„Antrajai“ Lietuvai prognozuojamas liūdnas likimas
Re­gio­ni­nė at­skir­tis mū­sų ša­lį pa­da­li­jo į dvi da­lis – au­gan­čius ke­lis did­mies­čius ir nyks­tan­čią pro­vin­ci­ją. Nors val­džia ža­da gai­vin­ti re­gio­nus, kai ku­rie eko­no­mis­tai tei­gia, kad to­kios pa­stan­gos – be­vil­tiš­kos ir kad il­gai­niui Lie­tu­va taps po­ros di­džių­jų mies­tų ir dau­gy­bės re­tai ap­gy­ven­din­tų plo­tų na­tū­ra­lios gam­tos ša­li­mi.

Įvertinęs darbuotojų pokytį šalies regionuose per pastaruosius dvejus metus, ekonomistas Žygimantas Mauricas daro išvadą, kad tampame kelių miestų valstybe. Kaip rodo statistika, tik keturiuose regionuose – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių – darbuotojų skaičius augo. Visur kitur Lietuvoje dirbančių žmonių mažėjo.

Nepaisydami pesimistinių prognozių dėl provincijos ateities, politikai kalba, kad dalį rajonų dar galima išgelbėti. Tačiau tam reikalinga kryptinga ir efektyvi regioninė politika.

Ž. Maurico teigimu, įmonės plečiasi keliose šalies apskrityse – Vilniaus ir Kauno, taip pat Šiauliuose bei Klaipėdoje. Kitose apskrityse plėtra nevyksta. „Kadangi jos nėra, naujos darbo vietos nekuriamos. Kalbant apie emigracijos mažinimą arba reemigracijos skatinimą, situacija sudėtinga, nes asmenys, galbūt ir norintys grįžti į regionus, paprasčiausiai neranda savirealizacijos galimybių: investicijų nedaug, darbo vietų pasiūla menka. Tad dažnai tiems, kurie yra emigravę iš ne pagrindinių apskričių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, grįžti yra gana sunku, arba jie priversti atvykti į didžiąsias apskritis“, – aiškino ekonomistas.

Tai, kad šešios mažesnės apskritys – Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Utenos, Tauragės, Telšių – „traukiasi“, nesugeba pritraukti investicijų, kurios kurtų naujas darbo vietas, lemia daug priežasčių. Tarp jų, anot Ž. Maurico, – ne visada teigiamas vietos valdžios požiūris į užsienio investuotojus, ganėtinai didelė vietos verslų įtaka, įvairios biurokratinės kliūtys.

„Galbūt pagrindinė priežastis yra kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Kalbant apie įmones, orientuotas į vidaus rinką, reikia pažymėti dar ir paklausos trūkumą. Tam tikru požiūriu atsiranda užburtas ratas: mažėja darbuotojų, vartotojų, investicijų, o todėl, kad mažėja investicijų, dar labiau mažėja darbuotojų ir vartotojų“, – dėstė jis.

Emigruoja ten, kur yra darbo

Ž. Mauricas pažymėjo, kad urbanizacija – sena tendencija, Vakarų Europoje prasidėjusi XV-XVI amžiuje, o suintensyvėjusi XIX-XX amžiuje. Gyventojų kėlimasis iš mažesnių miestelių į miestus glaudžiai koreliuoja su užimtumo pokyčiais. „Žmonės linkę emigruoti ten, kur yra darbo vietų. Technologijos, transporto progresas, paslaugų sektoriaus plėtra lemia tai, kad miestuose, palyginti su mažais miesteliais, gyventi tampa vis patraukliau. Jeigu nebėra žemės ūkio, tai nebėra tikslo būti kažkur arčiau žemės. Tarpukariu žemės ūkyje dirbo 50 proc. Lietuvos gyventojų, o dabar – mažiau nei 5 procentai“, – kalbėjo ekonomistas.

Žygimantas Mauricas: „Niekas nepadės – bus keli didesni miestai ir daug gamtos.“

Ž. Mauricas prognozavo, kad ilgainiui regionuose nusistovės kelios veiklos rūšys. Toliau bus užsiimama žemės ūkiu, dar nepakankamai mūsų šalyje išnaudota miškininkyste, energetika, ypač atsinaujinančia. „Tačiau tikėtis, kad mūsų provincija bus labai stipri paslaugų sektoriuje, turbūt naivoka. Nebent kalbėtume apie ekoturizmo, rekreacines paslaugas“, – samprotavo jis.

Bandymas pūsti prieš vėją

Anot Ž. Maurico, turime du europinio masto miestus – Vilnių ir Kauną bei keletą lietuviško masto miestų. Kai kurie dabartiniai miestai, jo prognozėmis, nebebus miestais po 30–50 metų. „Jie sunyks, taps miesteliais, vėliau – kaimais. Likimas yra toks. Tai faktas, nebent į Lietuvą imigruos 3 mln. gyventojų. Tačiau imigracija dažniausiai nepadeda, nes keliamasi į didžiausius miestus. Niekas nepadės – bus keli didesni miestai ir daug gamtos, galėsime plėsti nacionalinius parkus. Tai irgi neblogai“, – tikino jis.

Valdžios planai gaivinti regionus, Ž. Maurico vertinimu, yra bandymas pūsti prieš vėją. Esą tendencijų pakeisti negalima. Jis pabrėžė, kad net Suomijoje, kur maža pajamų nelygybė, socialinė atskirtis, žmonės masiškai iš mažų miestelių emigruoja į didmiesčius. Helsinkis, jo priemiesčiai auga, neblogai atrodo ir Tamperė bei Turku.

