(Ne)reikalingas maistas
Lie­tu­vo­je kas­met at­lie­ko­mis tam­pa šim­tai tūks­tan­čių to­nų mais­to, nes kol kas ne­su­kur­tas me­cha­niz­mas, kaip jis ga­lė­tų pa­tek­ti ant alks­tan­čių­jų sta­lo. Ypač di­de­lį ne­ri­mą ke­lia mai­ti­ni­mo įstai­gų į ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius iš­me­ta­mi mais­to pro­duk­tai, nors šių įstai­gų va­do­vai ir ti­ki­na to ne­da­ran­tys.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je kas­met iš­me­ta­ma 581 tūkst. to­nų mais­to at­lie­kų. Vie­nam ša­lies gy­ven­to­jui per me­tus ten­ka 171 ki­log­ra­mas iš­me­ta­mo mais­to. Na­mų ūkiuo­se su­si­da­ro tik 19 proc. mais­to at­lie­kų. Ki­tas mais­tas pra­ran­da­mas že­mės ūkio, mais­to pra­mo­nės ir pre­ky­bos sek­to­riuo­se.

To­kie yra ofi­cia­lūs skai­čiai. Ta­čiau rea­liai at­lie­ko­mis tam­pa kur kas dau­giau mais­to, tik jis ne­įvar­di­ja­mas kaip mais­to at­lie­kos, nes me­ta­mas tie­siai į ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius.

Ne­škis na­mo ar­ba išmesk

Vie­no­je sos­ti­nės ka­vi­nė­je pa­da­vė­ja dir­bu­si Min­gai­lė Jo­nai­ty­tė LŽ pa­sa­ko­jo, kad pir­mo­sio­mis dar­bo die­no­mis ji bu­vo nu­ste­bu­si, kai bai­gian­tis die­nai iš­gir­do, jog li­ko pu­siau pa­ga­min­tų mais­to pro­duk­tų, juos dar­buo­to­jai ga­li ne­štis na­mo. Esą klien­tai tą­dien jų ne­už­sa­kė, – tai bu­vo ir mė­sos ga­mi­niai, ir dar­žo­vių sa­lo­tos. „Ne­ži­no­jau, kur tuos mais­to pro­duk­tus dė­ti, nes man jų ne­rei­kė­jo. Vis dėl­to bu­vau pri­vers­ta pa­siim­ti, nes už juos te­ko su­mo­kė­ti iš gau­tų ar­bat­pi­ni­gių, kad ka­vi­nei ne­bū­tų nuo­sto­lių“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Dar di­des­nę nuo­sta­bą jai kė­lė tai, kad mais­to li­ku­čiai bu­vo iš­me­ta­mi tie­siog į ne­to­li esan­čius ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius, o ne į spe­cia­liai mais­to at­lie­koms skir­tuo­sius, ku­rie sto­vė­jo pa­gal­bi­nė­se ka­vi­nės pa­tal­po­se.

Kad ka­vi­nė­se lie­ka ne­pa­nau­do­to mais­to, LŽ tvir­ti­no ir ka­vi­nę Ša­kiuo­se tu­rė­ju­si Gied­rė Šed­ba­rie­nė. Anot jos, bū­tent to­dėl, kad ne­rei­kė­tų mais­to iš­mes­ti, jie­du su vy­ru bai­gian­tis dar­bo die­nai li­ku­sius mais­to pa­tie­ka­lus pra­dė­jo da­ly­ti vargs­tan­tie­siems.

At­lie­kų – nedaug

Ki­ti LŽ kal­bin­ti vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­gų va­do­vai ne­igė, kad jos iš­me­ta daug mi­ty­bai tin­ka­mo mais­to. Esą tai da­ry­ti ne­ra­cio­na­lu, nes iš­mes­tas mais­tas tik di­di­na įmo­nių nuo­sto­lius, to­dėl sten­gia­ma­si, kad to­kių at­lie­kų ne­su­si­da­ry­tų. „Į dar­bo pa­bai­gą ma­žiau ga­mi­na­me“, – LŽ ti­ki­no vie­nos Ma­ri­jam­po­lės ka­vi­nės sa­vi­nin­kė, ne­no­rin­ti, kad jos pa­var­dė bū­tų skel­bia­ma.

O ar mes­ti at­lie­kas į spe­cia­lius mais­to at­lie­kų kon­tei­ne­rius, anot jos, yra pa­čių ka­vi­nės dar­buo­to­jų, o ypač sa­vi­nin­kų są­ži­nės rei­ka­las. Juk vir­tu­vės at­lie­kų uti­li­za­vi­mas – pa­slau­ga, už ku­rią mai­ti­ni­mo įstai­gos pri­va­lo su­mo­kė­ti.

Ke­lis šim­tus moks­lei­vių kas­dien mai­ti­nan­čios Ma­ri­jam­po­lės Sū­du­vos gim­na­zi­jos val­gyk­los ve­dė­ja Vi­ta­li­ja Zyg­man­tie­nė LŽ taip pat tei­gė, jog sten­gia­ma­si mais­to pa­ga­min­ti tiek, kad jo ki­tai die­nai ne­lik­tų. O į mais­to at­lie­kas ke­liau­ja tik tai, ką vai­kai pa­lie­ka lėkš­tė­se. Per mė­ne­sį mais­to at­lie­kų su­si­da­ro tik 10–15 ki­log­ra­mų.

Lietuvoje vargšus maitinančios įstaigos vakarais jau būna uždarytos, tad maisto produktus būtų galima vežti nebent į nakvynės namus.

