#LietuvybėsKodas. Keliai į laiminčią Lietuvą
Vals­ty­bė, ku­rio­je jaus­tu­mė­mės lai­min­gi, o ap­lin­ki­nia­me pa­sau­ly­je tu­rė­tu­me dau­giau drau­gų nei prieš­ų. To­kią Lie­tu­vos vi­zi­ją ne tik pie­šia, bet ir yra pa­si­ry­žęs įgy­ven­din­ti Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Eu­ro­pos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius am­ba­sa­do­rius Vy­gau­das Ušac­kas.

Interviu „Lietuvos žinioms“ V. Ušackas pažymėjo, kad po septynerių su puse metų Kabule ir Maskvoje, kur vadovavo Europos Sąjungos (ES) diplomatinėms atstovybėms, praėjusį rudenį grįžo į Lietuvą, nes nori pasidalyti sukaupta patirtimi, įkvėpti žmones laiminčios Lietuvos vizija. Jei įsitikins, kad jo idėjos uždega, V. Ušackas planuoja kandidatuoti kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Savo valstybės ateities strategija V. Ušackas pasidalys ir rytoj vyksiančioje „Lietuvos žinių“ konferencijoje „Lietuvybės kodas“, kuri nubrėš naujojo Lietuvos šimtmečio raidos kryptis.

Svarbiausia – žmonių gerovė ir saugumas

Esama įvairių ateities vizijų. Kokius svarbiausius prioritetus mūsų valstybei matote jūs?

– Bet kurioje valstybėje svarbiausia – žmonių saugumas ir gerovė. Mano vizija – laiminti Lietuva, kurioje žmonės jaustųsi laimingi, galėtų kurti savo gerovę, o paskui turėti orią senatvę, laiminti Lietuva, kuri aplinkiniame pasaulyje turėtų daugiau draugų nei priešų.

Kaip to siekti, rodo mūsų istorija. Lietuva – laiminti valstybė, jei susitelkiame, veikiame kaip komanda. Jei turime viltį likti Lietuva, turime parodyti valią ją kurti išmintingai projektuodami jos ateitį. Per šimtą Lietuvos valstybės metų patyrėme ir didelių praradimų – buvome netekę Vilniaus krašto, buvo ištremta apie 300 tūkst. Lietuvos žmonių, tarp jų – ir mano šeima, netekome daug kovotojų už Lietuvos laisvę, nepraradusių vilties net tada, kai buvo sunku tikėtis, kad atkursime nepriklausomybę. Iš vilties kyla valia už save pakovoti, daryti tai ne karštligiškai, o išmintinga ir nuoseklia pozicija telkiant tautiečius ir išnaudojant galimybes, kurias suteikia tarptautiniai santykiai. Lietuvos galia nuo Mindaugo laikų buvo didinama ne tik kalaviju, bet ir išmintingai pasinaudojant priešų silpnumu ir tarptautinėmis sąlygomis. 1918 metais gal nebūtume sukūrę Lietuvos valstybingumo, jei ne Pirmojo pasaulinio karo baigtis, kai buvo perbraižomas pasaulio žemėlapis, ir susitelkę lietuviai, pasinaudodami kare nugalėjusių valstybių pripažinta laisva tautų apsisprendimo teise, sugebėjo deklaruoti visišką, o ne pusinę priklausomybę, kuri buvo paskelbta 1917-ųjų gruodį.

Tą patį padarė ir Lietuvos Atkuriamasis Seimas 1990 metais. Išnaudoję šansą atkūrėme nepriklausomybę, o Lietuva tapo lokomotyvu, padėjusiu subyrėti Sovietų Sąjungai.

Dabar, kaip ir 1918-aisiais bei 1990-aisiais, turime susitelkti, įvertinti laimėjimus ir iššūkius, su kuriais susiduriame, ir imti juos spręsti. Tam labai tinkamas laikas, nes Lietuvos 100-metis visus emociškai labai pakylėjo.

Viena vertus, visi pripažįsta, kad Lietuva dar niekada taip gerai negyveno, kita vertus, demografinės prognozės valstybei žada vis daugiau problemų.

– Yra dvi egzistencinės grėsmės. Viena – Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtas hibridinis karas, pasireiškęs nuo Krymo aneksijos ir karo veiksmų Rytų Ukrainoje iki kibernetinių įsilaužimų ar informacinio smegenų plovimo. Į tai turime atsakyti investuodami į savo gynybą, stiprindami ryšius su sąjungininkais, užsitikrindami JAV karinių pajėgų buvimą Baltijos šalyse, nes Kremlius JAV prisibijo. Žinoma, svarbiausia – mūsų pačių investicijos į savo gynybą, tai buvome apleidę ir tai yra valstybės vadovų atsakomybė. 2010 metais kalbėta, kad daugiau investuoti į gynybą nereikia, užtenka ir 1 proc. BVP, o mūsų laisvę ir santykius su JAV vertinome kaip savaime suprantamus dalykus. Dabar teisingai elgiamės investuodami į gynybą, skatindami visuomenės pilietiškumą, pasiryžimą ginti valstybę. Džiaugiuosi, kad jaunimas, taip pat ir mano sūnus, eina kaip savanoriai į kariuomenę, gausėja Šaulių sąjunga.

