10-ukas sparnuotų Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų
Nau­ja­sis-se­na­sis Tė­vy­nės są­jun­gos – Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų (TS-LKD) pir­mi­nin­kas Gab­rie­lius Lands­ber­gis ne­pra­leis pro­gos pa­si­sa­ky­ti įvai­riau­siais klau­si­mais, o iš jo pa­si­sa­ky­mų ga­li­ma prog­no­zuo­ti, kas to­liau lau­kia kon­ser­va­to­rių.  Siū­lo­me su­si­pa­žin­ti su 10-čia įdo­miau­sių G. Lands­ber­gio pa­si­sa­ky­mų, ku­rių dau­gu­ma bu­vo pa­vie­šin­ta jo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je (kal­ba ne­tai­sy­ta):  

Apie li­ki­mo pirš­tą ir pa­var­dę:

Taip, pa­var­dė yra pa­var­dė. Ki­ta ver­tus, ap­sisp­ren­di­mas ženg­ti šį žings­nį (Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­muo­se., – red) bu­vo nu­lem­tas po­rei­kio iš­sa­ky­ti sa­vo idė­jas. Ga­liau­siai sa­vo dar­bu įro­dy­ti, kad esu ver­tas to li­ki­mo, ku­rį at­si­ne­šu. Tuo pa­čiu tai yra di­džiu­lis įpa­rei­go­ji­mas ta pra­sme, kad iš tie­sų kar­tais tu­ri dirb­ti dvi­gu­bai. Da­lį dar­bo at­lie­ki, kad pa­tei­sin­tum tą li­ki­mą ir pa­var­dės at­sa­ko­my­bę, ki­tą da­lį at­lie­ki, kad įro­dy­tum, jog pats esi ver­tas ir vis­ką su­ge­bi. Tą pa­tį, ma­nau, tu­rė­siu įro­dy­ti ir rin­kė­jams, ir par­ti­jos ko­le­goms. Įro­dy­ti, kad at­ei­nu ne kaip Lands­ber­gio anū­kas, o pats sa­vi­mi.

Apie puo­lan­čius Lietuvą:

Kas vyks­ta, klau­sia­te? At­sa­ko­me – Lie­tu­vą puo­la Lands­ber­giai. Štai kas. Ne­ži­nau, ar ir ma­no ma­žo­ji Ger­trū­da puo­la, bet ma­ža ką. O šiaip tai šyp­se­ną ke­lia vi­si Lais­vai, Karš­tai, Ja­nu­tie­niš­kai, Vi­suo­me­niš­ki lai­kraš­čiai, ku­rie pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis ne­ršia, kaip la­ši­šos Ne­ry­je. Ko gi taip? Ne­jau bi­jo­te po­ky­čių? :)

(tai at­sa­kas į „Lais­vo lai­kraš­čio“ straips­nį – „Lie­tu­vą puo­la lands­ber­giai“)

Apie TS-LKD:

Ma­ne džiu­gi­na, kad par­ti­ja su­pran­ta, jog rei­kia at­si­nau­jin­ti, per­žiū­rė­ti kai ku­riuos pri­nci­pus, pri­pa­žin­ti klai­das, ku­rios bu­vo anks­čiau pa­da­ry­tos, ir ieš­ko­ti ge­res­nių spren­di­mų. Par­ti­ja tu­ri pa­brėž­ti, kad ge­ba at­vers­ti nau­ją la­pą, ir tai ne tik pir­mi­nin­ko iš­rin­ki­mas. Jei ma­to­me, kad to­je apy­gar­do­je ne­lai­mi­me, tu­ri­me ieš­ko­ti iš­ei­ties, o ne lip­ti į tą pa­čią val­tį ir kar­to­ti ne­pa­si­tei­si­nu­sį spren­di­mą.

Apie Dar­bo ko­dek­są:

Ką tu­ri­me šian­dien? Tu­ri­me ga­lio­jan­tį so­vie­ti­nį dar­bo ko­dek­są, ku­ris yra nei į tvo­rą, nei į mie­tą. Tu­ri­me ne­blo­gą dar­bo ko­dek­so pro­jek­tą, ku­riam yra pa­teik­tos 22 Pre­zi­den­tės pa­tai­sos. Tu­ri­me prem­je­rą, no­rin­tį pri­im­ti bet ko­kį ko­dek­są, kad bū­tų bent kaž­kuo pa­si­gir­ti prieš rin­kė­jus.

Ir tu­ri­me rea­liai dvi ga­li­my­bes. Vie­na iš jų – tai, ką šian­dien siū­lo kai ku­rie so­cial­de­mo­kra­tai ir, ro­dos, 200 vers­li­nin­kų – mė­gin­ti at­mes­ti Pre­zi­den­tės ve­to ir pa­tvir­tin­ti DK be pa­tai­sų. Jei­gu ne­pa­vyks­ta – at­mes­ti vi­są pro­jek­tą ir lik­ti prie so­vie­ti­nio va­rian­to.

