„Brexit“: kodėl, kas toliau ir ką daryti?
So­cia­li­nio tink­le Fa­ce­book sa­vo pa­sky­ro­je sa­vo po­žiū­rį į Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tus dės­to Sei­mo opo­zi­ci­jos ly­de­ris kon­ser­va­to­rius And­rius Ku­bi­lius.

Pa­sak A. Ku­bi­liaus, bri­tai nu­bal­sa­vo, nors ky­la klau­si­mas, ar dar ga­li­ma var­to­ti to­kį ter­mi­ną, kaip „bri­tai: Ang­li­ja (be Lon­do­no) ir Vel­sas bal­sa­vo už iš­ėji­mą, o Ško­ti­ja, Šiau­rės Ai­ri­ja ir Lon­do­nas bal­sa­vo už pa­si­li­ki­mą. Ir nuo­mo­nės bu­vo dia­me­tra­liai prieš­in­gos: Ško­ti­jo­je ir Lon­do­ne bu­vo apy­gar­dų, kur 70 proc. bu­vo už pa­si­li­ki­mą, o kai­miš­ko­jo­je Ang­li­jo­je ir Vel­se, prieš­in­gai, bu­vo apy­gar­dų, kur 70 proc. bu­vo už iš­ėji­mą.

Ko­dėl?

„To­kie Bri­ta­ni­jos re­gio­nų skir­tu­mai ver­čia už­duo­ti klau­si­mą: ko­dėl taip įvy­ko? Nors bu­vo skelb­ta daug prie­žas­čių ir pa­aiš­ki­ni­mų – nuo is­to­ri­nio bri­tų skep­sio kon­ti­nen­to at­žvil­giu, pos­tim­pe­ri­nės nos­tal­gi­jos Bri­ta­ni­jos di­dy­bei, ne­apy­kan­tos Briu­se­lio biu­ro­kra­tams ar im­ig­ran­tų bai­mės, ma­nęs to­kie įpras­ti­niai aiš­ki­ni­mai iki ga­lo ne­įti­ki­na. Nes im­ig­ran­tų yra ir Ang­li­jo­je, ir Vel­se, ir Ško­ti­jo­je, tai ko­dėl jų bi­jo tik Ang­li­ja ir Vel­sas, bet ne­bi­jo Ško­ti­ja? Briu­se­lio tai­syk­lės to­kios pat yra ir Ang­li­jai, ir Vel­sui, ir Ško­ti­jai, o jų ne­mėgs­ta, at­ro­do, tik kai­miš­ko­ji Ang­li­ja ar Vel­sas, o Ško­ti­jos tos tai­syk­lės ne­gas­di­na“, –ra­šo po­li­ti­kas.

Anot A. Ku­bi­liaus, vi­si ži­no­me, kad Ško­ti­ja sie­kia sa­vo na­cio­na­li­nės ne­prik­lau­so­my­bės ir šio jų no­ro ne­su­silp­ni­na ne­se­nai ne­pa­vy­kęs jų ne­prik­lau­so­my­bės re­fe­ren­du­mas. Po va­ka­rykš­čio „Bre­xit“ re­fe­ren­du­mo vis la­biau gal­vo­ju, kad šio „Bre­xit“ re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tus lė­mė bū­tent tai, kad Bri­ta­ni­ja vis la­biau sky­la į at­ski­rus re­gio­nus, ku­riuos ne­la­bai daug kas ir vie­ni­ja. „Ang­li­ja ir Vel­sas va­kar die­nos re­fe­ren­du­me bal­sa­vo ne tiek prieš Briu­se­lį, kiek prieš Ško­ti­ją ir Lon­do­ną. Esu anks­čiau ra­šęs, kad Ško­ti­jos Bri­ta­ni­jo­je ir Ka­ta­lo­ni­jos Is­pa­ni­jo­je ne­prik­lau­so­my­bių re­fe­ren­du­mai yra aki­vaiz­dus įro­dy­mas, kad dėl na­tū­ra­lių Eu­ro­pos Są­jun­gos kon­so­li­da­ci­jos pro­ce­sų, Eu­ro­pos Są­jun­ga iš vals­ty­bių są­jun­gos vis la­biau tam­pa Re­gio­nų Eu­ro­pa, nes stip­rė­jant Briu­se­lio kon­so­li­duo­toms ga­lioms, ati­tin­ka­mai ma­žė­ja na­cio­na­li­nių sos­ti­nių ga­lios ir tai pa­ju­tę re­gio­nai, ypač tie, ku­rie yra iš­lai­kę is­to­ri­nį tau­ti­nį sen­ti­men­tą, pra­de­da siek­ti vis dau­giau ne­prik­lau­so­my­bės nuo na­cio­na­li­nių sos­ti­nių. Ne­bė­ra bai­mės at­sis­kir­ti nuo to­kios sos­ti­nės, kai ži­nai, kad vis tiek lik­si Briu­se­lio glo­bo­je. Bri­ta­ni­jo­je šie pro­ce­sai yra ta­pę ypač in­ten­sy­viais, nes Bri­ta­ni­ja dėl sa­vo ypa­tin­gos is­to­ri­jos nė­ra tiek po­li­tiš­kai ir vals­ty­biš­kai kon­so­li­duo­ta, kiek di­džio­ji da­lis kon­ti­nen­ti­nės Eu­ro­pos.

