„Valstiečių“ lyderio žinutė verslui
Ket­ve­riems me­tams val­džios vai­rą su par­tne­riais so­cial­de­mo­kra­tais pe­ri­man­čios Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis tvir­ti­na, kad ša­ly­je dir­ba daug pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių vers­li­nin­kų, ta­čiau tiems, ku­rie ne­sup­ran­ta, jog Lie­tu­va – tai Eu­ro­pos vi­du­rys, o ne Ki­ni­ja, vals­ty­bė ne­tu­ri pa­dė­ti.

„Pa­sa­ky­siu pa­pras­tai: to­kiam vers­lui ne­rei­kia nei pa­dė­ti, nei juo rū­pin­tis. Jei ne­sup­ran­ta­te, kad gy­ve­na­me Eu­ro­pos vi­du­ry­je, kad čia – ne Ki­ni­ja, kel­ki­te sa­vo vers­lus į Ry­tus ar kur tik no­ri­te. Mes tu­ri­me keis­ti sa­vo men­ta­li­te­tą“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė R. Kar­baus­kis.

Są­ly­gos – netinkamos

– Kal­bė­da­mas apie nau­jo­sios val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos dar­bą, kaip es­mi­nius dar­bus įvar­di­jo­te moks­lei­vio ir stu­den­to krep­še­lio nai­ki­ni­mą, Vi­sa­gi­no at­omi­nės elek­tri­nės pro­jek­to nu­trau­ki­mą bei Al­ko­ho­lio kon­tro­lės įsta­ty­mo pri­ėmi­mą. Tai – pa­vie­nės nuo­sta­tos, o ko­kią ma­to­te stra­te­gi­nę kryp­tį, ku­ria tu­rė­tų vys­ty­tis Lie­tu­va?

– Es­mi­nis da­ly­kas – su­for­muo­ti to­kią val­džią ir vyk­dy­ti to­kias vals­ty­bės val­dy­mo re­for­mas, kad ša­lis bū­tų kuo ma­žiau grobs­to­ma, kuo efek­ty­viau nau­do­ja­mos biu­dže­to lė­šos. Re­zer­vai tam yra mil­ži­niš­ki. Ki­tas da­ly­kas – mū­sų pa­siū­ly­mai mo­kes­čių su­rin­ki­mui, ma­ži­nant „še­šė­lį“. Tai ir­gi tu­rė­tų di­din­ti vals­ty­bės pa­ja­mas.

– Pla­nuo­ja­te lė­šų pers­kirs­ty­mą. O kaip vals­ty­bė ren­gia­si už­si­dirb­ti?

– Ne­su tas, ku­ris ma­no, kad Vy­riau­sy­bė tu­ri už­dirb­ti. Vers­las už­dir­ba pi­ni­gus. O mes tu­ri­me su­da­ry­ti tam są­ly­gas. Tai da­ry­ti leis­tų pa­si­ti­kė­ji­mo val­džia di­di­ni­mas ir ban­dy­mas ma­žin­ti emig­ra­ci­jos tem­pus. Ma­čiau skai­čius, pa­gal ku­riuos kiek­vie­nas emig­ran­tas iš­si­ve­ža tam ti­krą da­lį Bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to. Jei tas pro­ce­sas to­liau tę­sis, ko­kias pa­stan­gas be­dė­si­me į vers­lo ska­ti­ni­mą, vis tiek tu­rė­si­me ne­igia­mą re­zul­ta­tą. Jau da­bar ša­ly­je dar­bo vie­tų yra dau­giau nei no­rin­čių­jų dirb­ti. Ta­čiau rei­kia pa­brėž­ti: to­mis są­ly­go­mis, ku­rios šian­dien siū­lo­mos, pri­sik­vies­ti žmo­nių yra su­nku.

Emig­ran­tus va­di­na rezervu

– Il­gą lai­ką kal­bė­ta, kad Lie­tu­vą iš­gel­bės in­ves­tuo­to­jai?

– Nie­ka­da ne­pa­si­sa­kiau prieš in­ves­tuo­to­jus. Tie­siog su­pran­tu, kad jie su­in­te­re­suo­ti pi­gia dar­bo jė­ga ir di­des­niu pel­nu. Jei kal­ba­me apie ban­kus, di­de­lę pri­dė­ti­nę ver­tę ne­šan­čias tech­no­lo­gi­jas – su­tin­ku, to­kios įmo­nės tu­ri at­ei­ti. Ta­čiau kai svars­to­ma apie vie­nos ar ki­tos įmo­nės per­kė­li­mą į Lie­tu­vą, la­bai daž­nai pa­si­gen­du pa­grin­di­mo, ką kon­kre­čiai tai duo­tų žmo­nėms: di­des­nį at­ly­gi­ni­mą, dar­bo vie­tas re­gio­nuo­se, ir pa­na­šiai. Apie tai kal­ba­ma la­bai re­tai – tie­siog tei­gia­ma, kad už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos vis­ką iš­gel­bės.

