„Darbiečių“ laukia rimtas pokalbis su premjeru
2015 me­tai Lie­tu­vos po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me tu­rė­tų bū­ti ra­mes­ni, nors Vy­riau­sy­bei – kiek­vie­ni me­tai su­nkūs, ma­no prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius. Anot jo, val­dan­čių­jų lau­kia daug iš­šū­kių, vi­sų pir­ma – dėl geo­po­li­ti­nės si­tua­ci­jos.

Po šven­čių val­dan­čia­jai koa­li­ci­jai teks aiš­kin­tis ir tar­pu­sa­vio san­ty­kius. A. But­ke­vi­čius ne­sle­pia, kad „dar­bie­čių“ el­ge­sį svars­tant 2015-ųjų biu­dže­tą lai­ko iš­da­vys­te.

„Po Nau­jų­jų me­tų ti­krai kal­bė­si­mės la­bai at­sa­kin­gai, kaip to­liau ma­to­me dar­bą kar­tu. To­kie ne­su­sip­ra­ti­mai, svars­tant svar­biau­sią Lie­tu­vos įsta­ty­mą, ne­puo­šia ir ne­duo­da tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo“, – in­ter­viu LRT Ra­di­jo lai­dai „LRT ak­tua­li­jų stu­di­ja“ sa­kė prem­je­ras.

– Ko ti­ki­tės iš 2015 m.?

– 2015 m. bus gal ne to­kie leng­vi.

– Su­nkes­ni ne­gu 2014 m.?

– Ne, Vy­riau­sy­bei me­tai vi­sa­da bū­na ne­leng­vi. 2015 m. mums – sa­vo­tiš­kas iš­šū­kis, nes geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja nė­ra pa­pras­ta ir leng­va. Ti­ki­mės, kad nau­jų rin­kų pa­ieš­ka, ku­rią pra­dė­jo­me vyk­dy­ti jau 2014 m., to­liau bus tę­sia­ma. Jau sau­sio mė­ne­sio pa­bai­go­je pra­si­de­da vi­zi­tai. Sau­sio pa­bai­go­je – Gru­zi­ja, va­sa­rio pra­džio­je – Oma­nas, Jung­ti­niai Ara­bų Emy­ra­tai. Vyks su­si­ti­ki­mai su vers­lo at­sto­vais. Rei­kia da­ly­vau­ti kai ku­rio­se par­odo­se. Po to ap­lan­ky­si­me Ka­zachs­ta­ną ir ki­tas ša­lis.

Ma­nau, kad me­tai bus šiek tiek ra­mes­ni po­li­ti­niu po­žiū­riu, ypač jų pra­džia, nes 2014 m. pa­bai­go­je bu­vo ki­lę daug emo­ci­jų pri­imant 2015 m. biu­dže­tą. Tai bu­vo di­džiu­lis iš­ban­dy­mas, nes tai – pir­mas biu­dže­tas eu­rais. Taip pat pa­si­ruo­ši­mas eu­ro įve­di­mui bu­vo ne toks pa­pras­tas ir leng­vas. Tu­rė­jo­me di­de­lį už­da­vi­nį – įti­kin­ti vi­suo­me­nę, kad ji pa­si­ti­kė­tų eu­ru. Pa­si­ti­kė­ji­mo rei­tin­gai ki­lo kiek­vie­ną mė­ne­sį.

Bū­tų la­bai ge­rai, jei po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me bū­tų dau­giau ra­mu­mo. Ta­da bū­tų dau­giau iš­min­ties, pro­to ir ma­žiau emo­ci­jų. Spren­di­mai bū­tų pri­ima­mi grei­čiau ir ge­res­ni. Tai – pats di­džiau­sias ma­no no­ras. Vy­riau­sy­bei ti­krai ne­bus leng­va. Esu su tuo su­si­tai­kęs, bet no­rė­čiau dau­giau to­le­ran­ci­jos, pa­gar­bos vie­nas ki­tam ir dau­giau po­li­ti­nės bran­dos. Ta­da bū­tų ge­riau ir mū­sų vi­suo­me­nei, ir vals­ty­bei.

– Ar 2014-ie­ji bu­vo leng­ves­ni nei 2013 m.?