Po­li­ti­kas pri­me­na Vi­ki­pe­di­jos įra­šą: „Nep­rik­lau­so­ma Ško­ti­jos ka­ra­lys­tė 1603 m. su­da­rė per­so­na­li­nę uni­ją su Ang­li­ja, kai Ško­ti­jos ka­ra­lius Džeim­sas VI po Elž­bie­tos I mir­ties pa­vel­dė­jo ir Ang­li­jos sos­tą. Ši uni­ja bu­vo for­ma­liai įtei­sin­ta 1707 m. ge­gu­žės 1 d. Uni­jos ak­tu, ku­rį su­da­rė Ang­li­jos ir Ško­ti­jos par­la­men­tai“. Tai­gi Uni­jai – tik 300 me­tų, o da­bar­ti­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis ji braš­ka per vi­sas siū­les. Tarp vi­sų prie­žas­čių ir to­dęl, kad tai le­mia na­tu­ra­lūs Eu­ro­pos Są­jun­gos vys­ty­mo­si ir kon­so­li­da­ci­jos pro­ce­sai. „Jei­gu ES kon­so­li­da­ci­jos pro­ce­sai le­mia di­dė­jan­tį Ško­ti­jos no­rą siek­ti ne­prik­lau­so­my­bės, tai Ang­li­jos ir Vel­so gy­ven­to­jai, ne­no­rin­tys pra­ras­ti Ško­ti­jos, bal­suo­ja už iš­sto­ji­mą iš ES, nes in­tui­ty­viai jau­čia, kad Bri­ta­ni­jai bu­vi­mas ES vi­du­je gre­sia Ško­ti­jos at­sis­ky­ri­mu. Par­adok­sas, bet toks ang­lų bal­sa­vi­mas prieš na­rys­tę Eu­ro­pos Są­jun­go­je, lem­tas iš pa­są­mo­nės at­ei­nan­čio sie­kio iš­sau­go­ti Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją, ga­li tik dar la­biau pa­grei­tin­ti Ško­ti­jos at­sis­ky­ri­mą, apie ką šio­mis die­no­mis jau ir par­eiš­kė Ško­ti­jos mi­nis­trė pir­mi­nin­kė“, – pa­ste­bi A. Ku­bi­lius.

Kas to­liau?

Ku­bi­liaus tei­gi­mu, šian­dien vi­sus la­biau­siai do­mi­na klau­si­mas ne ko­dėl tai įvy­ko, o kas to­liau įvyks? Bre­xit re­zul­ta­tai par­odė, kad XXI am­žiaus po­li­ti­kos ir vals­ty­bių rai­do­je ką nors prog­no­zuo­ti, ar juo la­biau prog­no­zuo­ti rin­kė­jų el­ge­sį, yra be­vil­tiš­kas už­siė­mi­mas, ku­rio aiš­kia au­ka ta­po pats Da­vi­das Ca­me­ro­nas.