Su­nku ir su­rink­ti, ir išdalyti

Skurs­tan­čių­jų rė­mi­mu mais­to pro­duk­tais be­si­rū­pi­nan­čios vie­šo­sios įstai­gos „Mais­to ban­kas“ ko­mu­ni­ka­ci­jos ir plė­tros va­do­vas Vai­do­tas Il­gius pa­brė­žė, kad vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se at­li­kęs mais­tas yra tar­si so­cia­li­nis ta­bu – kol kas alks­tan­tie­siems jo be­veik ne­da­li­ja­ma, iš­sky­rus iš vie­nos ki­tos įmo­nė­lės gau­tus ke­pi­nius.

„Iš ka­vi­nių bei res­to­ra­nų sa­vi­nin­kų daž­nai gir­di­me, kad mais­to ne­lie­ka. Esą su­var­to­ja­ma ko­ne vis­kas iki pa­sku­ti­nio kąs­ne­lio, o lie­ka ne­bent ka­ti­nė­liui ar šu­ne­liui. Ta­čiau te­rei­kia ati­džiau pa­siž­val­gy­ti po Vil­niaus se­na­mies­tį ar nau­ja­mies­tį ir ga­li­ma įsi­ti­kin­ti, kad da­lis mais­to iš mai­ti­ni­mo įstai­gų pa­ten­ka į ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius, nors ten mais­to ne­tu­rė­tų bū­ti“, – sa­kė jis.

Iš pre­ky­bi­nin­kų su­rink­ti mais­to pro­duk­tus ne­su­dė­tin­ga, bet mai­ti­ni­mo įstai­go­se ir mais­to pro­duk­tų ma­žiau, o vie­tų, kur jos ga­lė­tų ati­duo­ti tuos mais­to pro­duk­tus – kur kas dau­giau. Be to, daž­nai trans­por­ta­vi­mo są­ly­gos rei­ka­lau­ja mais­tą vež­ti esant tam ti­krai tem­pe­ra­tū­rai. Tad rei­ka­lin­ga spe­cia­li įran­ga – ter­mo­sai ar­ba šal­dy­tu­vai.

V. Il­gius mi­nė­jo, kad kai ku­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se, pa­vyz­džiui, Ita­li­jo­je, Grai­ki­jo­je, lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos mais­tą ren­ka ir iš mai­ti­ni­mo įstai­gų. Ta­čiau ten esą ki­to­kia kul­tū­ri­nė ter­pė – žmo­nės įpra­tę val­gy­ti vė­lai va­ka­re, o tuo me­tu iš res­to­ra­nų, ka­vi­nių su­rink­tą at­lie­ka­mą mais­tą dar ga­li­ma pa­teik­ti alks­tan­tie­siems, nes ir lab­da­ros įstai­gos ta­da dar dir­ba.

Ta­čiau Lie­tu­vo­je varg­šus mai­ti­nan­čios įstai­gos va­ka­rais jau bū­na už­da­ry­tos, tad mais­to pro­duk­tus bū­tų ga­li­ma vež­ti ne­bent į nak­vy­nės na­mus. „Jei tik ra­si­me bū­dų, kaip įsi­gy­ti va­di­na­mo­sios smū­gi­nio šal­dy­mo įran­gos, gal­būt pra­dė­si­me im­ti mai­ti­ni­mo įstai­gų pro­duk­ci­ją, nes už­šal­dy­tą ją ga­li­ma trans­por­tuo­ti ir at­šil­dy­ti ne­bū­ti­nai tą pa­tį va­ka­rą“, – kal­bė­jo V. Il­gius.

Bet kur nepadėsi

Įsta­ty­mai įpa­rei­go­ja vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­gas vir­tu­vė­se su­si­kau­pu­sius pa­tie­ka­lų li­ku­čius, kiau­ši­nių lukš­tus, ke­pi­mo alie­jų, su­ge­du­sius pro­duk­tus, taip pat tuos, ku­rių tin­ka­mu­mo var­to­ti ter­mi­nas pa­si­bai­gęs, rink­ti at­ski­rai. Juos lai­ky­ti pri­va­lu skys­čiui ne­lai­džio­se pa­ženk­lin­to­se tal­pyk­lo­se tam ti­kro­je tem­pe­ra­tū­ro­je ir ati­duo­ti at­lie­kas tvar­kan­čiai įmo­nei, bet jo­kiu bū­du ne­mes­ti į ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius. Kaip lai­ko­ma­si šių rei­ka­la­vi­mų, pri­žiū­ri Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba (VMVT).

Pa­sak VMVT Mais­to sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Vi­tos Štur­mie­nės, spe­cia­lis­tai nuo­lat ti­kri­na mais­tą ga­mi­nan­čias įmo­nes. „Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai nu­sta­to­me, kad mais­to at­lie­kos tvar­koms ne­tin­ka­mai, bet jų bū­na ne­daug“, – LŽ ti­ki­no ji.

V. Štur­mie­nės tei­gi­mu, nie­kas ne­drau­džia, kad ka­vi­nės, res­to­ra­nai sa­vo li­ku­sius ne­pa­nau­do­tus mais­to pro­duk­tus ati­duo­tų varg­šų mai­ti­ni­mu be­si­rū­pi­nan­čioms, o mais­to at­lie­kas – gy­vū­nus au­gi­nan­čioms įstai­goms bei or­ga­ni­za­ci­joms, ta­čiau šios pri­va­lo veik­ti le­ga­liai ir bū­ti re­gis­truo­tos VMVT.

Tuo me­tu į ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius iš­me­ta­mi mais­to pro­duk­tai ir jų at­lie­kos pa­ten­ka į są­var­ty­nus, pū­van­tis mais­tas iš­ski­ria ang­lies diok­si­dą ir nuo­din­gas me­ta­no du­jas. Šios ter­šia at­mos­fe­rą 20 kar­tų stip­riau nei ang­lies diok­si­das ir taip aš­tri­na kli­ma­to at­ši­li­mo prob­le­mą.