An­tras va­rian­tas, ku­rį siū­lo­me mes – tvir­tin­ti DK su Pre­zi­den­tės pa­tai­so­mis, nes tai VIS­TIEK ge­riau ne­gu tai, ką tu­ri­me da­bar.

Apie švie­ti­mo sis­te­mą:

Dar šiek tiek pa­lau­ki­me ir uni­ver­si­te­tai tu­rės po vie­ną stu­den­tą. Ne­be­daug li­ko lauk­ti – gal po­rą me­tų, nes de­mog­ra­fi­nė duo­bė ne­si­bai­gia. O ta­da ką? Bus pra­šo­ma „stra­te­gi­nių lė­šų“ su­mo­kė­ti už elek­trą ir šil­dy­mą. Tų pa­čių pi­ni­gų, ku­riuos ge­rie­ji uni­ver­si­te­tai ga­lė­tų skir­ti dės­ty­to­jų al­goms, moks­li­niams ty­ri­mams ir di­des­nėms sti­pen­di­joms.

Kai pa­sa­kė­me, kad Lie­tu­vo­je tu­ri lik­ti trys uni­ver­si­te­tai, ki­lo ne­ma­žas šur­mu­lys. Ku­rie? Kaip? Ne­jau­gi?

Taip, ne­jau­gi. Ge­riems dės­ty­to­jams rei­kia aiš­kių ga­li­my­bių pe­rei­ti į ki­tus uni­ver­si­te­tus. Stu­den­tams – ga­ran­ti­jų, kad jie ga­lės už­baig­ti moks­lus pa­gal sa­vo (ar­ba pa­na­šiau­sią) prog­ra­mą ki­tuo­se uni­ver­si­te­tuo­se.

Uni­ver­si­te­tas – tai dau­giau ne­gu ne­šil­do­mas pa­sta­tas su už­ra­šu „U­ni­ver­si­te­tas“.

Apie Sei­mo rin­ki­mų re­zul­ta­tus:

Ne­gal­vo­ju, kad jau da­bar rei­kė­tų pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už to­kius rin­ki­mų re­zul­ta­tus. Pir­miau­sia, dau­gia­man­da­tė­je apy­gar­do­je rin­ki­mų re­zul­ta­tai mums bu­vo ti­krai la­bai ge­ri – jie lai­mė­ti. Be to, la­bai daug mū­sų kan­di­da­tų vi­so­je Lie­tu­vo­je pa­te­ko į an­trą­jį tu­rą. Bet, rei­kia su­tik­ti, kad an­tra­sis tu­ras yra pra­lai­mė­tas. Čia dar rei­kia iš­ana­li­zuo­ti vi­są si­tua­ci­ją, bet aki­vaiz­du, kad šį­kart kaip nie­kad su­vei­kė „an­tro­jo pa­si­rin­ki­mo par­ti­jos“, ku­ria ta­po VŽS, sind­ro­mas. Aš ti­krai la­bai pa­si­ti­kiu mū­sų par­ti­jo­je vy­rau­jan­čia de­mo­kra­ti­ne pir­mi­nin­ko rin­ki­mų pro­ce­dū­ra.

Apie R. Kar­baus­kį ir S. Skver­ne­lį:

Du pa­sau­liai. Ry­te dve­ji de­ba­tai su Sau­lium Skver­ne­liu – ap­tar­ti es­mi­niai sie­kiai. Ką ma­to­me taip pat, ku­rio­mis kryp­ti­mis ga­li­me dirb­ti. Ra­cio­na­liai ir aiš­kiai.

Ir de­ba­tai su Ra­mū­nu. Pa­lauk ne­bu­vo. Bu­vo – „Aš vis­ką ži­nau, jūs klau­sy­ki­tės ir dė­ki­tes į gal­vas“. Ką dė­tis? Vis­ką. Ka­pi­ta­lą ap­mo­kes­tin­sim. T.y. pa­ja­mas. Mo­te­ris ap­vai­sin­si­me, po­ras iš­po­rin­si­me. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad srau­tas bu­vo toks, kad vie­nu me­tu pri­si­mer­kęs mė­gi­nau su­pras­ti – apie ką mes kal­ba­me. Apie vis­ką iš kar­to. Ir apie nie­ką.

Apie A. Pa­lec­kį ir R. Pa­ulaus­ką:

Al­gir­das Pa­lec­kis yra Lie­tu­vo­je nuo so­viet­me­čio li­ku­sio pyk­čio, pa­gie­žos ir ne­tei­sy­bės eks­trak­tas.

Vi­sa tai, prieš ką ko­vo­jo­me iki Ko­vo 11-osios. Tai, su kuo ko­vo­jo­me Sau­sio 13-ąją. Ir nu­ga­lė­jo­me. Ža­lia­kal­ny­je vy­ku­siuo­se de­ba­tuo­se žo­džius apie eu­ro­pie­tiš­ką Lie­tu­vos at­ei­tį Ro­lan­do Pa­ulaus­ko at­ves­ta mi­nia pa­si­ti­ko bau­bi­mu. Da­bar ta pa­ti bau­bian­ti mi­nia ga­li iš­rink­ti ir Pa­lec­kį į Sei­mą.