– 2014 m. bu­vo įdo­mes­ni. Iš­ryš­kė­jo kai ku­rie re­zul­ta­tai, ku­riuos pa­siek­ti bu­vo­me už­sib­rė­žę 2013 m. pra­džio­je. Tu­rė­jo­me iš­šū­kį su­val­dy­ti ener­ge­ti­nį sek­to­rių taip, kad pa­sta­ty­tu­me jį ant ko­jų. Ener­ge­ti­kos sek­to­rius bu­vo su­skal­dy­tas į ma­žas įmo­nes, tur­tas – ne­kon­so­li­duo­tas, pi­ni­gi­niai iš­tek­liai – aps­kai­to­mi tik at­ski­ro­se įmo­nė­se. Tai la­bai ap­sun­ki­no kon­tro­lę.

Bu­vo nu­sta­ty­ta tam ti­kro dy­džio elek­tros ener­gi­jos ga­my­bos kvo­ta. Ne­bu­vo re­gu­liuo­ja­ma, ar mums rei­kia elek­tros ener­gi­jos už di­de­lę kai­ną. Pir­mi­nis pro­ce­sas, ku­ris vy­ko, – kū­rė­me at­ski­rą kon­cer­ną, kaip „Lie­tu­vos ener­gi­ja“, ir po „Lie­tu­vos ener­gi­jos“ ke­pu­re dė­jo­me vi­sus ener­ge­ti­kos sek­to­rius: du­jų, ši­lu­mos ir elek­tros. Tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti. Tuo la­bai džiau­giuo­si.

Nu­sta­tė­me, kad elek­tros ener­gi­jos ga­my­bos kvo­tas už­sa­ko­me kiek­vie­ną mė­ne­sį at­ski­rai. Tai per ke­tu­ris mė­ne­sius lei­do su­tau­py­ti 65 mln. li­tų. Pa­vy­ko su­si­tar­ti su „Gazp­rom“. Tai bu­vo 2013 m. įdir­bis, ku­rio re­zul­ta­tas – ma­žes­nės du­jų, ši­lu­mos kai­nos.

– Šian­dien lie­tu­viai, nu­ėję į par­duo­tu­ves ir ati­da­vę li­tus už pre­kes, grą­žą gaus eu­rais. Ar eu­ras ne­iš­gąs­dins lie­tu­vių?

– Ma­nau, kad lie­tu­viai jau su­si­tai­kė su ta min­ti­mi, nes vy­ko daug dis­ku­si­jų. No­rė­čiau pa­dė­ko­ti žur­na­lis­tams. Bu­vo trans­liuo­ja­mos lai­dos, ku­rio­se apie eu­rą bu­vo kal­ba­ma la­bai pla­čiai. Taip pat no­rė­čiau pa­dė­ko­ti mi­nis­te­ri­joms, ku­rios bu­vo at­sa­kin­gos už pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mą, vy­ko į ra­jo­nus, su­si­ti­ko su vi­suo­me­ne.

Ma­ty­da­vau ana­li­zę, ku­ri bu­vo da­ro­ma nuo 2014 m. sau­sio iki pat me­tų pa­bai­gos: kaip kei­tė­si žmo­nių po­žiū­ris, nuo­mo­nė, kaip rea­guo­da­vo į pa­siū­ly­mus. Nė vie­na ki­ta Bal­ti­jos ša­lis ne­sky­rė tiek daug dė­me­sio eu­ro įve­di­mo pa­si­ren­gi­mui, kiek Lie­tu­va. Vi­siš­kai ne­se­niai, dar prieš eu­ro įve­di­mą, ma­čiau pa­sku­ti­nius „Spin­ter“ ty­ri­mus, ku­rie ma­ne la­bai po­zi­ty­viai nu­tei­kė, nes kai kur vers­lo pa­si­ti­kė­ji­mas eu­ru sie­kė dau­giau kaip 80 proc.