Jei neginsime tėvynės, niekas kitas jos negins. Tačiau reikalinga ir stipri, tvari, konkurencinga ekonomika. Jos nesukursime, jei žmonės iš Lietuvos išvyks, jei neliks vilties, nebus parodyta valia keisti situaciją.

Demografinėms problemoms spręsti reikia vienybės

– Kaip siūlote spręsti demografines problemas?

– Spalį grįžęs į Lietuvą subūriau ekspertų grupę. Remdamiesi kitų valstybių patirtimi diskutavome, ir radosi ne politinis, o analitinis dokumentas, kurį išsiunčiau ir Vyriausybei, ir Seimo komitetams, ir prezidentūrai.

Reikia suprasti, kad demografinės tendencijos nekinta per dieną ar per metus – tai trunka ilgiau nei Seimo ar prezidento kadencija, todėl reikalingas partijų ir valstybės vadovo susitarimas bei politinė valia jį įgyvendinti. Turi būti užtikrinta horizontali stebėsena ir politinė kontrolė, kaip buvo derantis dėl narystės ES. Reikia už tai atsakingo ministro ar ministro be portfelio, arba atsakomybę turėtų prisiimti premjeras.

Spręsti demografines problemas įmanoma tik kompleksinėmis priemonėmis. Pirma, reikia skatinti gimstamumą. 2016 metais jis siekė tik trečdalį buvusio 1990 metais. Galime imti pavyzdį iš kaimynės Lenkijos, prieš dvejus metus ji ėmėsi priemonių, jau duodančių rezultatų. Su šeimų gausėjimu susiję ir lankstesni darbo santykiai. Kai kurie Seimo nariai siūlo, kad seneliai, tėtis ar mama galėtų pakaitomis dirbti ir prižiūrėti vaikus. Tai būtų geros priemonės gausinti šeimas.

Antras siūlymų blokas susijęs su ekonominiais, mokesčių, ypač darbo veiklos apmokestinimo, klausimais. Reikia, kad Lietuvoje būtų gausesnė vidurinė klasė ir daugiau turtingų žmonių, kurie čia investuotų, leistų pinigus paslaugoms, nekilnojamajam turtui. Sauliaus Skvernelio Vyriausybė žada įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“. Tai būtų akstinas aukštą pridėtinę vertę kuriančioms įmonėms kurtis Lietuvoje, signalas finansinių paslaugų bendrovėms, kurios, vykstant perturbacijai dėl „Brexito“, ieško, kur keltis iš Londono.

Trečia, švietimas ir mokslas. Priimti daliniai sprendimai dėl aukštojo mokslo, labai svarbu, kad mokyklose būtų diegiamas ne tik pilietinis, bet ir verslumo ugdymas. Kolegijos turi rengti darbuotojus, reikalingus regionams, nes susiduriame ne tik su išorine, bet ir su vidine migracija – į didžiuosius miestus. Nenorėčiau gyventi dviejų su puse miestų Lietuvoje, turime kur kas daugiau industrinių centrų.

Reikia atsisakyti ir fobijų, pripažinti, kad visas pasaulis šiandien konkuruoja ne dėl pinigų, o dėl žmogiškųjų išteklių. Gerai, kad ir vidaus reikalų ministras pripažino tai, ką vis kartojome, – Lietuva neturi migracijos politikos. Migracijos departamentas – nuo sovietmečio likusi kontrolės institucija, besirūpinanti, kaip tik ko nors neįsileisti. Pavyzdžiui, Lietuvoje ukrainiečio įdarbinimas trunka mažiausiai tris mėnesius, o Lenkijoje ar Latvijoje – daugiausia tris savaites. Turime stengtis, kad Lietuvoje liktų geriausi čia studijavę užsieniečiai. Tačiau iki šiol Lietuvoje, bene vienintelėje ES valstybėje, galiojo tvarka, kai studijas šalyje baigęs užsienietis negalėdavo likti jos darbo rinkoje. Pagaliau priimami liberalesni sprendimai.

