2018-uosius siūloma skelbti rašytojos I. Simonaitytės metais
2018-uo­sius Sei­mui siū­lo­ma skelb­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos ra­šy­to­jos Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės me­tais.

To­kį Sei­mo nu­ta­ri­mo pro­jek­tą įre­gis­tra­vo par­ti­jos „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“ frak­ci­jos se­niū­nas Pe­tras Gra­žu­lis.

Anot jo, bū­ti­na įver­tin­ti, kad I.Si­mo­nai­ty­tė yra „pas­ku­ti­nė Ma­žo­sios Lie­tu­vos me­traš­ti­nin­kė, uni­ka­li, ta­len­tin­ga ra­šy­to­ja ir iš­skir­ti­nių lie­tu­vi­nin­kų li­ki­mų vaiz­duo­to­ja sa­vo kū­ri­niuo­se gar­si­nu­si et­nog­ra­fi­nį Klai­pė­dos kraš­to sa­vi­tu­mą“.

Pa­gal pro­jek­tą, Vy­riau­sy­bei siū­lo­ma iki 2017 me­tų gruo­džio 31 die­nos par­eng­ti ir pa­tvir­tin­ti I.Si­mo­nai­ty­tės mi­nė­ji­mo prog­ra­mą, ku­ri įpras­min­tų šios gar­sios as­me­ny­bės idė­jų tęs­ti­nu­mą, kad bū­tų ug­do­ma vi­suo­me­nės vals­ty­bi­nė sa­vi­vo­ka ir pi­lie­ti­nė at­sa­ko­my­bė, tur­ti­na­ma kul­tū­ros pa­vel­do is­to­ri­ja, plė­to­ja­mi kul­tū­ri­niai ry­šiai.

Taip pat ra­gi­na­ma 2018 me­tų vals­ty­bės biu­dže­te nu­ma­ty­ti lė­šų ra­šy­to­jos 120 gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­mo prog­ra­mai įgy­ven­din­ti.

I.Si­mo­nai­ty­tė (1897–1978) – Klai­pė­dos kraš­to ra­šy­to­ja, au­to­biog­ra­fi­nių apy­sa­kų ir ro­ma­nų kū­rė­ja. Ji lai­ko­ma žy­miau­sia Klai­pė­dos kraš­to gy­ve­ni­mo vaiz­duo­to­ja lie­tu­vių pro­zo­je.

I.Si­mo­nai­ty­tė gi­mė Va­na­gų baž­nyt­kai­my­je, Klai­pė­dos aps­kri­ty­je, pen­ke­rių me­tų su­sir­go kau­lų džio­va, dėl to ne­ga­lė­jo lan­ky­ti mo­kyk­los, skai­ty­ti ir ra­šy­ti ją iš­mo­kė mo­ti­na. 1912–1914 me­tais mer­gai­tė gy­dy­ta sa­na­to­ri­jo­je Vo­kie­ti­jo­je, iš kur grį­žo pa­svei­ku­si. I.Si­mo­nai­ty­tė ver­tė­si siu­vė­jos ama­tu, įsi­trau­kė į lie­tu­viš­ką veik­lą: dir­bo Va­na­gų lie­tu­vių jau­ni­mo sam­bū­ry­je „Eg­lė“, bend­ra­dar­bia­vo lei­di­ny­je „Til­žės ke­lei­vis“ ir ki­to­je Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­tu­viš­ko­je spau­do­je. 1921 me­tais ji per­si­kė­lė į Klai­pė­dą, kur bai­gė va­ka­ri­nius ma­šin­raš­čio ir ste­nog­ra­fi­jos kur­sus. I.Si­mo­nai­ty­tė dir­bo Lie­tu­vos kon­su­la­te, spaus­tu­vė­je „Ry­tas“ ko­rek­to­re, „Prū­sų Lie­tu­vių bal­so“ re­dak­ci­jo­je, vė­liau Sei­me­lio raš­ti­nė­je – ma­ši­nin­ke ir ver­tė­ja.

Iš pra­džių sa­vo ei­lė­raš­čius, apyb­rai­žas, ap­sa­ky­mas skel­bu­si Klai­pė­dos kraš­to spau­do­je, I.Si­mo­nai­ty­tė pri­pa­ži­ni­mo li­te­ra­tū­ros pa­sau­ly­je su­si­lau­kė už ro­ma­ną „Aukš­tu­jų Ši­mo­nių li­ki­mas“. 1935 me­tais jais skir­ta Lie­tu­vos vals­ty­bi­nė li­te­ra­tū­ros pre­mi­ja. Nuo 1936-ųjų mo­te­ris at­si­dė­jo vien li­te­ra­tū­ri­niam dar­bui, jai skir­ta pen­si­ja.

Vo­kie­čiams at­plė­šus Klai­pė­dos kraš­tą, I.Si­mo­nai­ty­tė ap­si­gy­ve­no Kau­ne. Nuo 1963 me­tų iki mir­ties ji gy­ve­no Vil­niu­je. 1967 me­tais I.Si­mo­nai­ty­tei su­teik­tas Lie­tu­vos TSR liau­dies ra­šy­to­jos var­das. Ra­šy­to­ja mi­rė 1978 me­tų rugp­jū­čio 27 die­ną Vil­niu­je, čia ir pa­lai­do­ta.

Tarp jos ži­no­miau­sių ro­ma­nų – „Vi­lius Ka­ra­lius“, „Be tė­vo“, „Pik­čiur­nie­nė“.