Žmo­nės, ga­vę grą­žą eu­rais, kaip tik tu­rė­tų ap­si­džiaug­ti, nes ne­rei­kė­jo ei­ti į ban­kus, at­lik­ti fi­nan­si­nių ope­ra­ci­jų ir gaiš­ti lai­ko. Pa­ste­bė­jau, kad, re­mian­tis Lie­tu­vos ban­kų pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja, lie­tu­viai – la­bai at­sa­kin­gi žmo­nės ir li­tus pra­dė­jo keis­ti maž­daug nuo 2014 m. ge­gu­žės. Tai ma­tė­si pa­gal jų tu­ri­mų in­dė­lių su­mas ko­mer­ci­niuo­se ban­kuo­se.

Su­mos nuo to lai­ko­tar­pio pra­dė­jo la­bai spar­čiai aug­ti. Ne de­šim­ti­mis tūks­tan­čių, bet mi­li­jo­nais. 2014 m. pa­bai­go­je in­dė­liai su­da­rė jau dau­giau kaip 50 mlrd. li­tų. To nie­ka­da ne­bu­vo po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Tai ro­do, kad žmo­nės ėmė pi­ni­gus iš ko­ji­nių ir ne­šė į ban­kus.

– Ko­kia bus 2015 m. eko­no­mi­ka? Iš pra­džių bu­vo žvel­gia­ma la­bai op­ti­mis­tiš­kai, da­bar prog­no­zės jau niū­res­nės ir jos sa­ko, kad eko­no­mi­ka augs šiek tiek lė­čiau.

– Iki Ru­si­jos sank­ci­jų įve­di­mo, t. y., iki pra­ėju­sių me­tų rugp­jū­čio 7 d. mes ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja prog­no­za­vo­me, kad 2015 m. Lie­tu­vos eko­no­mi­ka augs 3,6 proc. Pa­sku­ti­niu me­tu tiek Lie­tu­vos ban­ko, tiek kai ku­rių ko­mer­ci­nių ban­kų, tiek žur­na­lo „The Eco­no­mist“ prog­no­zės bu­vo su­ma­žė­ju­sios. Vi­sų prog­no­zuo­jan­čių ins­ti­tu­ci­jų dia­pa­zo­nas svy­ruo­ja nuo 2,7 proc. iki 3,1 proc. Jei au­gi­mas sieks 3,1 proc. ar­ba 3,2 proc., bū­si­me la­bai pa­ten­kin­ti.

Eks­por­tas į Ru­si­ją sie­kė maž­daug 20 proc. vi­so eks­por­to ir di­džią­ją jo da­lį su­da­rė že­mės ūkio pro­duk­tai. Taip pat daug su­da­rė reeks­por­tas, ku­ris svar­bus lo­gis­ti­kai, san­dė­lia­vi­mui, per­ve­ži­mams tiek ge­le­žin­ke­lių, tiek au­to­mo­bi­lių ke­liais. Taip pat šia­me vers­le la­bai stip­riai da­ly­vau­ja ir Klai­pė­dos jū­rų uos­tas. To­dėl su­stip­ri­no­me sa­vo veik­lą ki­to­mis eks­por­to kryp­ti­mis, pa­vyz­džiui, ga­vo­me lei­di­mą įvež­ti mais­to pro­duk­tus į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, jau­tie­nos rin­ka ati­da­ry­ta Egip­te.

La­bai svar­bu ge­rai tvar­ky­tis su Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) lė­šo­mis vi­du­je, kad jos bū­tų nu­kreip­tos į il­ga­lai­kį eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mą, dar­bo vie­tų iš­sau­go­ji­mą. Pa­tys blo­giau­si skai­čia­vi­mai, ku­rie bu­vo at­lik­ti mo­de­lia­vi­mo pri­nci­pu, ro­do, kad, jei­gu ne­bū­tu­me su­ra­dę rin­kų ki­tur ir 100 proc. bū­tų už­da­ry­ta rin­ka Ru­si­jo­je, ne­bū­tų jo­kių pre­ky­bos san­ty­kių, tai bend­ras vi­daus pro­duk­tas (BVP) bū­tų su­ma­žė­jęs 4 proc. Esa­me op­ti­mis­tai ir ti­ki­mės, kad įveik­si­me su­si­da­riu­sias kliū­tis.

– Ar ga­li su­kles­tė­ti Lie­tu­vos re­gio­nai? At­otrū­kis tarp jų eg­zis­tuo­ja.