Ko­dėl bu­vau prieš nau­ją­jį Dar­bo ko­dek­są? Jis bu­vo orien­tuo­tas į pi­gios dar­bo jė­gos at­si­ve­ži­mą iš už­sie­nio. Darb­da­vys, ku­ris no­ri pa­sam­dy­ti Lie­tu­vos pi­lie­tį, ne­ga­li ne­ma­ty­ti, kad žmo­nės iš ša­lies iš­va­žiuo­ja ne tik dėl ma­žo at­ly­gi­ni­mo, bet ir dėl to, kad ne­si­jau­čia sau­gūs dar­bo san­ty­kiuo­se. Mū­sų darb­da­viai dėl to ir­gi pra­šė stab­dy­ti Dar­bo ko­dek­so įsi­ga­lio­ji­mą. Dau­ge­lis mū­sų vers­li­nin­kų yra pa­trio­tai, ir jie ne­no­rė­tų sam­dy­ti už­sie­nie­čių, kol ga­li pa­sam­dy­ti Lie­tu­vos žmo­nes.

– Ar, ne­pai­sant Lie­tu­vos vers­li­nin­kų pa­trio­tiz­mo, ga­li­me kal­bė­ti apie emig­ra­ci­jos stab­dy­mą ir ūkio au­gi­mą, kai di­de­lė da­lis ša­lies dar­buo­to­jų iki šiol ga­li ti­kė­tis vos di­des­nio už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mo?

– Jei tiek Lie­tu­vos, tiek už­sie­nio vers­li­nin­kai gal­vo­ja, kad čia yra Ki­ni­ja, ir kad ga­li­ma vys­ty­ti sa­vo vers­lą, mo­kant to­kius at­ly­gi­ni­mus, kaip da­bar, bei iš­lai­kant bū­tent to­kį jų ly­gį at­vež­ti­nės pi­gios dar­bo jė­gos sąs­kai­ta, tai yra pa­ti blo­giau­sia ži­nu­tė, ko­kią įma­no­ma pa­siųs­ti. Žmo­nės su­pran­ta, kad to­kių veiks­mų tiks­las yra ne pa­ja­mų, ne at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mas, bet sie­kis iš­sau­go­ti vers­lą, ku­ris su au­gan­čiais dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mais Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­tų iš­si­lai­ky­ti.

Pa­sa­ky­siu pa­pras­tai: to­kiam vers­lui ne­rei­kia nei pa­dė­ti, nei juo rū­pin­tis. Jei ne­sup­ran­ta­te, kad gy­ve­na­me Eu­ro­pos vi­du­ry­je, kad čia – ne Ki­ni­ja, kel­ki­te sa­vo vers­lus į Ry­tus ar kur tik no­ri­te. Mes tu­ri­me keis­ti sa­vo men­ta­li­te­tą. Lie­tu­vos la­bai ge­ra geog­ra­fi­nė pa­dė­tis, yra daug iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, tu­ri­me mi­li­jo­ną tau­tie­čių emig­ra­ci­jo­je – tai mū­sų re­zer­vas. Vo­kie­čiai, pra­ncū­zai to ne­tu­ri, to­dėl yra pri­vers­ti kvies­tis dar­buo­to­jus iš ki­tur, ne­re­tai ki­tos pa­sau­lė­žiū­ros, re­li­gi­jos, men­ta­li­te­to.

Mes tu­ri­me darbš­čius, iš­si­la­vi­nu­sius žmo­nes, tik juos rei­kia su­sig­rą­žin­ti. Vien val­džios pa­stan­gų tam ne­už­teks. Rei­kia, kad ir vers­las su­pras­tų, jog ge­riau orien­tuo­tis į tas sri­tis, ku­rios lei­džia kur­ti pri­dė­ti­nę ver­tę, ska­ti­nan­čią de­ra­mų at­ly­gi­ni­mų mo­kė­ji­mą. Ne vi­si vers­li­nin­kai su­vo­kia, kad vers­las var­dan di­des­nio pel­no žmo­nių ge­ro­vės sąs­kai­ta nė­ra il­ga­lai­kis da­ly­kas.