„Fake news“: ar galima valdyti informacijos anarchiją?
„Bet kas ga­li bū­ti tie­sa, o tie­sa yra fik­ci­ja“, – sa­ko fi­lo­so­fas Kris­tu­pas Sa­bo­lius dis­ku­si­jo­je „Ne­ti­kros nau­jie­nos: kaip su jo­mis gy­ven­ti“. Dis­ku­si­ja vy­ko Vil­niaus kny­gų mu­gė­je, kur K. Sa­bo­lius su dar tri­mis ži­niask­lai­dos eks­per­tais mė­gi­no iš­siaiš­kin­ti, kas yra ne­ti­kros nau­jie­nos, ko­dėl mes jo­mis ti­ki­me ir kas iš­ties val­do žmo­nių pro­tus bei ži­no­ji­mą.

K. Sabolius įsitikinęs, kad netikros naujienos (fake news) ir tikėjimas jomis yra beveik religinio pobūdžio momentas, tikėjimo momentas, kuomet tikrovė atsiveria pačiu galingiausiu momentu. Faktai, bet ne emocijos, galėtų padėti atskirti tikras naujienas nuo netikrų, bet net visiškai tikėti faktais, pasak filosofo, nereikėtų, nes „tiesos ieškotojai, kurie kviečia grįžti prie faktų, pamiršta, kad kažkuria prasme Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino šalininkai yra galingi tiesos valdytojai, jie sako, kad žino tikrą tiesą“. Pasak K. Saboliaus, tai yra makiaveliškas veiksmas tarsi bandant įrodyti, jog egzistuoja gilesnė tiesa, kurią jie mums skelbs, kaip mesijai.

Atsirado suasmeninta žurnalistika, kuri mažina žmonių pasitikėjimą, žurnalistai tampa pernelyg matomi.

Jis taip pat pridūrė, jog netikrų žinių erdvėje svarbu suvokti, kad „nesugebame pažvelgti į tiesą kitaip, nei iš mūsų pačių perspektyvos“.

Žurnalistas, apžvalgininkas Rytas Staselis sako, kad pasaulis keičiasi nepriklausomai nuo mūsų, o kartu su pasauliu keičiasi ir žiniasklaidos reikšmė, vaidmuo platinant informaciją. Anot žurnalisto, žiniasklaidos reikšmė mažėja dėl daugelio priežasčių, bet viena iš jų yra ta, jog žiniasklaida ir žurnalistai iš tilto tarp informacijos šaltinio ir galutinio gavėjo patys tapo tiesos turėtojais, tais, kurie imituoja žinojimą. Atsirado suasmeninta žurnalistika, kuri mažina žmonių pasitikėjimą, žurnalistai tampa pernelyg matomi.

„Reuters digital news report“ tyrimas, kuris buvo atliktas 36 šalyse, sako, kad 48 proc. auditorijos algoritminį naujienų pateikimą vertina labiau nei redakcinį. Būtent čia, pasak žurnalisto, prasideda problema, kuomet pasikliaujama algoritmu, nors nėra iki galo aišku, kaip veikia algoritmas.

R. Staselis citavo Northwestern universiteto, esančio JAV, profesorių Pablo J. Boczkowskį, kuris yra sakęs, kad „Facebook“ tai iliuzija, kad mes patys renkamės naujienas, konstruojame savo „sieną“ ir tai, ką joje matome. Išties mes gauname tik tai, kas mums patinka, tai, ką mums parinko tam tikras algoritmas.

Pasak diskusijos dalyvių, jei žmonės informaciją gauna tik iš socialinių tinklų, maža tikimybė, kad jie ją tikrina dar bent kelis kartus ir kitose vietose. Būtent tai yra puiki terpė gimti ir platinti netikras naujienas.

Informacijos valdymas ir jos turėjimas visą laiką buvo ir tebėra politinės galios šaltinis, tie, kurie ją turėjo, galėjo keisti ir rašyti istoriją. Posakis „nugalėtojai rašo istoriją“ taip pat kilęs iš ten.

Rytas Staselis/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pasak komunikacijos specialisto Mykolo Katkaus, mūsų smegenys buvo pratę apdoroti ir kritiškai vertinti tam tikrą informacijos kiekį, bet dabar informacijos yra daugiau nei galime apdoroti. Dalis tos informacijos yra paprasčiausiai nereikalinga, o ir filtro, kurį anksčiau atliko žurnalistai, dažnu atveju, nebeliko.

Anot jo, idealu galvoti, kad žmonės turi arba kada nors turės tiek kritinio mąstymo, jog patys galės atskirti ir analizuoti gaunamą informaciją, bet taip niekada nebus. Šiuo metu, kai nebėra žurnalistų, redakcijų filtro, o „Facebook“ yra sukurtas malonumo pagrindu, kai spaudžiame daugiau, norime matyti daugiau, kritinis informacijos filtravimas mažėja.

Pasak M. Katkaus, socialiniai tinklai yra tarsi narkotikas, o malonumas jame būti ir jį nuolatos tikrinti – sunkiai valdomas. Anot jo, turės atsirasti tam tikras savireguliacijos arba reguliacijos mechanizmas, filtras, nes tai tiesiog privalo būti.

„Google“ ir „Facebook“ jau ne kartą buvo raginti imtis atsakomybės kaip žiniasklaidos kompanijos, nes jos ir yra žiniasklaidos kompanijos. Visgi, kažkokių veiksmų buvo imtasi tik po 2016 metų JAV rinkimų, kuomet „Facebook“ pamatė, kokią įtaką gali daryti tam tikra informacija, skleidžiama jų kanalais. Cenzūra arba savicenzūra privalės atsirasti, nes informacijos anarchijos nėra ne tik autokratinėse, bet ir demokratinėse valstybėse. Žmonės negali viskuo domėtis, todėl ir vėl privalės atsirasti pasitikėjimas tais, kurie yra informacijos profesionalai.

Pasak diskusijos dalyvių, anksčiau turtingas buvo tas, kuris turėjo daug žemės, o dabar tas, kuris valdo daug duomenų. Naujosios technologijos yra vaistas ir nuodas, todėl dabar ir kalbama, kad gal reikėtų jas vartoti kiek kitaip.

Pasak diskusijos dalyvių, anksčiau turtingas buvo tas, kuris turėjo daug žemės, o dabar tas, kuris valdo daug duomenų.

Diskusijoje taip pat buvo iškelta mintis, jog esame interaktyvūs, bet pasyvėjame, nes sprendimai deleguojami robotui, kuris vėliau už tave priima kitus sprendimus. Technologijos mus išlaisvino, bet kartu ir apribojo, nes pamirštame „vaikščioti šunkeliais“.

Pasak K. Saboliaus, neuromokslininka tyrinėję kūrybingumą, pastebėjo, kad žmogui ieškant kūrybingų išeičių, jo smegenų neuronai „nevažinėja pramintais ryšiais“, o „važinėja šunkeliais“. Taigi, smegenų veikla suaktyvėja, kai patenkame į nepatogią situaciją, todėl sugrąžinti nepatogumo jausmą yra gera ir naudinga idėja.