„Tačiau kiti miestai, net ir turintys universitetus, istoriją, kuriuose pajamų lygis yra nemažas, vis tiek mažėja, nes žmonės dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, didesnių galimybių, laisvalaikio paslaugų pasirinkimo, geresnės infrastruktūros, emigruoja į didesnius miestus. Suomijos tikrai neperspjausime, mažėjimas tikrai bus. Tik klausimas, kiek jis bus skausmingas gyventojams. Reikėtų kalbėti ne apie regionų atgaivinimą, o vykstančių pokyčių neigiamo poveikio gyventojams sušvelninimą“, – įsitikinęs ekonomistas.

Reikia išskirtinio dėmesio

Tai, kad ieškodami didesnio darbo užmokesčio žmonės juda didesnių miestų link, Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidento Ričardo Malinausko teigimu, nėra jokia paslaptis. Jeigu regionams nebus sudarytos vienokios ar kitokios išskirtinės sąlygos, tokios tendencijos esą išliks. „Užuot verslui ir žmonėms, kurie kuria, veikia ir dirba regionuose, mažinę mokesčius, skatinę juos, šiandien, deja, elgiamės kitaip. Būtent didiesiems miestams ir sostinei eina šimtai milijonų eurų europinių lėšų“, – kritikavo Druskininkų meras.

Tam, kad regionai atsigautų, R. Malinausko manymu, reikėtų kurti tokias darbo vietas, kad žmonės galėtų oriai gyventi. „Statybinių medžiagų, duonos, sviesto ar pieno kainos yra vienodos Vilniuje ir bet kur provincijoje. Žmonės provincijoje, uždirbdami 2–3 kartus mažiau nei sostinėje, gali sau mažiau leisti. Turime daryti taip, kad žmonės regionuose jaustųsi gerai. Jeigu regionams neskirsime dėmesio, bus taip, kaip Ž. Mauricas ir prognozuoja“, – su ekonomisto nuomone sutiko jis.

Vietos valdžia, pasak R. Malinausko, šioje srityje negali itin daug nuveikti. Jis minėjo, kad net įkurti laisvąsias ekonomines zonas gali ne visos savivaldybės, nes neturi tam sklypų. „Be to, nemanau, kad kai kurios savivaldybės gali galvoti apie pramoninius rajonus, nes tam tiesiog nėra galimybės, o galbūt jie ir netiktų prie kokio nors kurorto, pavyzdžiui, Druskininkų. Kokios savivaldybių galios? Nei jos mokesčius valdo, nei ką. Net vietinės rinkliavos, kurią galima įsivesti už suteiktą nakvyną, Valstybinė mokesčių inspekcija nepadeda surinkti. Tikimės tik apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų geros valios ir supratimo. Įsivaizdavimas, kad savivaldybės yra atskira valstybė, yra labai blogas, neteisingas požiūris“, – pažymėjo LSA prezidentas.

Galima išgelbėti

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys Kęstutis Masiulis taip pat akcentavo, kad regionai miršta visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Jis priminė, kad šiuo metu daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų gyvena miestuose.

„Dideli miestai tik auga, o provincija visur nyksta. Tai – globali tendencija. Gal to kas nors nepajuto Lotynų Amerikoje ar kai kuriose Afrikos valstybėse. Tačiau iš esmės ir ten tas pats. Jeigu žmogus vargsta, persikėlęs į didelį miestą kaip nors išgyvens“, – kalbėjo jis.

Parlamentaro manymu, regionai mūsų šalyje gali likti gyvybingi. Tačiau tam reikia imtis kryptingų veiksmų. Vietos valdžiais – siekti pritraukti investuotojų, gerinti gyvenimo sąlygas, užtikrinti gerą susisiekimą su miestais, kuriuose verda aktyvus kultūrinis, socialinis gyvenimas. Centrinei valdžiai, pavyzdžiui, perkelti dalį valstybinių įstaigų ir darbo vietų į regionus.

Kęstutis Masiulis: "Dalis provincijos yra pasmerkta, bet nemenka dalis gali būti išgelbėta." LŽ archyvo nuotr.

Vyriausybė planuoja į Kauną iškelti Žemės ūkio ministeriją. „Tačiau juk yra ne tik ministerijos. Labai daug agentūrų, įvairių registrų, kitokių įstaigų. Jas tikrai galima perkelti – regionuose būtų sukurta kokybiškų darbo vietų. Greičiausiai su įstaigomis persikeltų tik dalis dabartinių darbuotojų, tad vietos žmonėms atsirastų darbo. Taip reikia daryti, bet tai, manau, tik pusė sprendimo. Tik maždaug pusė gyventojų dirba valstybės sukuriamose darbo vietose, kita pusė – privačiai sukuriamose darbo vietose. Tad reikia eiti abiem kryptimis“, – pabrėžė K. Masiulis.

Vis dėlto jis pripažino, kad dalis provincijos yra pasmerkta sunykti. „Greičiausiai dalis provincijos taps senyvo amžiaus žmonių gyvenimo vieta. Dalis provincijos yra pasmerkta, bet nemenka dalis gali būti išgelbėta. Stiprėja supratimas, kad tai galima padaryti“, – aiškino K. Masiulis.