Gal yra sa­kan­čių, kad jis – men­kas pa­vo­jus, nes jis yra tik toks vie­nas. Bet štai Bi­ru­tei Vė­sai­tei jis, re­gis, stip­ri­na kai­rį­jį flan­gą. Dar dau­giau – so­cial­de­mo­kra­tai at­si­sa­ko par­em­ti mū­sų kan­di­da­tę Mo­ni­ka Na­vic­kie­nė Nau­jo­je Vil­nio­je. Aš su­pran­tu, kad jie nu­si­mi­nę dėl ne­skė­min­gų rin­ki­mų. Bet ne­jau­gi Pa­lec­kis jiems TIK­RAI pri­im­ti­nes­nis?

Re­to­riš­kai klau­siu, ži­no­ma, nes no­riu ti­kė­ti, kad esa­me vie­no­je pu­sė­je, kai kal­ba­me apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Tiek esan­tys kai­rė­je, tiek ir de­ši­nė­je.

Ir dar, Pa­lec­kio rin­kė­jai yra pa­mirš­ti ir nu­si­mi­nę žmo­nės, jiems rei­kia dė­me­sio, at­jau­tos, kar­tais ir pa­gal­bos. Gi Pa­lec­kiui su Pa­ulaus­ku rei­kia į Grū­to par­ką, ša­lia rū­di­jan­čių Le­ni­no skulp­tū­rų.

Apie pa­bė­gė­lius Lie­tu­vo­je:

Sa­ko, kad ne­at­krei­piu dė­me­sio į tai, ką val­dan­tie­siems pa­vy­ko nu­veik­ti.

Per ra­di­ją šį­ryt iš­gir­dau, kad dar pen­ki pa­bė­gė­liai pa­li­ko Lie­tu­vą. Iš­vy­ko, iš­va­žia­vo, spru­ko ne­at­sig­ręž­da­mi.

Bet, rim­tai, ap­siž­val­gy­ki­te, ar ma­to­me daug si­rų, ira­kie­čių ap­link mus? Ne? Kaip ma­no­te, ko­dėl? Ar ti­krai ne dėl ak­ty­vių Dar­bo par­ti­jos veiks­mų? Ap­vy­nio­tų juo­stų ir gąs­di­nan­čių kli­pų?

Va­len­ti­nai, ačių, jųms tai pa­vy­ko! Jūs ti­krai ga­lė­jo­te tai, ko ne­ga­lė­jo ki­ti.

Nie­kas ki­tas ne­bū­tų su­stab­dęs ne­eg­zis­tuo­jan­čio pa­bė­gė­lių antp­lū­džio. Dar li­ko po­ra sa­vai­čių, per ku­rias ga­li­te ko­vo­ti prieš Bal­ti­jos jū­ros nu­drus­ki­ni­mą ar­ba Vil­niaus Se­na­mies­čio dy­ku­mė­ji­mą. Pir­myn!

Apie hu­mo­rą:

Kad juo­kas yra rim­tas da­ly­kas, su­ži­no­jau iš sa­vo tė­tės Vy­to. Juo­kin­gas (o kar­tais liūd­nai juo­kin­gas) pa­sa­kas apie Rud­no­siu­ką jis man ra­šė iš Gru­zi­jos, kai ten iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti ki­no.

Lauk­da­vau to­kių il­gų sal­džių deš­rų ir ant la­po su­ra­šy­tų pa­sa­kų. Dar tė­tis pri­pieš­da­vo sa­vo ran­ka pie­ši­nių, kad links­miau bū­tų. Vie­na­me iš pir­mų­jų laiš­kų tė­tis pa­pra­šė, kad par­ašy­čiau laiš­ką ir jam. Tai su­ra­šiau pa­sa­ką. Žo­dis žo­din to­kią pa­čią kaip ir jis ;) At­si­me­nu, kaip ki­ta­me laiš­ke tė­tis ana­li­za­vo, kaip ga­lė­čiau ra­šy­ti pats.

Ma­no bo­čius Kos­tas tu­rė­jo ge­bė­ji­mą juo­kau­ti vi­siš­kai rim­čiau­siu vei­du. To­kiu rim­tu, kad dau­gu­ma žmo­nių su­glu­mę mė­gin­da­vo su­pras­ti, ar čia juo­kas, ar ne. Šian­dien tai va­di­na­ma tro­li­ni­mu :)

Juo­kin­gai ga­li­ma pa­sa­ky­ti vis­ką, ypač rim­tus da­ly­kus. Ypač nuo­bo­džius da­ly­kus. Juo­kas pa­trau­kia dė­me­sį ir ma­ži­na skaus­mą. Juo­kas yra ge­riau­sias me­di­jos ka­na­las.

To­dėl džiau­giuo­si, kad dau­ge­lis Jū­sų su­pran­ta­te kad rąš­tin­gu­mas yra rą­šo­mas be no­si­nės, o Aus­tė­ja Lands­ber­gie­nė ne­griau­na soc­de­mų par­ti­jos – tik jie pa­tys sa­ve.