– Taip, ši eko­no­mi­nė di­fe­ren­cia­ci­ja di­džiu­lė. Jei­gu skai­čiuo­si­me BVP su­kū­ri­mą Vil­niaus ar­ba Klai­pė­dos aps­kri­ty­je ir ly­gin­si­me su ki­tais re­gio­nais, tai skir­tu­mas la­bai di­de­lis. Taip pat skir­tu­mas yra la­bai di­de­lis, ly­gi­nant vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį re­gio­nuo­se ir di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. 2014 m. tre­čią­jį ket­vir­tį sta­tis­ti­ka ro­dė, kad kai ku­riuo­se re­gio­nuo­se dar­bo už­mo­kes­tis jau pra­dė­jo di­dė­ti spar­čiau ne­gu anks­čiau. Tai nu­tei­kė po­zi­ty­viai.

Taip pat vyk­do­ma nau­ja 2014–2020 m. re­gio­ni­nės plė­tros prog­ra­ma. Ji nu­kreip­ta į re­gio­nų eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mą. Par­aiš­kos iš re­gio­nų, ku­rios bus tei­kia­mos Ūkio mi­nis­te­ri­jai ar ki­toms mi­nis­te­ri­joms, at­sa­kin­goms už re­gio­ni­nės po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mą, su­lauks di­des­nių įver­ti­ni­mo ba­lų. Tai taip pat bus pos­tū­mis.

Jau ku­ria­me in­ter­ne­ti­nį por­ta­lą mū­sų emig­ran­tams, kad jie ma­ty­tų vi­są in­for­ma­ci­ją apie Lie­tu­vą: kur yra lais­vų dar­bo vie­tų, ko­kie rei­ka­lin­gi spe­cia­lis­tai, ko­kiuo­se mies­tuo­se, ra­jo­nuo­se. Tas in­for­ma­ci­jos srau­tas jiems bus prie­ina­mas ir ti­ki­mės, kad jie gal­būt su­grįš į Lie­tu­vą.

Taip pat yra vie­šų­jų ob­jek­tų plė­tros prog­ra­ma ir mo­der­ni­za­vi­mas. Kaip ir JES­SI­CA prog­ra­ma, nau­do­ja­ma gy­ve­na­mų­jų na­mų re­no­va­ci­jai, ši prog­ra­ma ir­gi pa­ska­tins sta­ty­bos plė­trą re­gio­nuo­se. Tai bus įgy­ven­di­na­ma vi­so­je Lie­tu­vą.

– ES pi­ni­gai pra­ei­to­je fi­nan­si­nė­je pers­pek­ty­vo­je bu­vo ski­ria­mi su­tvar­ky­ti inf­ras­truk­tū­rai. Va­žiuo­da­mas pro ma­žes­nius mies­te­lius ti­krai ma­tai, kad jie dau­giau ar ma­žiau su­sit­var­kę ir gra­žūs. Su­tvar­ky­ta inf­ras­truk­tū­ra, bet daž­nai ji ma­žai iš­nau­do­ja­ma. Ar ne­rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, kaip pa­ska­tin­ti pa­čius lie­tu­vius, kad jie at­ras­tų Lie­tu­vą?

– Kai ku­riuo­se re­gio­nuo­se vy­rau­ja siau­ras po­žiū­ris į in­ves­ti­ci­nių lė­šų įsi­sa­vi­ni­mą. Tei­sin­gai pa­sa­ky­ta, kad pir­ma­sis tiks­las – su­tvar­ky­ti inf­ras­truk­tū­rą, bet ne­ga­li­ma gal­vo­ti, kad tai jau už­baig­tas cik­las, nes inf­ras­truk­tū­ra tvar­ko­ma tam, kad po to bū­tų pa­nau­do­ta.

Jei­gu gal­vo­ja­ma, kad ji tvar­ko­ma dėl gro­žio, bet ne dėl žmo­nių, veik­los, in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo įvai­ria for­ma, tai yra blo­gai. Jei lė­šos pa­nau­do­ja­mos, kur nors in­ves­tuo­ja­mos ir tas su­kur­tas tur­tas rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mų iš­lai­dų iš sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tų, nes su­kur­tas tur­tas ne­ge­ne­ruo­ja pa­ja­mų, tai – pats blo­giau­sias at­ve­jis.