„Rin­kė­jai nuo JAV ir Bri­ta­ni­jos iki Grai­ki­jos ir Olan­di­jos ra­di­ka­li­zuo­ja­si ir jų el­ge­sio ne­be­ga­li api­bū­din­ti jo­kios XX am­žiui ti­ku­sios po­li­ti­kos teo­ri­jos ar stan­dar­ti­nės ideo­lo­gi­jos. To­dėl taip pat da­ro­si aiš­ku, kad blo­gi sce­na­ri­jai ga­li tap­ti žy­miai la­biau rea­lis­tiš­ki, nei mes po pir­mo sa­vo na­rys­tės ES de­šimt­me­čio ga­lė­jo­me ti­kė­tis. Tai tie­sio­giai įro­dė Bre­xit“, – pa­ste­bi Sei­mo na­rys.

Kaip vi­sai rea­lų jis sa­ko įsi­vaiz­duo­jąs to­kį sce­na­ri­jų:

„2016 m. lap­kri­tis – Do­nal­das Trum­pas, rem­da­ma­sis ra­di­ka­liu an­tii­mig­ran­ti­niu po­pu­liz­mu, lai­mi JAV pre­zi­den­to rin­ki­mus. 2017 me­tų pra­džio­je, pra­dė­da­mas ei­ti sa­vo par­ei­gas, pa­skel­bia, kad JAV dvi­gu­bai su­ma­ži­na sa­vo in­dė­lį į NA­TO (nes eu­ro­pie­čiai ne­su­si­mo­ka) ir pa­skel­bia, kad at­nau­ji­na drau­gys­tę su Pu­ti­nu. 2017 m. sau­sis – žlun­ga ES ir Tur­ki­jos su­si­ta­ri­mas dėl pa­bė­gė­lių, Eu­ro­pą vėl užp­lūs­ta mi­li­jo­nai mig­ran­tų. 2017 m. ba­lan­dis – re­fe­ren­du­mas Olan­di­jo­je. Dau­gu­ma nu­bal­suo­ja prieš na­rys­tę ES.

2017 m. ge­gu­žė – Pra­ncū­zi­jos Pre­zi­den­to rin­ki­mų II tu­re Ma­ri­ne Le­Pen įvei­kia Fran­cois Hol­lan­de. Tuo pat me­tu vyks­ta re­fe­ren­du­mas dėl Pra­ncū­zi­jos na­rys­tės ES – tik 38 proc. par­emia to­les­nę na­rys­tę, vi­si ki­ti – bal­suo­ja prieš (šios prog­no­zės re­mia­si da­bar­ti­nių apk­lau­sų re­zul­ta­tais). 2017 m. lie­pa – Si­ri­jo­je ir Ira­ke pra­si­de­da kru­vi­ni kur­dų mū­šiai už sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę, jie per­si­ke­lia ir į Tur­ki­ją. Pa­bė­gė­lių srau­tai dar la­biau pa­di­dė­ja. Va­ka­rai į tai ne­su­ge­ba nie­kaip su­rea­guo­ti. 2017 m. rugp­jū­tis – Ru­si­ja įve­da sa­vo ka­riuo­me­nę į Ka­zachs­ta­ną, ta­ria­mai tam, kad ap­gin­tų ru­sa­kal­bius nuo te­ro­ris­ti­nių riau­šių, ku­rios tuo me­tu jau bū­na pra­dė­ju­sios plis­ti po vi­są Ka­zachs­ta­ną. Va­ka­rai į tai ne­su­ge­ba rea­guo­ti. 2017 m. rug­sė­jis – Vo­kie­ti­jo­je vyks­ta Bun­des­ta­go rin­ki­mai. Rin­ki­muo­se dau­giau­sia vie­tų lai­mi An­ge­los Mer­kel va­do­vau­ja­mi krikš­čio­nys de­mo­kra­tai (CDU), ta­čiau so­cial­de­mo­kra­tai (SPD) kar­tu su post­ko­mu­nis­ti­ne kai­rią­ja „Die Lin­ke“ par­ti­ja ir an­tieu­ro­pi­ne par­ti­ja „Al­ter­na­ty­va Vo­kie­ti­jai“ (AfD) gau­na dau­giau vie­tų, su­da­ro koa­li­ci­ją ir Fran­ką Wal­te­rį Stein­meie­rį pa­ski­ria nau­juo­ju Vo­kie­ti­jos kanc­le­riu. Sa­vo pir­ma­me par­eiš­ki­me jis pa­skel­bia, kad su Ru­si­ja rei­kia drau­gau­ti. (Šios prog­no­zės re­mia­si da­bar­ti­nių apk­lau­sų re­zul­ta­tais).