Gerai, kad Vyriausybės ataskaitoje demografinės problemos pagaliau pripažintos kaip viena pagrindinių nacionalinio saugumo grėsmių. Vyksta vieša kampanija – prezidentė sukvietė merus, skatina juos dirbti su svetur gyvenančiais kraštiečiais. Bet pripažinti problemas maža – reikia politinės atsakomybės jas spręsti, o to iki šiol vengta.

Reikia stebėti ir tai, kas vyksta ES ekonomikoje. ES augimo tempas lėtėja, monetarinė politika griežtės, paramos krepšelis sumažės ir dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES, ir dėl to, kad Vilniaus regionas jau yra pakankamai išsivystęs. Tad nebegalime laukti, valingus sprendimus turime priimti dabar.

Tiesa, gerų strategijų turime, pavyzdžiui, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės inicijuota „Lietuva 2030“. Tačiau kur ji šiandien? Jei sprendimai priimti, privalome juos įgyvendinti. Turime sektinų pavyzdžių. Airija buvo viena neturtingiausių ES valstybių, o dabar yra viena pažangiausių, nes susitarimas dėl strateginių tikslų buvo nuosekliai įgyvendinamas.

Užsienio politika: ne kardu, o išmintimi

– Situacija aplink Lietuvą nėra paprasta. Kaip vertinate Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių, ES ir Rusijos bendradarbiavimo perspektyvas?

– Grįžtu prie trijų pagrindinių dalykų – vilties, valios ir išminties. Nuo Mindaugo iki Jono Basanavičiaus geriausi valstybininkai (gaila, kad šis žodis sukompromituotas) buvo tie, kurie rėmėsi ilgalaike strategine išmintimi. Ji diktuoja, kad turime vadovautis nacionaliniais interesais. Kalbant apie Rusiją ir NATO, mūsų interesai du – kad būtume saugūs ir kad nekiltų karas tarp Rusijos ir NATO. Privalome būti pasirengę ginti savo valstybę ir tai demonstruoti, bet kartu savo elgesiu galime siekti, kad būtų išvengta karo kurstymo eskalavimo. Rusijos žmonės įsiminė įžeidimus, kai jų valstybė buvo pavadinta teroristine, o visi Rusijos žmonės prilyginti Kremliui. Tai klaidos, kurias dabar bandome taisyti. Privalome laikytis ES politikos – nesiblaškyti, nepersimesti į glėbesčiavimąsi ir tarpvyriausybinių komisijų sudarymą, bet užtikrinti savo saugumą, ekonominį atsparumą. Turime remti Ukrainą, nes jei ji taps nekorumpuota, demokratine, žiniasklaidos laisvę puoselėjančia valstybe, tai gali priversti rusus susimąstyti, kodėl jie to negali. Nematau prielaidų dabar išlaikyti bendravimą su Rusija aukščiausiu lygiu, bet turime bendrauti su pilietine, akademine visuomene, su Kaliningrado sritimi. 1996 metais, kai pradėjome kampaniją dėl narystės NATO, kliūtis buvo Kaliningradas. Rengėme kultūros dienas, skatinome mainus tarp regionų, investuotojus raginome kurti ten verslą, į bendravimą įtraukėme visą Baltijos regioną, kitas valstybes, Europos Komisiją (EK). Sugebėjome karinį placdarmą pakeisti į bendravimo erdvę. Tai išmintinga politika, kurią turime išlaikyti, bet ne Kremliaus lygmeniu. Tokį bendravimą remia ir ES, aš irgi esu už tai.

Draugauti su kaimynais reikia. Bet jei už draugystę mainais reikalaujama įsipareigojimų, kaip Lenkijos atveju?

– Per pastaruosius aštuonerius metus buvome apleidę santykius su Lenkija, nors ji – mūsų strateginė partnerė, su kuria mus sieja istoriniai ryšiai, tai mūsų kelias į Europą geležinkelių, transporto, energetikos, kariniu, strateginiu požiūriu. Tai, kad prisiėmėme įsipareigojimus dėl pavardžių rašybos, gatvių pavadinimų, bet jų neįgyvendinome, yra mūsų atsakomybė. Dabar situacija ima keistis. Mums palankūs ir išoriniai veiksniai. Lenkijos konfliktas su EK dėl konstitucinių pataisų verčia Varšuvą atsisukti į Vilnių. Šiame ginče nepataikaudami kaimynei valstybei, išmintingai siekdami savo strateginių tikslų, turime jos neatstumti. Šalių prezidentų ir premjerų susitikimai buvo sėkmingas to pavyzdys.

Sprendimas dėl rinkimų – vasarą

– Niekas neabejoja, kad grįžote į Lietuvą nusiteikęs kandidatuoti į prezidentus. Ar tikitės savo partijos – konservatorių paramos?