La­bai daž­nai kal­ba­me, mo­ko­me ir aiš­ki­na­me, kad kiek­vie­nas iš ES ar na­cio­na­li­nio biu­dže­to pa­nau­do­tas li­tas tu­ri at­neš­ti grą­žą žmo­gui, ku­ris ta­me re­gio­ne gy­ve­na. Jei­gu ne­bus pla­taus mąs­ty­mo ir stra­te­gi­nio po­žiū­rio, tai in­ves­ti­ci­jos ti­krai nie­ka­da ne­pa­si­tei­sins.

– Kas la­biau­siai er­zi­na bū­nant prem­je­ru?

– Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad kai ku­riuo­se ly­giuo­se vy­rau­ja toks žmo­nių su­biu­ro­kra­tė­ji­mas... Jis – di­džiau­sias prog­re­so stab­dis. Kar­tais ana­li­zuo­ju ir ieš­kau prie­žas­čių, ko­dėl taip yra. Ne­ži­nau re­cep­to, kaip tą bū­tų ga­li­ma grei­tai pa­keis­ti. Teo­ri­nis re­cep­tas yra, bet pra­ktiš­kai įgy­ven­din­ti nė­ra taip leng­va.

– Ar teo­ri­nis re­cep­tas – vi­sus at­leis­ti?

– Tei­sin­gai sa­ko­te, vi­sus at­leis­ti ir pri­im­ti ki­tus (juo­kia­si). Yra to­kių žmo­nių, ku­rie ne­sup­ran­ta, kas yra mo­der­ni va­dy­ba. [...]

Ki­ta blo­gy­bė – kai ku­riems la­bai pa­tin­ka už nie­ką ne­at­sa­ky­ti. Jie gal­vo­ja, kad biu­ro­kra­ti­nia­me dar­be esi val­di­nin­kas ir už nie­ką ne­at­sa­kai, bet kar­tais vai­di­ni, kad esi la­bai ga­lin­gas ir nuo ta­vęs daug kas pri­klau­so. Val­di­nin­kas tu­ri tu­rė­ti aiš­kius įga­lio­ji­mus, aiš­kią at­sa­ko­my­bę ir tu­ri ži­no­ti, ką tu­ri nu­veik­ti per me­tus ir ko­kį pa­siek­ti re­zul­ta­tą.

Taip pat pa­ste­bė­jau dar vie­ną blo­gy­bę: vals­ty­bės tar­nau­to­jų ver­tin­to­jai, pa­si­bai­gus me­tams, el­gia­si ne­am­bi­cin­gai, ne­prin­ci­pin­gai, tie­siog vos ne vi­siems su­ra­šo ge­rus ver­ti­ni­mus, o po to sa­ko – ne­ga­liu at­leis­ti jo iš dar­bo. Dar­buo­to­jas ne­ro­do ge­rų re­zul­ta­tų, jo dar­bo na­šu­mas že­mas, bet ver­ti­na­mas la­bai ge­rai. Rei­kia bū­ti vi­są lai­ką pri­nci­pin­giems. Ta­da bus mo­ty­va­ci­ja dirb­ti ir nau­ji žmo­nės teik­sis at­ei­ti.

– Kaip ma­no­te, ko trūks­ta Lie­tu­vos po­li­ti­kai?

– Daž­nai pa­si­sa­kau ir pa­si­sa­ky­siu, kad pir­miau­sia trūks­ta po­li­ti­nės kul­tū­ros, bran­dos. Po­li­ti­kai daž­nai pa­mirš­ta tą die­ną, kai bū­na iš­ren­ka­mi ir, pa­dė­ję ran­ką ant Kons­ti­tu­ci­jos, pri­sie­kia tar­nau­ti mū­sų vals­ty­bei ir žmo­nėms. Pa­mirš­ta, kad vi­suo­me­nė ste­bi ir ma­to kiek­vie­ną po­li­ti­ką.

Jie tu­ri su­pras­ti, kad pra­ėjus ket­ve­riems me­tams jų dar­bas bus įver­tin­tas. Ket­ve­ri me­tai pra­bė­ga la­bai grei­tai. Tai reiš­kia, kad rei­kia elg­tis at­sa­kin­gai, pa­gal sa­vo ga­li­my­bes steng­tis pa­siek­ti, kad Lie­tu­va keis­tų­si į ge­rą­ją pu­sę. Žmo­nės tuos po­li­ti­kus už tai įver­tin­tų. Ta­da pa­gar­ba tiek rin­kė­jui, tiek po­li­ti­kui bus vi­siš­kai ki­to­kia.

