„Štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai“
Kny­gy­nuo­se gau­su ka­lė­di­nių at­vi­ru­kų su eg­lu­tė­mis, el­niais, snai­gė­mis, nykš­tu­kais. Tik re­ta­me jų vaiz­duo­ja­mas Jė­zaus Kris­taus gi­mi­mas Bet­lie­ju­je, nors Ka­lė­dos – ne do­va­nų, šei­mos ar snie­go šven­tė. Ši da­ta pri­me­na se­ną is­to­ri­nį ir kar­tu ti­kin­tie­siems vi­suo­met ak­tua­lų Die­vo taps­mo žmo­gu­mi įvy­kį.

Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jaus di­rek­to­rė, me­no­ty­ri­nin­kė, dės­ty­to­ja, ta­py­to­ja Si­gi­ta Maslauskaitė „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­pa­sa­ko­jo apie šios vi­so pa­sau­lio krikš­čio­nims svar­bios sce­nos iko­nog­ra­fi­ją.

Trys ka­ra­liai ant sarkofagų

– Tri­jų ka­ra­lių šven­tė (Epi­fa­ni­ja) – se­niau­sia krikš­čio­nių šven­tė, anks­tes­nė už Ka­lė­das. Ar me­ne, kaip ir li­tur­gi­jo­je, evan­ge­lis­to Ma­to mi­ni­mi iš­min­čiai iš Ry­tų pra­de­da­mi vaiz­duo­ti pir­miau­sia?

– Taip, pir­miau­sia pa­si­ro­do tri­jų ka­ra­lių at­vaiz­das, ir jis la­bai tin­ka ant­ka­pi­niam anks­ty­vo­sios krikš­čio­ny­bės me­nui. Juo to me­to Baž­ny­čia no­ri par­ody­ti, jog krikš­čio­nys – ne sek­ta, ne už­da­ras bū­re­lis, kad Kris­tus ap­si­reiš­kė vi­siems. Jo švie­sa plin­ta ir pa­sie­kia vi­sas tau­tas, pa­go­nis – taip pat. Epi­fa­ni­ja grai­kiš­kai reiš­kia ap­si­reiš­ki­mą. Trys iš­min­čiai įkū­ni­ja vi­są pa­sau­lį. Jų sce­na ant sar­ko­fa­gų pa­si­ro­do IV am­žiaus pra­džio­je. Trys ka­ra­liai iki pat VI am­žiaus vaiz­duo­ja­mi vil­kin­tys per­sų dra­bu­žius, ar­tė­jan­tys prie pro­fi­liu ma­to­mos Ma­ri­jos, lai­kan­čios kū­di­kė­lį. Ne rau­dons­kruos­tį put­lu­tį, o tu­rin­tį pa­aug­lio bruo­žų. Ma­ny­ta, kad kū­di­kis – per silp­nas Die­vo įsi­kū­ni­ji­mui iš­reikš­ti. Gi­mi­mo sce­na pa­si­ro­do IV am­žiaus an­tro­jo­je pu­sė­je, ta­čiau ji pa­si­tai­ko kur kas re­čiau ne­gu trys ka­ra­liai. Ma­to­me kū­di­kė­lį ėdžio­se, asi­lą ir jau­tį – nei Ma­ri­jos, nei Juo­za­po nė­ra.

– Ko­dėl krikš­čio­nims bu­vo svar­bu, kad jų sar­ko­fa­gus puo­štų ti­kė­ji­mo tie­sas ro­dan­tys vaiz­dai? Ar juos ga­lė­da­vo pa­ma­ty­ti pa­ša­li­niai?

– Vi­so­se ci­vi­li­za­ci­jo­se pir­mie­ji vaiz­dai at­si­ra­do mir­ties ter­pė­je. Vi­sas Egip­to me­nas – ant­ka­pi­nis, kal­ban­tis apie ki­tą gy­ve­ni­mą. Ši dra­ma­tiš­ka ap­lin­ka, dau­gy­bė klau­si­mų anks­ty­va­jai krikš­čio­ny­bei lei­džia skleis­ti sa­vą­jį ti­kė­ji­mą. Pa­sa­ko­ja­ma iš­ga­ny­mo is­to­ri­ja ir jos pa­grin­di­niai kul­mi­na­ci­niai taš­kai – įsi­kū­ni­ji­mas, pri­si­kė­li­mas. Am­ži­na­jam gy­ve­ni­mui lai­mė­ti la­bai svar­būs sa­kra­men­tai, to­dėl ant sar­ko­fa­gų pra­dė­ta vaiz­duo­ti ir Kris­taus pa­da­ry­tus ste­buk­lus. Ma­nau, tai ne­bu­vo pir­mų­jų krikš­čio­nių sie­kis mo­ky­ti ki­tus ti­kė­ji­mo tie­sų, o tie­siog są­mo­nin­gų ti­kin­čių­jų lai­ky­se­na dra­ma­tiš­ko­je si­tua­ci­jo­je. Štai mir­tis, ta­čiau mes pri­si­kel­si­me, nes ti­ki­me Jė­zų Kris­tų. Ti­kriau­siai jiems ne­rū­pė­jo, ką mo­ky­to­jas vai­kų gru­pei pa­aiš­kins apie at­vaiz­dus ant sar­ko­fa­gų.

