„Dirbti lengviau, negu vogti“
Ka­lė­ji­me sė­dė­jęs, nu­si­kal­ti­mus da­ręs, pri­klau­so­my­bę tu­rin­tis žmo­gus ga­liau­siai su­pra­to, kad dirb­ti ir gau­ti at­ly­gį leng­viau, ne­gu dėl nu­si­kals­ta­mo gy­ve­ni­mo bū­do vi­sa­da bū­ti įsi­tem­pu­siam, ne­ri­mau­ti, ka­da bus su­im­tas. To­kią iš­va­dą, kad dirb­ti ge­riau, ne­gu vog­ti, jis pa­da­rė, ta­pęs so­cia­li­nio pro­jek­to "Ma­no gu­ru" da­ly­viu. Da­bar vy­ras tu­ri ir le­ga­lų dar­bą, ir šei­mą, ir gy­ve­na be bai­mės.

Kiek lai­ko tę­sia­si pro­jek­tas "Ma­no gu­ru", tiek prie jo dir­ba Re­da Su­tku­vie­nė, - dau­giau kaip 10 me­tų. Veik­la la­bai įvai­ri. Kol bu­vo įren­gi­nė­ja­ma ka­vi­nė Vil­niu­je, te­ko pri­žiū­rė­ti sta­ty­bi­nin­kus, po to rink­ti per­so­na­lą, taip pat pro­jek­to da­ly­vius, tai yra ser­gan­čiuo­sius pri­klau­so­my­be. Ta­da - nuo­la­ti­nis dar­bas su pa­sta­rai­siais. Vie­na pa­grin­di­nių veik­lų yra so­cia­li­nė. "Tai nė­ra tik ka­vi­nė, ji skir­ta vyk­dy­ti so­cia­li­nę veik­lą, - sa­kė R. Su­tku­vie­nė. - Tiks­las: kad žmo­nėms, tu­rin­tiems pri­klau­so­my­bę, čia bū­tų mo­ky­mo­si ba­zė. Jie at­ei­na po gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos už­baig­ti pa­sku­ti­nio eta­po - in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę ir dar­bo rin­ką." Pa­sak pro­jek­to va­do­vės, to­kiems žmo­nėms ne tik su­nku ras­ti dar­bą, jiems iš pra­džių rei­kia mo­ky­tis dirb­ti. "Ma­no gu­ru" su­tei­kia to­kias ga­li­my­bes. "Di­džio­ji dau­gu­ma pro­jek­to da­ly­vių ne­tu­ri dar­bi­nės pa­tir­ties, - sa­kė R. Su­tku­vie­nė. - Ga­li bū­ti 20, 40 ar 50 me­tų ir nie­ka­da ne­dir­bę. Pa­tir­tis bu­vo var­to­ji­mas, nu­si­kal­ti­mai, ka­lė­ji­mas... O le­ga­laus dar­bo nė­ra dir­bę. Jei ka­da nors bu­vo įgy­ta pro­fe­si­ja, ji pa­mirš­ta. Mū­sų tiks­las - pa­dė­ti for­muo­ti dar­bi­nius įgū­džius, kur­ti dar­bo san­ty­kius." Kaip pa­sa­ko­jo pro­jek­to va­do­vė, dau­ge­lis da­ly­vių žen­gia pir­muo­sius žings­nius, pra­de­da mo­ky­tis nuo to, jog dėl dar­bo rei­kia lai­ku at­si­kel­ti. Svar­biau­sia da­ly­va­vi­mo pro­jek­te są­ly­ga yra kad pri­klau­so­my­bę tu­rin­tis žmo­gus ne­sis­vai­gin­tų. Jei taip nu­tin­ka, ir jis pri­si­pa­žįs­ta su­klu­pęs, ne­at­lai­kęs, su­da­ro­ma ga­li­my­bė vėl grįž­ti gy­dy­tis, ta­da - tęs­ti rea­bi­li­ta­ci­ją. Kai pa­da­ro iš­va­das, per­mąs­to at­kry­tį, at­si­ran­da dau­giau jė­gų at­sis­pir­ti pri­klau­so­my­bei.

