#Prognozės2019. Lietuvos ir Rusijos santykiai – be perspektyvų
Bai­gian­tis 2018-ie­siems LŽ skai­ty­to­jams pa­tei­kia šių me­tų apž­val­gą bei prog­no­zes at­ei­nan­tiems Kiau­lės me­tams. Ko­kią „kiau­lę“ 2019-ie­ji pa­kiš Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kiuo­se? Aš­trių pa­si­sa­ky­mų šie­met ne­ven­gė nei Lie­tu­vos, nei Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos va­do­vai. Vis­gi Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to lek­to­rius dr. Lau­ry­nas Jo­na­vi­čius tei­gia, kad Lie­tu­vos ir Ru­si­jos dvi­ša­lių san­ty­kių iš es­mės ne­bu­vo ir ti­kė­ti­na ne­bus 2019-ai­sais.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos ir Rusijos santykius 2018-aisiais?

– Santykių iš esmės nebuvo. Be apsikeitimo neigiamomis emocijomis ir vienašalės retorikos iš abiejų pusių, realūs kontaktai nevyko. Lietuva naudojosi visomis progomis paskleisti pasauliui žinią, kokia Rusija yra agresyvi, grėsminga ir pavojinga, pasisakė už sankcijų griežtinimą ir bet kokių veiksmų, nukreiptų į Rusijos atgrasymo stiprinimą.

Taigi, santykių nebuvo, o retorikos pobūdis rodo, kad dvišalių santykių padėtis iš esmės yra tragiška.

Atitinkamai, iš Rusijos pusės girdėjosi tik grasinimai, kad į Lietuvą gali būti nutaikytos raketos ir atsirasti kitokių problemų, jei toliau bus vykdomas toks retorinis puolimas. Taigi, santykių nebuvo, o retorikos pobūdis rodo, kad dvišalių santykių padėtis iš esmės yra tragiška.

– Kaip galėtų keistis Rusijos politika 2019-aisiais? Kodėl?

– Rusijos politikos pamatinės varomosios jėgos yra Rusijos didžiosios galios statuso įtvirtinimas, lygiavertiškumo tarptautinėje politikoje su JAV pasiekimas, režimo stabilumo išsaugojimas, kuris susijęs su valdančiojo elito grupių politinės ir ekonominės įtakos išlaikymu. Nei vienas iš šių pamatinių veiksnių nežada Rusijos politikos pokyčių 2019 metais.

Prognozuojama Rusijos ekonomikos stabili stagnacija (1,5 proc. augimas 2019 m.) toliau vers režimą ieškoti kelių vadinamam socialiniam kontraktui šalies viduje užtikrinti. Kadangi reformų kelias (valstybės vaidmens mažinimas, ekonomikos taisyklių liberalizavimas) režimo yra suvokiamas kaip grėsmė stabilumui, tikėtina, kad išliks Maskvos tendencija siekti gerinti ekonominę padėtį per naftos kainų didinimą.

Konfrontacija su Vakarais išliks, ypač Ukrainos ir kitų regiono valstybių klausimais. Galimas dialogas kituose karštuose taškuose (Sirija, Libija), tačiau jis bus orientuotas ne į santykių gerinimą, o į galios balanso ir įtakos pasidalinimo užtikrinimą.

Šalies viduje išliks „varžtų užveržinėjimo“ taktika, siekiant maksimaliai kontroliuoti ir užgniaužti bet kokių alternatyvių politinių ar ekonominių žaidėjų įtakos augimą. Nemažą įtaką Rusijos elgesiui turės išoriniai veiksniai (D.Trumpo politika, ES laikysena, santykiai su Kinija).

– Ar galima tikėtis Lietuvos ir Rusijos santykių pokyčio 2019-aisiais? Kodėl?

– Nepanašu, kad galėtų keistis struktūrinės santykių prielaidos. Kažkokių niuansų gali būti prezidento rinkimų Lietuvoje metu ir jų baigtimi. Tikėtina, kad iki rinkimų santykių kreivė toliau važiuos žemyn dėl numanomo Rusijos bandymo paveikti rinkimus.

Tolimesni santykiai gali keistis dėl naujo prezidento asmenybės, nors labai stiprių pokyčių neprognozuočiau, nes daugumą kandidatų, turinčių galimybę laimėti rinkimus, laikosi iš esmės panašios pozicijos, t.y. mato Rusiją kaip grėsmę. Be to, Lietuvoje suformuota „Rusijos grėsmės“ kultūra taip pat neleistų net ir kitaip manantiems kandidatams labai lengvai transformuoti Lietuvos poziciją.