XVIII amžiaus drožinys iš medžio.

– Pir­mie­ji Kris­taus gi­mi­mo vaiz­dai at­si­ra­do tik IV am­žiaus an­tro­jo­je pu­sė­je. Va­di­na­si, net ke­lioms krikš­čio­nių kar­toms ne­rū­pė­jo šis pa­sa­ko­ji­mas?

– Bu­vo daug svar­bes­nių klau­si­mų. Anks­ty­va­jai Baž­ny­čiai rei­kė­jo iš­siaiš­kin­ti, ne koks bu­vo Kris­tus ar ką da­rė, o kas jis toks. Tarp įvai­rių ere­zi­jų ir kon­tro­ver­si­jų bu­vo glu­di­na­ma įsi­kū­ni­ji­mo dog­ma – Jė­zus Kris­tus yra ir Die­vas, ir žmo­gus. Be to, tuo­me­tė­je pa­go­niš­ko­je kul­tū­ro­je ne­sti­go die­vy­bių at­vaiz­dų, stab­mel­diš­kai gar­bin­tas im­pe­ra­to­rius. Krikš­čio­nys ne­no­rė­jo taip pat elg­tis. Svar­bu, kad pir­mie­ji Kris­taus se­kė­jai bu­vo žy­dai. Se­na­ja­me Tes­ta­men­te jiems pa­sa­ky­ta: „Ne­dirb­si sau dro­ži­nio nei jo­kio pa­veiks­lo, pa­na­šaus į tai, kas yra aukš­tai dan­gu­je ir kas yra čia, že­mė­je, ir kas yra van­de­ny­se po že­me.“

III-IV am­žiu­je kul­tū­ri­nė ap­lin­ka pa­si­kei­tė. Nors pa­go­niš­ki die­vu­kai dar bu­vo vaiz­duo­ja­mi, jais pra­dė­ta ne­be­ti­kė­ti. Krikš­čio­nims at­ėjo sta­bi­lu­mo lai­ko­tar­pis, Baž­ny­čia įga­vo dau­giau reikš­mės. Tuo­met ir bu­vo ras­tas bū­das mir­ties aki­vaiz­do­je skelb­ti ti­kė­ji­mą. Ke­li sar­ko­fa­gai su Kris­taus gi­mi­mo vaiz­dais yra iš­li­kę iki šių die­nų, juos ga­li­ma pa­ma­ty­ti Va­ti­ka­no Pio Cris­tia­no mu­zie­ju­je. Krikš­čio­ny­bei ga­vus ofi­cia­lų sta­tu­są 313 me­tais at­vaiz­dus im­ta per­kel­ti į mo­zai­kas, fres­kas. Ir vėl daug daž­niau bu­vo vaiz­duo­ja­mi trys ka­ra­liai, o ne Ka­lė­dos.

Ir pa­gal evan­ge­li­jas, ir pa­gal legendas

– Re­ne­san­so dai­li­nin­kų kū­ri­niuo­se Jė­zus bu­vo ru­bui­lis kū­di­kis, Ma­ri­ja ir Juo­za­pas vil­kė­jo to lai­ko­tar­pio ma­das ati­tin­kan­čius dra­bu­žius. Kaip ki­to gi­mi­mo siu­že­to vaiz­da­vi­mas lai­kui bė­gant?