Pa­kei­tė žmo­gaus gyvenimą

Svar­biau­sias lū­žis bū­na, kai žmo­gus su­vo­kia, kad ga­li dirb­ti ir už­si­dirb­ti, ne­ieš­ko­da­mas ne­le­ga­lių, nu­si­kals­ta­mų bū­dų. R. Su­tku­vie­nei įsi­mi­nė is­to­ri­ja, kai pro­jek­to da­ly­vis pa­sa­kė: "Dirb­ti leng­viau, ne­gu vog­ti." Ga­li­my­bė pa­ban­dy­ti pa­kei­tė žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Anks­čiau jis var­to­jo nar­ko­ti­kus, da­rė nu­si­kal­ti­mus, sė­dė­jo ka­lė­ji­me. Grį­žęs iš įka­li­ni­mo įstai­gos at­ėjo į "Ma­no gu­ru". Iš pra­džių ste­bė­jo­si sa­vi­mi, kad ga­mi­na ka­vą ir pa­na­šius dar­bus dir­ba. Pra­dė­jo ap­tar­nau­ti lan­ky­to­jus ir šyp­se­na at­sa­ky­ti į jų šyp­se­nas bei pa­dė­kas. To­kiu bū­du at­si­ra­do grįž­ta­ma­sis ry­šys. Dar­bas ka­vi­nė­je žmo­gui pra­dė­jo vis la­biau pa­tik­ti. Da­bar­tį ly­gi­no su anks­tes­niu gy­ve­ni­mu, kai bu­vo už­ri­by­je, ir po­ky­čiai pa­ti­ko. Nie­kas į jį ne­be­žiū­rė­jo kaip į nu­si­kal­tė­lį. Grį­žęs na­mo, ne­be­bū­da­vo įsi­tem­pęs. Jam, kaip anks­čiau, ne­be­rei­kė­jo žiū­rė­ti į du­ris, kad bū­tų pa­si­ruo­šęs, jei pa­si­ro­dy­tų par­ei­gū­nai, spė­ti iš­šok­ti pro lan­gą. Ga­vęs pir­mą­jį už­dar­bį vy­ras nu­ste­bo: "Čia dar ir pi­ni­gus mo­ka?" Ta­da ir pa­da­rė iš­va­dą, kad taip gy­ven­ti ge­riau. Pro­jek­to va­do­vė sa­kė: "Da­bar to žmo­gaus gy­ve­ni­mas vi­siš­kai pa­si­kei­tęs. Jis su­kū­rė šei­mą, tu­ri le­ga­lų dar­bą ir pa­ja­mas, net ne­gal­vo­ja grįž­ti į nu­si­kals­ta­mą pa­sau­lį." R. Su­tku­vie­nės tei­gi­mu, da­ly­vio is­to­ri­ja la­bai mo­ty­vuo­ja tęs­ti dar­bą prie pro­jek­to, o to­kių yra ne vie­na.

Pa­lai­do­jus pra­ei­tį

Šiuo me­tu ka­vi­nė­je "Ma­no gu­ru" dir­ban­tis vai­ki­nas, ku­rį pa­va­din­ki­me Au­ri­mu, pa­pa­sa­ko­jo sa­vo is­to­ri­ją: "Nar­ko­ti­kus var­to­jau 10 me­tų. Per drau­gus su­ži­no­jau, kad yra toks rea­bi­li­ta­ci­jos pro­jek­tas ir at­ėjau. Vis­kas bu­vo sėk­min­ga, ir pa­si­li­kau čia dirb­ti. Su var­to­jan­čiais nar­ko­ti­kus bi­čiu­liais ne­be­bend­rau­ju. Tu­rė­jau ir ki­to­kių drau­gų, da­bar su jais pa­lai­kau ry­šį. Daug dir­bu su sa­vi­mi. Prie šio pro­jek­to yra psi­cho­lo­gų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, jie la­bai pa­dė­jo. Pa­lai­kė ir ko­lek­ty­vas. Tai bu­vo ma­no pir­mas dar­bas. To­dėl man bu­vo la­bai su­nku net tik in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę, bet tie­siog pra­dė­ti dirb­ti, nes anks­čiau nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vau to da­ręs." Be nar­ko­ti­kų jis gy­ve­na jau sep­ty­ne­rius me­tus. "Nuo ta­da, kai at­ėjau į "Ma­no gu­ru", nė kar­to ne­bu­vau pa­sly­dęs, - tei­gė vai­ki­nas. - Tai la­bai tin­ka­ma vie­ta at­sis­pir­ti ir keis­ti gy­ve­ni­mą. Iš pra­džių bū­na su­nku, nes rei­kia pa­keis­ti ir ap­lin­ką, ir drau­gus, bet to tru­pu­tį da­ro­si vis leng­viau." Jo nuo­mo­ne, to­kių pro­jek­tų tu­rė­tų bū­ti dau­giau. Au­ri­mo tei­gi­mu, rea­bi­li­ta­ci­jos prog­ra­mų šiuo me­tu Lie­tu­vo­je yra pa­kan­ka­mai, o in­teg­ra­ci­jos į vi­suo­me­nę - trūks­ta, nors tai yra ne ma­žiau svar­bi. "Kai iš­ei­ni po rea­bi­li­ta­ci­jos, ir pra­džių bū­na la­bai su­nku at­sis­pir­ti vi­soms pa­gun­doms, kaip ir iš­ėjus iš įka­li­ni­mo įstai­gos. Jau­tie­si tuš­čias, nes rei­kia pa­lai­do­ti pra­ei­tį ir pra­dė­ti nuo nie­ko, - sa­kė jis. - To­dėl nau­din­gi pro­jek­tai, ku­rie po tru­pu­tį pa­dė­tų už­pil­dy­ti vi­di­nę tuš­tu­mą nau­ju tu­ri­niu ir su­grįž­ti į gy­ve­ni­mą. Rei­kia spe­cia­lis­tų pa­gal­bos ir žmo­nių, ku­rie pa­tys tu­ri pri­klau­so­my­bę, ban­do iš­si­kaps­ty­ti iš to liū­no, tu­ri di­des­nę pa­tir­tį ir ga­li pa­dė­ti ki­tiems. Ma­ty­da­mi ge­rą pa­vyz­dį ir ki­ti pra­de­da keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą."

