#Prognozės2019. Rusija irgi laukia rinkimų Lietuvoje
Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kių te­ma iš­lie­ka ak­tua­li, ypač žvel­giant per įvy­kių Ukrai­no­je pri­zmę. Ru­si­jos ki­ši­ma­sis tiek į po­li­ti­nius, tiek į eko­no­mi­nius mū­sų ša­lies san­ty­kius vi­suo­met bu­vo ga­na in­ten­sy­vus, o ar­tė­jant ki­tų me­tų rin­ki­mų ma­ra­to­nui ti­ki­ma­si kur kas ag­re­sy­ves­nių veiks­mų. Ar esa­me pa­kan­ka­mai pa­si­ruo­šę įver­tin­ti grės­mes mū­sų na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ir jas at­rem­ti – #Prog­no­zės2019 kal­bi­na šios sri­ties Ru­si­jos eks­per­tą Ma­rių Lau­ri­na­vi­čių.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos ir Rusijos santykius pastaraisiais 2018 metais?

– Kažkokių ypatingų įtampų nebuvo, bet esame toje pačioje situacijoje, apie kurią aš visados nuolat kalbu – mes esame karo su Rusija situacijoje. Tiesa, kažkokių labai išskirtinių protrūkių nebuvo. Bet situacija yra tokia pati.

Teigti, kad Lietuvos prezidento rinkimuose dalyvaus Rusijos remiamas kandidatas – tikrai galima, ir tokių tikrai bus ir gal net ne vienas.

Šiame globaliame pasaulyje viskas, kas vyksta mažų mažiausiai Europos Sąjungoje, NATO valstybėse ir tokiose šalyse kaip Ukraina, sukelia visas grėsmes ir mums. O šiais metais pakankamai buvo agresyvių ir net nusikalstamų Rusijos veiksmų. Visa tai, kas vyksta Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje ar kitur, negali būti vertinama tarsi tai mūsų neliestų. Tai yra to paties karo dalis.

Kad kruvinų įvykių nebuvo mūsų šalyje, tai dar nieko nereiškia. Juo labiau, kad yra įrodymų, jog Rusija bandė ir Lietuvoje surengti, bent jau rengėsi bandymui kažką nužudyti iš Rusijos opozicijos. Tai sakyti, kad čia visiškai buvo ramu, negalima. Nebuvo kažkokių ypatingų įvykių, bet mes esame priversti nuolat išlikti budrūs.

– Kaip galėtų keistis Rusijos politika 2019-aisiais? Ateinančiais metais Lietuvoje vyks savivaldybių tarybų, merų rinkimai, vėliau rinksime prezidentą bei narius į Europos Parlamentą. Paprastai rinkimų laikotarpiu Rusijos kišimasis suintensyvėja. Ar tai reiškia, kad ateinančias metais galime sulaukti agresyvesnių veiksmų?

– Aš manyčiau, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai kitais metais išliks labai panašūs kaip dabar. Kalbant konkrečiai apie rinkimus, aš norėčiau pabrėžti, kad jie kišosi, kišasi ir kišis į rinkimus visur. Taip pat ir Lietuvoje. Bet modelis, ko gero, bus tas nematomas.

Deja, bet dažniausiai mes nematome ir nepastebime Rusijos kišimosi. Panašiai, kaip Latvijoje, kaip Gruzijoje, kur teigiama, kad Rusijos įtakos rinkimų metu nepastebėta. Bet, kai panagrinėji giliau, įtaka rinkimams akivaizdi.

Pavyzdžiui, Latvijoje, galima sakyti Rusija pasiekė visus tikslus, kuriuos norėjo pasiekti kokias 2013 metais. Ir viename iš viešai paskelbtų dokumentų buvo įvardinta, ką jie nori nuveikti Latvijoje.

Šiais metais Latvijos parlamento rinkimus laimėjo partija „Santarvė“, už kurios akivaizdžiai stovi Rusija. Antrąją vietą užėmė populistinė antieuropietiška partija „Kam priklauso valstybė?“. Tai, kad už pastarosios stovi Latvijos oligarchas Ainaras Šleseris – Latvijoje visiems yra aišku. Jo ryšiai su Rusija irgi visiems yra aiškūs.

Tiesa, norint įrodyti kitas partijos sąsajas su Rusija jau sunkiau. Tokius įrodymus surinkti labai sudėtinga, tačiau įmanoma. Pavyzdžiui, yra minėto oligarcho pokalbių įrašai, kuriuose Ainaras Šleseris, kalbėdamas su kitais oligarchais, sako, kad Inguna Sudraba turėtų būti kandidatė į ministrus pirmininkus. Kaip argumentas „kodėl“ nurodoma, kad Maskva ją laiko labai gera kandidate. Čia yra citata iš tų slaptai įrašytų pokalbių. Ji nebuvo oficialiai siūlyta – tik aptarta slapta įrašytame pokalbyje labai įdomiame kontekste.

