ša­lies ver­ti­ni­mas kaip di­džiau­sios grės­mės mums ir mū­sų vals­ty­bių su­ve­re­nu­mui – ne­va vien „kla­nų“ veik­los re­zul­ta­tas. Ru­si­jos vie­šo­jo­je erd­vė­je ban­do­mas dieg­ti tei­gi­nys, ne­va mū­sų žmo­nės iš tie­sų no­ri bū­ti ge­ri Ru­si­jos drau­gai, kaip bu­vo „se­nais ge­rais“ SSRS lai­kais.

Šis Ru­si­jos vi­suo­me­nė­je die­gia­mas po­žiū­ris yra vi­siš­kai prieš­in­gas Es­ti­jos ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų men­ta­li­te­tui. Mes ti­ki­me, kad mū­sų vals­ty­bių val­džia yra de­mo­kra­tiš­kai iš­rink­ta ir rep­re­zen­tuo­ja už juos bal­sa­vu­sių­jų sie­kius. Bū­ti NA­TO na­riais mums reiš­kia no­rą puo­se­lė­ti mū­sų sau­gu­mą.

6 mitas: Ru­si­ja ne­va esan­ti „tai­ki ir ge­ra“ vals­ty­bė, lie­tu­viai ir es­tai ne­tu­ri jo­kių prie­žas­čių jos bi­jo­ti. Esą juo­kin­ga ma­ny­ti, kad ši ša­lis no­ri ką nors už­pul­ti. Tiek sank­ci­jos prieš Ru­si­ją, tiek kai­my­nų ne­ri­mas aiš­ki­na­mas „ru­so­fo­bi­ja“, „skaus­min­ga bend­ra is­to­ri­ja“, o daž­niau­siai – „są­moks­lo teo­ri­jo­mis“ ir „lie­tu­vių, es­tų par­ano­ja“. O su Ukrai­na su­si­ju­sios te­mos ver­ti­na­mos tar­si „ke­lios se­nos klai­de­lės“, ne­va net ne­pa­do­ru į jas kreip­ti dė­me­sį ar net mi­nė­ti.

Žmo­nės ma­to tai, kuo no­ri ti­kė­ti?

Vi­sus šiuos še­šis mi­tus bū­tų leng­viau­sia ver­tin­ti kaip Krem­liaus pro­pa­gan­dos re­zul­ta­tą. Mū­sų aki­mis, jie juo­kin­gi, ne­ati­tin­kan­tys rea­ly­bės ir iš es­mės tra­gi­ko­miš­ki. Ta­čiau Ru­si­jos gy­ven­to­jams ir kai kam iš Es­ti­jos ar Lie­tu­vos ru­sa­kal­bių, be­si­nau­do­jan­čių Krem­liaus re­gu­liuo­ja­ma in­for­ma­ci­ne erd­ve, šie mi­tai nė­ra ab­sur­diš­ka pro­pa­gan­da, ku­rią leng­va at­mes­ti ar­ba pa­neig­ti, ver­tin­ti kaip fak­tų fal­si­fi­ka­vi­mą.

To­dėl pri­va­lo­me at­min­ti, kad dau­gu­mos Ru­si­jos gy­ven­to­jų (kaip ir da­lies ru­sa­kal­bių Es­ti­jo­je, Lie­tu­vo­je) el­ge­sį ban­do­ma for­muo­ti bū­tent pa­gal šiuos mi­tus. Šie mi­tai ir jais grįs­ti įsi­ti­ki­ni­mai įsit­vir­ti­na ir šių žmo­nių as­me­ni­nė­je, ir ko­lek­ty­vi­nė­je są­mo­nė­je.

Ra­cio­na­lūs tie­sos ir fal­si­fi­ka­vi­mo kri­te­ri­jai jų at­žvil­giu ne­vei­kia taip, kad mums no­rė­tų­si. La­biau­siai šo­ki­ruo­ja tai, kad su šiais pro­pa­gan­dos mi­tais ne­įma­no­ma ko­vo­ti fak­tais, nes bet ko­kie pa­teik­ti fak­tai bus sa­vai­me at­mes­ti. De­ja, kaip tei­gė bu­vęs JAV gy­ny­bos se­kre­to­rius Ro­ber­tas McNa­ma­ra, žmo­nės ma­to tai, kuo no­ri ti­kė­ti...