– Visų pirma grįžau dalytis savo patirtimi. Likimas lėmė, kad per 28 metus galėjau sukaupti turbūt didžiausią diplomatinę patirtį šiuolaikinėje Lietuvoje tarnaujant savo valstybei, kai ši stojo į ES ir NATO, būnant ambasadoriumi ir užsienio reikalų ministru, paskui – atstovaujant ES Afganistane ir Rusijoje. Ta patirtimi pirmiausia dalijuosi su jaunąja karta – studentais Kaune ir Vilniuje, gimnazistais. Mano misija – paskatinti, kad jie siektų žinių ir kad nepriimtų laisvės kaip savaime suprantamo dalyko. Jei aš, vaikinas iš Skuodo, galėjau visa tai pasiekti, vadinasi, jie gali kur kas daugiau.

Antra, grįžau savo patirties ir pasaulio supratimo perteikti Lietuvos politiniam gyvenimui, uždegti savo vizija – viltingai, valingai ir išmintingai siekti laiminčios Lietuvos strategijos tikslų. Kaip ekspertų grupės vadovas pateikiau rekomendacijas padėti Lietuvos politikams spręsti gyvybinius strateginius uždavinius, o ne politikuoti.

Taip, planuoju kandidatuoti prezidento rinkimuose, važinėju po Lietuvą, susitinku su žmonėmis – nuo senjorų iki verslininkų, dalijuosi savo įžvalgomis užsienio ir vidaus politikos klausimais, bandau juos paskatinti prisiimti atsakomybę kurti Lietuvą, o ne tik joje būti. Noriu sulaukti atgalinio ryšio, ar tos idėjos uždega. Tai lems mano sprendimą dėl kandidatavimo. Jį priimsiu vasarą.

Jei kandidatuosiu, tai kaip visos Lietuvos kandidatas, nebus partiškumo takoskyros, nes tik taip gali įgyvendinti strateginius sprendimus. Jei konservatoriai mano kandidatūrą parems, būsiu dėkingas. Bet būsiu atviras ir kitų partijų paramai.

– Kokias pamokas išmokote šalyse, kuriose dirbote?

– JAV, be daugiatautiškumo ir įvairumo, sužavėjo lietuvių patriotizmas ir tautiškumas, lojalumas valstybei, kurioje jie gyvena, bet kartu ir išskirtinis lojalumas Lietuvos valstybei. Todėl man skaudu, kad Lietuvoje nėra dvigubos pilietybės instituto. Mažai valstybei tai būtų vienas demografinių problemų sprendimo elementų. Dabar vienas svarbiausių uždavinių, kurį galima sėkmingai spręsti iš „apačios“, – kad pilietinė visuomenė susiburtų ir referendume išreikštų savo valią. Turime nusiųsti svetur gyvenantiems tautiečiams žinią ne tik apie tai, kad mums jų reikia, bet ir apie tai, kad jų neišsižadame.

Didžiojoje Britanijoje sužavėjo verslumas, pragmatiškas mąstymas, gebėjimas sukurti tokias sąlygas, kad Londonas tapo finansiniu pasaulio centru. Sektinas pavyzdys yra tai, kaip britai kovoja dėl žmogiškųjų išteklių – kad žmonės atvažiuotų, įsikurtų, dirbtų.

Vygaudas Ušackas: „Bandau paskatinti žmones prisiimti atsakomybę kurti Lietuvą, o ne tik joje būti.“

Afganistanas primena, kaip gerai gyvename. Pamačiau tikrą skurdą, nelygybę, tai, kad moterys neturi teisių ir už neištikimybę užmėtomos akmenimis, tai, kad nesilaikoma religinės laisvės – už atsivertimą iš islamo į krikščionybę skiriama mirties bausmė.

Didžiausios pamokos – iš Rusijos. Pirma ta, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp Kremliaus režimo ir paprastų žmonių, nes ten daug mąstančiųjų kaip mes. Antra pamoka – suvokimas, kokia svarbi yra ES vienybė.

– Kurie politiniai lyderiai jums yra sektinas pavyzdys?

Be abejonės, Gediminas. Jis kūrė Lietuvos galią kviesdamas čia pirklius, amatininkus, įvairių religinių konfesijų atstovus, integravo Lietuvą į Europą. Mano įsitikinimu, neįvertintas Ernestas Galvanauskas ir jo išmintinga politika prisijungiant Klaipėdos kraštą, nors tai yra vienas didžiausių Lietuvos šimtmečio diplomatijos laimėjimų. Tarp pasaulio lyderių imponuoja Winstonas Churchillis, kurio didžiulėmis pastangomis Amerika buvo įtraukta į Antrąjį pasaulinį karą, ir tai buvo didžiausias indėlis užbaigiant karą su naciais ir įtraukiant JAV į Europos reikalus. Tai tęsiasi lig šiol.