Apie laukiančius Lietuvos prezidento rinkimus šiandien, kai nėra galutinio kandidatų sąrašo, kalbėti per anksti. Bet teigti, kad juose dalyvaus Rusijos remiamas kandidatas – tikrai galima, ir tokių tikrai bus ir gal net ne vienas. Tikėtis, kad tai bus atvirai prorusiškas kandidatas – neverta, nes toks rinkimų Lietuvoje nelaimėtų.

Geriausia tai iliustruoja Prancūzijos pavyzdys. Ten Rusijos kandidatas buvo ne akivaizdžiai prorusiška, bent jau tokia laikoma Marine Le Pen, o Francios Fillonas, apie kurį kaip apie prorusišką kandidatą niekas nekalbėjo. Prancūzijoje padėtis dėl Rusijos grėsmės yra gerokai kitokia, nei Lietuvoje. Supratimas apie Rusijos grėsmę ten yra gerokai kitoks. Ir įtaka Rusijos ten, ko gero, didesnė.

– Ar mūsų šalis yra tinkamai pasiruošusi atremti Rusijos mėginimus kištis į mūsų šalies politinius, ekonominius procesus?

– Čia yra keli dalykai. Pirma, trūksta supratimo, kaip tai veikia. Aš ne apie žvalgybos institucijas kalbėčiau, bet apie visuomenę, apie politikus, apie tuos žmones, kurie dalyvauja vienaip ar kitaip politikoje. Žvalgybos struktūros, manyčiau, kad jos susirenka informaciją. Tačiau atsakomybės būtent retorikoje tikrai trūksta, nes, kalbant apie Rusijos grėsmes, visados reikia jas įvardinti labai konkrečiai. Ir pagrįsti, kad tai netaptų tik politinio pasistumdymo korta. Antraip yra diskredituojama pati grėsmė. O ji yra reali.

Pavyzdžiui, Švedija, kuri lygiai taip pat Rusijos grėsmę mato, prieš rinkimus apmokė apie 5 tūkst. valstybės tarnautojų. Buvo masiniai mokymai apie tai, kas ta Rusijos grėsmė yra, kaip su ja tvarkytis, ką daryti. Ar mes Lietuvoje ką nors bent girdėjome apie tai?

Kitas pavyzdys – Vokietijoje. Prieš rinkimus ten kas antrą savaitę išeidavo vienos ar kitos žvalgybos vadovas ir pareikšdavo, jog yra žinoma, kad Rusija į rinkimus kišis, bet jie yra tam pasiruošę. Jie viešai įspėja Rusiją, kad jūs geriau nesikiškite, nes bus atsakomieji veiksmai ir išvardinama, ką mes čia jau pasiruošėme, ką padarėme. Štai tokiame retoriniame lygmenyje vykdoma atgrasymo forma yra sėkminga. Ar mes ką nors Lietuvoje panašaus girdėjome? Ar kas nors bent kaba apie tai, kad yra ta grėsmė?

Marius Laurinavičius / BNS nuotr.

Nekalbu apie opoziciją, kuri kartas nuo karto prabyla, bet irgi pakankamai mažai. Bet iš valstybės institucijų, iš Premjero? Prancūzijoje tą darė valstybės vadovai. Ne dabartinis, kuri išrinktas Emmanuelis Macronas, kuris tuo metu buvo kandidatas, bet tuometiniai valstybės vadovai kalbėjo, kad mes neleisime kištis į mūsų rinkimus, mes padarysim tą ir tą. Tai nieko tokio net retorikos lygmenyje pas mus nėra.

Tačiau mes turime tokią situaciją, tokias teisines spragas, kurios leidžia Rusijos piliečiams kandidatuoti savivaldybių tarybų rinkimuose. Ar tai nėra grėsmės, per kurias Rusija gali įgyvendinti savo tikslus? Tai tik parodo, kad mes esame nepasiruošę, toli gražu nepasiruošę Rusijos kišimuisi. Aš nesakau, kad pas mus visai nieko nepadaryta. Yra kai kas, pavyzdžiui bandoma sukriminalizuoti paramą politikams, bet iš esmės žiūrint į bendrą paveikslą, mes esame labai labai nedaug padarę ir sakyčiau per daug ramiai žiūrintys į tą galimą grėsmę. Nesame naivūs, bet manau, kad nėra politinės valios dabartinėje valdžioje priešintis Rusijos grėsmėms.