Ži­no­ma, lin­kė­čiau dau­giau to­le­ran­ci­jos dis­ku­tuo­jant įvai­riais klau­si­mais. Ma­žiau pyk­čio. Pyk­tis yra blo­gis. Pik­to žmo­gaus nie­ka­da ne­ga­li­ma pri­im­ti į aukš­tas par­ei­gas. [...] Emo­ci­jos užb­lo­kuo­ja ge­ras idė­jas, ge­rus pa­siū­ly­mus. Va­do­vau­da­ma­sis emo­ci­jo­mis kar­tais pri­imi ne­tei­sin­gus spren­di­mus.

– Ką gal­vo­ja­te apie koa­li­ci­ją? Ar ji iš­bus iki ki­tų Sei­mo rin­ki­mų?

– Svars­tant 2015-ųjų biu­dže­tą, po­li­ti­nė­je ta­ry­bo­je bu­vo su­si­tar­ta, kaip elg­si­mės: bū­si­me la­bai so­li­dūs, pri­im­si­me tik to­kius spren­di­mus, ku­riems bus pri­tar­ta po­li­ti­nė­je ta­ry­bo­je, bet pa­sku­ti­niu me­tu, kal­bant apie val­dan­čią­ją dau­gu­mą, Dar­bo par­ti­ja, tu­riu at­vi­rai pa­sa­ky­ti, mus iš­da­vė. Ži­no­ma, ta iš­da­vys­tė pa­aiš­kė­jo.

Tai bu­vo Vik­to­ro Us­pas­ki­cho šan­ta­žas sa­vo par­ti­jos na­riams dėl to, kad ne­bu­vo pri­im­tas spren­di­mas jį rea­bi­li­tuo­ti ir įvar­dy­ti, kad tai – po­li­ti­nė by­la. Bu­vo pa­siek­ta tik tiek, kad ne­bu­vo pa­si­duo­ta jo įta­kai, jog biu­dže­tas bū­tų vi­siš­kai su­griau­tas ir ne­priim­tas. Dar už­te­ko tiek iš­min­ties ir pro­to. Bu­vo pa­teik­tos tik tam ti­kros pa­pil­do­mos pa­tai­sos, bet ši si­tua­ci­ja ir­gi bus su­val­dy­ta, nes ste­biu geo­po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, eko­no­mi­nius po­ky­čius ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Eu­ro­po­je, ir pa­sau­ly­je.

Po Nau­jų­jų me­tų ti­krai kal­bė­si­mės la­bai at­sa­kin­gai, kaip to­liau ma­to­me dar­bą kar­tu. To­kie ne­su­sip­ra­ti­mai, svars­tant svar­biau­sią Lie­tu­vos įsta­ty­mą, ne­puo­šia ir ne­duo­da tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo.

– Šian­dien – Nau­jie­ji me­tai. Ko no­rė­tu­mė­te pa­lin­kė­ti?

– Pir­miau­siai no­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad bū­tų dau­giau ra­mu­mo mū­sų ša­ly­je, dau­giau to­le­ran­ci­jos ir pa­gar­bos vie­ni ki­tiems, kad žmo­nės bū­tų svei­ki, ge­ros nuo­tai­kos, ener­gin­gi, žva­lūs, verž­lūs. Lie­tu­va – ma­ža ša­lis ir ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad lie­tu­viai – ne­pap­ras­tai darbš­tūs, at­sa­kin­gi žmo­nės, ku­rie, kai rei­kia, su­si­tel­kia ir pa­sie­kia nuo­sta­bių re­zul­ta­tų. Tai ypač bu­vo par­ody­ta, kai Lie­tu­va pir­mi­nin­ka­vo ES Ta­ry­bai. Lin­kė­čiau dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo mū­sų vals­ty­be ir sa­vi­mi. Ta­da vi­siems bus ge­ra gy­ven­ti ir bus dau­giau gė­rio ir ra­mu­mo.