– Vaiz­dų is­to­ri­ja ne­at­sie­ja­ma nuo žmo­gaus min­ties is­to­ri­jos. Vie­nas svar­biau­sių lū­žio taš­kų – Devo­tio Moderna są­jū­dis (XIV a). Pir­mie­ji šauk­liai – šven­tie­ji Pra­nciš­kus Asy­žie­tis ir Ber­nar­das Kler­vie­tis. Jie kvie­tė per­kel­ti į da­bar­tį Kris­taus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, ieš­ko­ti as­me­ni­nio san­ty­kio. Nuo to lai­ko vi­si no­rė­jo par­ody­ti, kad Ka­lė­dos – ne se­nas is­to­ri­nis įvy­kis, o gy­vas ti­kė­ji­mo ir Baž­ny­čios gy­ve­ni­mo ak­tas. Bet­lie­jaus sce­na vaiz­duo­ja­ma ir XX am­žiaus me­ne, tik čia vei­kė­jai vil­ki šiuo­lai­ki­nius dra­bu­žius. Kaip ki­taip tai per­kel­ti į da­bar­tį, jei ne per kos­tiu­mus? At­pa­žįs­ta­mas ta­po ir pei­za­žas – Ka­lė­dos vyks­ta Briu­gė­je, At­ver­pe­ne ir ki­tur.

– Ko­kiais šal­ti­niais rem­ta­si vaiz­duo­jant Ka­lė­das? Ma­to ir Lu­ko Evan­ge­li­jo­se, ku­rio­se pa­sa­ko­ja­ma apie Jė­zaus vai­kys­tę, in­for­ma­ci­jos nė­ra la­bai daug.

– Anuo­met di­de­lė pa­gal­ba bu­vo apo­kri­fi­nės evan­ge­li­jos, dėl abe­jo­ti­nos au­to­rys­tės ar au­ten­tiš­ku­mo ne­ta­pu­sios Nau­jo­jo Tes­ta­men­to ka­no­no da­li­mi. Jos cir­ku­lia­vo pla­čiai ir įkvė­pė me­ni­nin­kus kur­ti Kris­taus vai­kys­tės is­to­ri­jas, taip pat – Jo­kū­bo Va­ra­gi­nie­čio „Auk­si­nė le­gen­da“. XIII am­žiu­je jis su­rin­ko ži­nių apie žo­di­nes tra­di­ci­jas, liau­dies pa­mal­du­mą, folk­lo­rą. La­bai vaiz­din­gai pa­pa­sa­ko­ti kai ku­rie evan­ge­li­jo­se vos pa­mi­nė­ti siu­že­tai. Pa­vyz­džiui, apie Bet­lie­jaus sce­ną ra­šo­ma, kad jo­je da­ly­vau­ja dvi pri­bu­vė­jos – vie­na ti­kin­ti, o ki­ta ne. Ne­ti­kin­čio­ji ne­sup­ran­ta Ma­ri­jos mo­ti­nys­tės slė­pi­nio, no­ri pa­ti­krin­ti ir jai nu­džiū­va ran­ka. Kū­di­kė­lis ją pa­gy­do. Tai ne koks nors anek­do­tas, o pa­mo­kan­tis ti­kė­ji­mo iš­ban­dy­mo pa­sa­ko­ji­mas. At­ro­do, šiai le­gen­dai griež­tas Baž­ny­čios „ne“ bu­vo tar­tas tik XV am­žiu­je.

– Prieš Ka­lė­das ne­re­tai pa­si­ro­do pub­li­ka­ci­jų, ku­rio­mis ieš­ko­ma „is­to­ri­nės tie­sos“. Pa­vyz­džiui, ar ka­ra­liai ti­krai bu­vo trys, ar ša­lia iš tie­sų bū­ta ir jau­čio, ir asi­lo, ko­dėl šven­to­sios šei­mos na­riai vaiz­duo­ja­mi kaip bal­tao­džiai? Kiek aps­kri­tai svar­būs šie klau­si­mai?

– Bū­ti­nai vaiz­duo­ja­ma vi­sa, kas pa­mi­nė­ta Lu­ko ir Ma­to Evan­ge­li­jo­se: žvaigž­dė, an­ge­lai, pie­me­nys, su­vys­ty­tas kū­di­kis ėdžio­se. O vė­liau pra­si­de­da in­terp­re­ta­ci­jos. Nors apie asi­lą ir jau­tį Ma­to ir Lu­ko Evan­ge­li­jo­se ne­ra­šo­ma, kaip jau sa­kiau, jie vaiz­duo­ja­mi nuo se­niau­sių lai­kų. Abu bu­vo mi­ni­mi Se­na­ja­me Tes­ta­men­te, Izai­jo kny­go­je, įkū­ni­jo do­ry­bes, la­biau­siai – nuo­lan­ku­mą. Iš­min­čių skai­čius Šven­ta­ja­me Raš­te ne­nu­ro­dy­tas. Vie­no­je vi­du­ram­žių ka­ted­ro­je jų ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir iki ke­tu­rias­de­šim­ties. Ta­čiau ant sar­ko­fa­gų jau vaiz­duo­ja­mi trys iš­min­čiai – to­bu­las skai­čius. Iš apo­kri­ti­nių evan­ge­li­jų ži­no­mas gra­žus pa­sa­ko­ji­mas apie Tris ka­ra­lius. Pir­mas pa­gar­bin­ti kū­di­kė­lio pri­bė­go jau­niau­sias, ta­čiau pa­ma­tęs Die­vą jis aki­mirks­niu pa­se­no. To­dėl vi­suo­se at­vaiz­duo­se ar­čiau­siai esan­tis ka­ra­lius – ar pri­klau­pęs, ar ko­jy­tę lie­čian­tis, ar do­va­ną tie­sian­tis – se­niau­sias.