2018 m. ko­vas – Ru­si­jo­je pir­ma­me tu­re Pre­zi­den­to rin­ki­mus lai­mi Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas. Kar­tu vyks­ta re­fe­ren­du­mas, ku­rio me­tu pa­kei­čia­ma Ru­si­jos Kons­ti­tu­ci­ja ir pa­nai­ki­na­mas drau­di­mas Pre­zi­den­tui bū­ti ren­ka­mu dau­giau nei dvi ka­den­ci­jas iš ei­lės. Tai reiš­kia, kad V.Pu­ti­nas ga­lės bū­ti ren­ka­mas Pre­zi­den­tu tol, kol jam svei­ka­ta leis ei­ti to­kias par­ei­gas, t.y. dar 20 me­tų, maž­daug iki 2040 me­tų.

To­kių spė­ja­mų įvy­kių iš „blo­go­jo sce­na­ri­jaus“ ga­li­ma su­ra­šy­ti pa­kan­ka­mai daug. Aki­vaiz­du, kad vi­si spė­ji­mai, be abe­jo, yra tik spė­ji­mai, ta­čiau po va­ka­rykš­čio Bre­xit ne­be­pa­lie­ka nuo­jau­ta, kad iš šio „juo­do­jo“ sce­na­ri­jaus ne­ma­žai spė­ji­mų ga­li tap­ti rea­ly­be.

Iš to tu­ri­me pa­si­da­ry­ti pa­pras­tą iš­va­dą – bū­da­mi Va­ka­rų bend­ruo­me­nės (NA­TO ir ES) na­riais, ne­be­ga­li­me gal­vo­ti, kad tai yra ab­so­liu­čiai sta­bi­lus ir pa­ti­ki­mas mū­sų geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo pa­ma­tas, nes tas pa­ma­tas pra­dė­jo ei­žė­ti. Mums rei­kia rū­pin­tis, kaip ne­leis­ti jam to­liau ei­žė­ti. Ta ro­man­tiš­ka 1990-ųjų vil­tis, kad tap­da­mi Va­ka­rų bend­ri­jos na­riais mes am­žiams ga­ran­tuo­si­me sa­vo geo­po­li­ti­nį sau­gu­mą, tu­ri bū­ti pa­dė­ta į nos­tal­gi­nių jau­nys­tės fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą. Prieš­aky­je mū­sų lau­kia ne­pa­žįs­ta­mas aud­rin­gas glo­ba­lus van­de­ny­nas („un­char­ted wa­ters“), ku­ria­me vis­ko ga­li at­si­tik­ti. Tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę ne­ti­kė­tu­mams, kar­tais ir la­bai pra­stiems“, – ra­šo A. Ku­bi­lius.

Ką da­ry­ti?

