„Misijos Sibiras“ dalyviai: be politinių kalinių ryžto nebūtų ir mūsų
Po­li­ti­nių ka­li­nių trem­ties vie­tas jau sep­ty­nio­lik­tą­jį kar­tą lan­ky­sian­tys „Mi­si­jos Si­bi­ras“ da­ly­viai sa­ko, kad be Lie­tu­vos so­viet­me­čio re­zis­ten­ci­jos da­ly­vių in­dė­lio ne­bū­tų ir ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos is­to­ri­jos.

Maskvai atsisakius išduoti vizas į Rusiją, kur šiemet ketinta surengti ekspediciją, misijos organizatoriams paskutinę akimirką teko keisti planus ir vietoje Krasnojarsko krašto rinktis Kazachstaną. Iniciatyvos vadovė Raminta Kėželytė sakė, kad pasikeitus geografinei misijos vietai, pati jos idėja išsaugoti tremtinių ir politinių kalinių atmintį nekinta.

„Akcentas šiemet keliauja ne vien į tremtinių, bet ir į politinių kalinių kapaviečių tvarkymą. Kadangi kalbame apie lagerius, ir palaidojimo vietos yra kiek kitokios, tai – daugiausia masinio laidojimo vietos. Darbo specifika keičiasi, bet misija išlieka ta pati“, – žurnalistams sakė R. Kėželytė.

Į misiją Vilniaus geležinkelio stotyje ketvirtadienio rytą palydėtos dvi komandos po 12 žmonių. Abi savo kelionę Kazachstane pradės tame pačiame taške – Karagandoje, o vėliau viena komanda keliaus link Balchašo, kita misiją atliks Džezkazgane. Šiose vietose sovietmečiu veikė politinių kalinių lageriai.

32-ejų marketingo specialistė Giedrė BNS sakė, kad jos senelis su šeima taip pat išgyvento tremtinio likimą – moteris teigė, kad pagarba politinių kalinių atminimui yra mažiausia, ką gali padaryti dabartinė karta.

„Tik per tuos žmones mes esame gyvi, jie išgyveno labai labai daug ir tai, ką mes darome, yra mažiausia, ką galime padaryti“, – kalbėjo Giedrė.

30-ies teisininkas Gytis neabejojo, kad ekspedicija atlieka didžiulį darbą pagerbiant asmenis, „be kurių nebūtų mūsų istorijos“.

„Galvoju, kad jie atkentėjo už mus, kad mes galėtumėme čia būti. Ypatingai šių metų misija, vykstanti į politinių kalinių tremties vietas, ji išskirtinė tuo, kad asmenys buvo ne šiaip ištremti, o ištremti dėl to, kad buvo inteligentija, jų egzistencija kėlė pavojų sovietų santvarkai. Džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie to, kad jie bus pagerbti“, – BNS sakė jis.

Tiek misijos vadovė R. Kėželytė, tiek kiti Vilniaus geležinkelio stotyje, Geležinkelių muziejuje, išlydėjusieji ekspedicijos dalyvius pabrėžė, kad lietuviams Sibiras yra labiau ne geografinė, bet bendrinė sąvoka, žyminti tautos represijas, persekiojimą ir tremtį nuo pat XVIII amžiaus, Lietuvai esant dar carinės Rusijos sudėtyje.

Profesorius, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį, kad lageriuose Kazachstane kalėję lietuviai nenuleido rankų ir tremtyje bei nuolat rengė sukilimus. Anot jo, sukilimus organizavo lietuviai, ukrainiečiai bei vadino juos „Lietuvos laisvės karo tąsa“.

„Visi politiniai kaliniai buvo baudžiami už pasipriešinimą, už Lietuvos pasipriešinimą Lietuva ir buvo siunčiama į tuos baisiuosius lagerius, labai dažnai – mirties lagerius, ne tik tolimoje šiaurėje, kur nors Trofimovsko saloje, bet ir į tuos karštuosius, dykuminius pietus, kad ten išmirtų. Žmonės, kurie nutarė, kad jie nenori būti išmarinti, jie sukilo“, – pasakojo profesorius.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dėkojo Kazachstano ambasadai už parodytą lankstumą, kai misijos dalyviams paskutinę akimirką teko keisti planus. Jis akcentavo, kad Kazachstane iki šiol gyvena per 5 tūkst. lietuvių, o išsigelbėjusieji nuo tremties tautiečiai ypatingą dėkingumą už pagalbą reiškė vietos kazachams.

„Manau, kad ten, kur yra lietuvių kapai, tremtinių, represuotų žmonių – ten irgi yra Lietuva. Ji yra labai toli. Kai kurie jų grįžta, grįžta jų palaikai, kai kurie niekada negrįš. Todėl nepaprastai kilnu yra tai, ką daro šie jauni žmonės, atveždami grumstelį Lietuvos žemės, atveždami Lietuvos dvasią, neakivaizdžiai primindami, kad tai irgi yra Lietuva, kad esame dėkingi žmonėms, kurie paaukojo gyvybes“, – sakė L. Linkevičius.

Misijos metu bus stengiamasi atstatyti paminklinius atminimo ženklus, rasti lietuvių kapus bendrose miestų kapinėse, rasti Kazachstane tebegyvenančius lietuvius ar jų palikuonis, su jais pasikalbėti.

Pasak organizatorių, ši ekspedicija skiriasi nuo tų, kurios vyksta Sibire, nes Kazachstane žmonės patyrė ne tremtį, o kalinimus. Jie dirbo lageriuose, todėl yra išlikę daugiausia masinės kapavietės, o ne atskiros lietuvių kapinaitės.

Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, juose kalinti apie 20 tūkst. politinių kalinių iš Lietuvos. Pagal lietuvių tremties įkalinimo ir palaidojimo mastą Kazachstano teritoriją lenkia tik Rusija.

Ekspedicija truks dešimt dienų, misijos dalyviai į Lietuvą grįš liepos 29 dieną.

Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per šį laikotarpį lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire – Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane – aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip 150 lietuviškų kapinių. Iš viso ekspedicijose jau dalyvavo per 250 žmonių.

Per sovietų okupaciją iš Lietuvos į tremtį ir lagerius, ištremta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.