Kar­tais man skau­da šir­dį dėl Juo­za­po. Ty­ri­nė­to­jų nu­sta­ty­ta, kad šiam vy­rui bu­vo dau­giau­sia 28 me­tai, bet jis, no­rint iš­ryš­kin­ti ty­ru­mą, Kris­taus gi­mi­mo iš mer­ge­lės slė­pi­nį, vaiz­duo­ja­mas kaip ži­la­gal­vis. XVI am­žiu­je Juo­za­pą Va­ti­ka­nas ofi­cia­liai pa­skel­bia Baž­ny­čios glo­bė­ju. Jis įgau­na kiek ores­nį sto­tą, su­ma­žė­ja ži­lės, bet iš­lie­ka pa­gy­ve­nęs vy­riš­kis.

Pra­kar­tė­lė – at­si­min­ti, pa­gerb­ti, pasimelsti

– Da­bar­ti­nių na­mų ap­lin­ko­je Ka­lė­dų cen­tras – eg­lu­tė, ta­čiau ti­kin­tie­ji ir šiais lai­kais ku­ria pra­kar­tė­les. Pir­mą­ją gy­vą pra­kar­tė­lę, su gy­vu­liais, Gre­čo olo­je XIII am­žiaus pradžioje įkur­di­no šv. Pra­nciš­kus Asy­žie­tis. Ko­kia jos pra­smė?

– Pra­smė pa­ti pa­pras­čiau­sia – at­si­min­ti įvy­kį. Tai ypač pa­de­da vai­kams pa­aiš­kin­ti Kris­taus gi­mi­mo is­to­ri­ją. Au­gau so­viet­me­čiu, pra­kar­tė­les ma­ty­da­vau tik baž­ny­čio­se. Apie jų įren­gi­mo pra­kti­ką na­muo­se su­ži­no­jau tik iš­va­žia­vu­si į už­sie­nį. Ti­kin­čios is­pa­nų, ita­lų šei­mos pra­kar­tė­les puo­šia, ger­bia, bet Lie­tu­vo­je tai la­bai re­ta. Baž­ny­čio­se prie jų kai ku­rie žmo­nės tik šnabž­da­si, ta­čiau ne­ma­žai taip pat klau­pia­si pa­si­mels­ti, už­de­ga žva­ke­lę, įme­ta pi­ni­gė­lį. Tai – tra­di­ci­jos, at­min­ti­no ti­kė­ji­mo įvy­kio pa­ger­bi­mo ju­de­siai.

– Pa­si­dai­rius po Lie­tu­vos baž­ny­čias ma­ty­ti, kad jų pra­kar­tė­lės ne­re­tai ki­či­nės, tar­si ro­dan­čios į „se­no­vę“. Tuo me­tu Ro­mo­je ir ki­tur iš­vys­tu­me pra­kar­tė­lių, ku­rio­se Bet­lie­jaus sce­na per­ke­lia­ma į da­bar­tį. Kaip tai pa­aiš­kin­ti?

– Re­gis, trūks­ta drą­sos, va­lios ir bend­ro iš­si­la­vi­ni­mo. At­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę iš pog­rin­džio iš­ėju­si Ka­ta­li­kų baž­ny­čia pa­tei­kė am­bi­cin­gų už­sa­ky­mų pro­fe­sio­na­liems me­ni­nin­kams su­kur­ti pra­kar­tė­les. At­si­me­nu, Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je, Šv. Te­re­sės, Vi­sų Šven­tų­jų baž­ny­čio­se bu­vo sten­gia­ma­si įreng­ti šiuo­lai­ki­nes, įdo­mias pra­kar­tė­les, pa­keis­ti so­viet­me­čiu nau­do­tas sal­džias gip­si­nes skulp­tū­rė­les. Po dve­jų ar tre­jų me­tų pa­aiš­kė­jo, kad žmo­nės ne­be­no­ri mo­der­nių pra­kar­tė­lių. Tai jiems Ma­ri­ja ne­gra­ži, tai kas nors per skur­du, per tam­su, ir pa­na­šiai.

Ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nė to­kia pat kaip mū­sų vi­suo­me­nė – esa­ma ir pro­fe­so­rių, ir be­raš­čių. Jei ne­bū­tų iš­si­gąs­ta, pra­kar­tė­lės ne­nug­rūs­tos į pa­lė­pes ar san­dė­liu­kus, o pa­pa­sa­ko­ta jų pra­smė, da­bar jos bū­tų ki­to­kios. Kai ku­rie ku­ni­gai ne­si­bai­mi­na ir pa­aiš­ki­na žmo­nėms, tad šie pa­ma­žu su­klūs­ta. Blo­giau­sia, kad skųs­tis kle­bo­nui ei­na pre­ten­zin­gi rėks­niai, tuo me­tu iš­si­la­vi­nu­sie­ji ne­atei­na pa­gir­ti, tik pa­si­džiau­gia tar­pu­sa­vy­je. Gai­la, kad ne­už­fik­sa­vau Ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je bu­vu­sio gai­vaus pra­kar­tė­lių gū­sio. Da­bar vis­kas nu­sis­to­vė­jo, ta­po mie­lu, se­nu, švel­niu pa­veiks­liu­ku, be iš­šū­kių ir pre­ten­zi­jų. Nie­ko blo­ga, bet, ma­nau, ga­lė­tų bū­ti dau­giau įvai­ro­vės.

– Pra­kar­tė­lės – ka­ta­li­kiš­ka pra­kti­ka?

– Taip. O ad­ven­to vai­ni­kas – pro­tes­tan­tų. Šie­met Ka­ted­ros aikš­tė­je esan­čio­je pra­kar­tė­lė­je šie du vaiz­di­niai „su­si­ti­ko“ pir­mą kar­tą. Pa­pras­tai pra­kar­tė­lė aikš­tė­je at­si­ras­da­vo prieš pat Ka­lė­das, o šie­met – anks­čiau, kad apie šven­tės pra­smę pri­min­tų ka­lė­di­nio mies­te­lio sve­čiams, ku­rie lan­ko jį jau nuo lap­kri­čio pa­bai­gos, kai bu­vo įžieb­ta eg­lė. Per­so­na­žų pra­kar­tė­lė­je dar ne­ga­li­ma pa­sta­ty­ti, to­dėl vie­toj Ma­ri­jos, Juo­za­po ir Kū­di­kė­lio nu­spręs­tą pa­dė­ti ad­ven­to vai­ni­ką. Pro­tes­tan­tiš­kas vai­ni­kas su ke­tu­rio­mis žva­kė­mis ir ka­ta­li­kiš­ki pie­me­nu­kai, jau­tis, asi­las. La­bai gra­žus su­si­lie­ji­mas.

– Kaip ma­no­te, ar Ka­lė­dų siu­že­tas žmo­nėms dar pers­kai­to­mas? Gal jis leng­viau su­pran­ta­mas nei, tar­ki­me, Ve­ly­kų? Gal­būt gi­mi­mas na­tū­ra­les­nis nei pri­si­kė­li­mas iš mi­ru­sių­jų, gal Ka­lė­dos aps­kri­tai po­pu­lia­res­nė šven­tė?

– Ma­žai kas iš­ties su­pran­ta, kas tos Ka­lė­dos. Kaip at­sklei­džia sta­tis­ti­ka, net ei­nan­tie­ji į baž­ny­čią ma­no, jog tai – do­va­nų šven­tė. 2012 me­tais Pra­ncū­zi­jo­je iš­leis­to­je en­cik­lo­pe­di­jo­je Ka­lė­dos apib­rėž­tos kaip re­li­gi­nės pri­gim­ties šven­tė, per ku­rią kei­čia­ma­si do­va­no­mis. Dar­bas Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­ju­je par­odė, kad ir mū­sų vi­suo­me­nė vi­siš­kai se­ku­lia­ri, nors iš gy­ven­to­jų su­ra­šy­mų ma­ty­ti, jog dau­gu­ma – ka­ta­li­kai. Tai­gi ir Ka­lė­dos dau­ge­liui vi­sų pir­ma yra šei­mos, do­va­nų, puo­šia­mos eg­lu­tės šven­tė.