Pa­sak po­li­ti­ko, aki­vaiz­du, kad nė­ra su­dė­tin­ga su­ra­šy­ti pa­čius juo­džiau­sius sce­na­ri­jus. „Sun­kiau su­ra­šy­ti, o ką rea­laus rei­kia da­ry­ti, kad bū­tų iš­veng­ta pa­čių juo­džiau­sių sce­na­ri­jų, ar bent jau, kad Lie­tu­va bū­tų pa­si­ruo­šu­si amor­ti­zuo­ti to­kių blo­giau­sių geo­po­li­ti­nių sce­na­ri­jų pa­sek­mes. Ne­kal­bė­siu apie gy­ny­bi­nių ir NA­TO pa­jė­gu­mų stip­ri­ni­mo bu­ti­ny­bę, – nes tai yra sa­vai­me aiš­ku. Bre­xit re­zul­ta­tai ga­li įkvėp­ti V. Pu­ti­ną nau­joms ag­re­si­joms mū­sų re­gio­ne pa­čiu ar­ti­miau­siu me­tu (Pu­ti­nas mėgs­ta tam iš­nau­do­ti olim­pia­das: 2008 m. Pe­ki­no Olim­pia­da bu­vo ge­ra prie­dan­ga ka­rui Gru­zi­jo­je, 2014 m. žie­mos Olim­pia­da So­čy­je – iš­kart po to įvyk­dy­ta Kry­mo oku­pa­ci­ja, 2016 m. rugp­jū­čio mė­ne­sio Olim­pia­da Rio De Ža­nei­re – ?)“, – ra­šo A. Ku­bi­lius. Ta­čiau, anot jo, ne ma­žiau svar­bu yra in­ves­tuo­ti ne tik į mū­sų gy­ny­bi­nius pa­jė­gu­mus, bet ir į geo­po­li­ti­nius pa­jė­gu­mus. „Ne­ži­nau, koks šiuo me­tu yra tiks­lus Lie­tu­vos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos (URM) biu­dže­tas, ta­čiau ga­liu dar kar­tą pa­kar­to­ti tą pa­tį, ką ne vie­ną kar­tą esu sa­kęs: po 2014 me­tų pra­džios Ru­si­jos ag­re­si­jos Kry­me ir Ry­tų Ukrai­no­je Lie­tu­va nu­ta­rė per 4 me­tus pa­dvi­gu­bin­ti gy­ny­bos biu­dže­tą, kad jis jau 2018 me­tais siek­tų 2 proc. BVP, ta­čiau į geo­po­li­ti­nės gy­ny­bos pa­jė­gu­mus kol kas ne­esa­me nie­ko pa­pil­do­mai in­ves­ta­vę: URM biu­dže­tas ir šian­dien lie­ka fak­tiš­kai toks pat, koks bu­vo 2013 me­tais. Lie­tu­va tu­rė­tų siek­ti ir URM biu­dže­tą pa­di­din­ti dvi­gu­bai, kad ga­lė­tų adek­va­čiai stip­rin­ti sa­vo geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo pa­jė­gu­mus. O tai yra, vi­sų pir­ma, mū­sų dip­lo­ma­ti­ja“, – pa­brė­žia A. Ku­bi­lius.

Jo aki­mis mū­sų geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo stra­te­gi­ja, į ku­rią tu­rė­tu­mė­me adek­va­čiai in­ves­tuo­ti, tu­rė­tų at­ro­dy­ti taip:

„1. Tu­ri­me ryš­kiai su­stip­rin­ti sa­vo geo­po­li­ti­nį (dip­lo­ma­ti­nį ir po­li­ti­nį) vei­ki­mą JAV, ne­pai­sant to, kas bus iš­rink­tas JAV Pre­zi­den­tu. Rei­kia ti­kė­tis, kad JAV ne­tru­kus su­ge­bės su­grįž­ti prie sa­vo glo­ba­lios geo­po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės ra­cio­na­laus su­vo­ki­mo. Mums svar­bu, kad JAV vi­sa­da tu­rė­tų kiek ga­li­ma dau­giau tiks­lios in­for­ma­ci­jos iš mū­sų re­gio­no. Tu­ri­me ke­le­rio­pai in­ten­sy­viau dirb­ti ne tik su JAV val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis, bet ir su įvai­riais think-tank'ais bei abie­jų par­ti­jų eli­tu.

2. Tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad Vo­kie­ti­ja yra na­tū­ra­lus ES ly­de­ris ir mū­sų so­li­da­ri par­tne­rys­tė su Vo­kie­ti­ja yra vie­na iš mū­sų geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo ga­ran­ti­jų. Ga­li­me džiaug­tis, kad A.Mer­kel ir jos va­do­vau­ja­ma krikš­čio­nių de­mo­kra­tų CDU ge­rai su­pran­ta iš­šū­kius Eu­ro­pos sau­gu­mui, ku­riuos ke­lia Pu­ti­no Ru­si­ja, bet tu­ri­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad to­kį pa­tį su­pra­ti­mą tu­rė­tu ir Vo­kie­ti­jos so­cial­de­mo­kra­tų SPD.

3. Len­ki­ja ga­li ir tu­ri užim­ti na­tū­ra­laus Cen­tri­nės Eu­ro­pos ly­de­rio vaid­me­nį, bet tu­ri tam su­bręs­ti tiek sa­vo vi­daus po­li­ti­ko­je, tiek san­ty­kiuo­se su ar­ti­miau­siais kai­my­nais. Mes sa­vo ruo­žtu tu­ri­me su­pras­ti, kad mū­sų na­cio­na­li­nio sau­gu­mo po­li­ti­ka su­si­de­da iš tri­jų pa­grin­di­nių po­li­ti­kų: gy­ny­bos po­li­ti­kos; geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo po­li­ti­kos, ku­rią tu­ri įgy­ven­din­ti mū­sų už­sie­nio po­li­ti­kos ins­ti­tu­ci­jos; ir tau­ti­nių ma­žu­mų po­li­ti­kos, su­pran­tant kad šios po­li­ti­kos klai­dos vi­sa­da ga­li tap­ti pre­teks­tu Krem­liaus pro­vo­ka­ci­joms.

4. NBP9 (Nor­dic-Bal­tic-Po­land) re­gio­ni­nė par­tne­rys­tė yra tai, kas tam­pa ypa­tin­gai svar­bu šia­me su­maiš­ties lai­ko­tar­py­je, tiek sie­kiant bend­ros gy­ny­bos po­li­ti­kos, tiek bend­ros po­li­ti­kos, kaip ap­gin­ti ES at­ei­tį, tiek bend­ros par­amos Ukrai­nai, ku­ri ga­li bū­ti už­mirš­ta se­no­sio­se Va­ka­rų sos­ti­nė­se ir vėl ga­li tap­ti di­de­le pa­gun­da nau­jai Pu­ti­no ag­re­si­jai. Tu­ri­me žy­miai dau­giau in­ves­tuo­ti į re­gio­ni­nę par­tne­rys­tę.

5. Ukrai­na tu­ri tap­ti dar di­des­nio mū­sų rū­pes­čio ir dė­me­sio cen­tru, nes eu­ro­pi­nė ir Va­ka­rų su­maiš­tis yra la­biau­siai pa­vo­jin­ga Ukrai­nai. Pa­gal­ba Ukrai­nai yra rei­ka­lin­ga ne tik Ki­je­ve, bet ir Va­šing­to­ne, Ber­ly­ne ir Briu­se­ly­je. Net ir ta­me pa­čia­me Lon­do­ne. Mes ga­li­me ir tu­ri­me to­kia par­ama žy­miai in­ten­sy­viau rū­pin­tis“,– ra­šo A. Ku­bi­lius.

Po­li­ti­kas įsi­ti­ki­nęs, kad šios Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo stip­ri­ni­mo kryp­tys ir iš­šū­kiai rei­ka­lau­ja pa­kan­ka­mų in­te­lek­ti­nių ir fi­nan­si­nių in­ves­ti­ci­jų. Jos rei­ka­lau­ja po­li­ti­nės iš­min­ties ir in­te­lek­tua­lios tel­kian­čios ly­de­rys­tės. Jos rei­ka­lau­ja to­kiems iš­mė­gi­ni­mams pa­si­ren­gu­sios Vy­riau­sy­bės. „Bre­xit“ kri­zė tu­ri mus pa­ža­din­ti: ne­be­ga­li­me tryp­čio­ti ir ne­ma­ty­ti stra­te­gi­nių iš­šū­kių, pra­de­dant nuo geo­po­li­ti­nio sau­gu­mo ir bai­giant bū­ti­no­mis re­fo­mo­mis“, –ra­šo A. Ku­bi­lius.