Kavinė "Mano guru" Vilniuje.

Pa­de­da ir įsidarbinti

Tai­gi pro­jek­to "Ma­no gu­ru" da­ly­viai yra žmo­nės ne tik ser­gan­tys pri­klau­so­my­bė­mis, bet ir grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų ar pri­klau­san­tys so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms. Vie­nu me­tu ka­vi­nė­je mo­ko­si ir dir­ba 8–15 prog­ra­mos da­ly­vių. Pa­sta­ruo­ju me­tu pra­ktiš­kai pri­ima­mi vi­si no­rin­tie­ji. Ne­re­tai žmo­gus ne tik pats at­ei­na, bet vė­liau dar ką nors iš sa­vo ap­lin­kos pa­kvie­čia. Da­ly­va­vi­mo pro­jek­te lai­ko­tar­pis pa­pras­tai bū­na še­ši mė­ne­siai, bet ga­li bū­ti ir pra­tęs­tas. Pro­jek­to me­tu da­ly­viai įgau­na so­cia­li­nių ir dar­bi­nių įgū­džių, dar­bo pa­tir­ties ir darb­da­vio re­ko­men­da­ci­ją. Kaip sa­kė R. Su­tku­vie­nė, jie mo­ko­si pro­fe­si­jos, bet prog­ra­mo­je yra įvai­rių da­ly­kų, tar­ki­me, mo­ko­ma po­kal­bio su darb­da­viu. Ne kiek­vie­nas žmo­gus ga­lė­tų dirb­ti vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­je, bend­rau­ti su lan­ky­to­jais. To­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu pro­jek­tas pra­plės­tas ir ga­li­ma iš­mok­ti sta­ty­bi­nin­ko ar sta­liaus spe­cia­ly­bės. Ga­liau­siai da­ly­viams pa­de­da­ma įsi­dar­bin­ti. Ta­čiau ga­lu­ti­nis tiks­las, pa­sak R. Su­tku­vie­nės, žmo­gų leis­ti į at­vi­rą dar­bo rin­ką, kad vis­ką ga­lė­tų da­ry­ti sa­va­ran­kiš­kai: ieš­ko­ti dar­bo, sėk­min­gai įsi­dar­bin­ti ir su­si­kur­ti gy­ve­ni­mą.

Per 10 me­tų sėk­min­gos veik­los "Ma­no gu­ru" me­tų įgy­ven­din­ti pen­ki ES lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mi so­cia­li­niai pro­jek­tai, nau­ji vyk­do­mi ir šiuo me­tu. Per tą lai­ką bu­vo per 300 da­ly­vių, iš ku­rių 80 proc. sėk­min­gai in­teg­ra­vo­si į dar­bo rin­ką ir ne­bep­rik­lau­so nuo šal­pos me­cha­niz­mų. Žmo­nės, ser­gan­tys pri­klau­so­my­bė­mis, grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų ar pri­klau­san­tys so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms, po rea­bi­li­ta­ci­jos šian­dien ku­ria šei­mas ir dir­ba rek­la­mos, sta­ty­bų, res­to­ra­nų vers­le bei ki­to­se sri­ty­se.