Žvalgo atsiminimuose – kitoks tarpukario Lietuvos paveikslas
Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos žval­gy­bi­nin­kas Al­bi­nas Čiuo­de­ris – ne­ei­li­nė as­me­ny­bė. Ne­se­niai pa­si­ro­dę jo at­si­mi­ni­mai – ne tik įspū­din­gas XIX am­žiaus pa­bai­gos – XX am­žiaus pra­džios Lie­tu­vos is­to­ri­jos šal­ti­nis, bet ir in­ty­mus bei as­me­niš­kas, pro­ziš­kas ra­šan­čio­jo por­tre­tas.

Atsitiktinumo dėka istoriko dr. Arvydo Anušausko rankose atsidūrę atsiminimai neseniai pasirodė knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ pavidalu. LŽ pakalbino knygos sudarytoją dr. Arvydą Anušauską apie atsiminimus bei patį Albiną Čiuoderį.

Manyčiau, kad A. Čiuoderis atsiminimus rašė sau ir savo artimiesiems. Jis ir pats prisimena, kad nuo 1919 metų vedė savo dienyną, kuris dingo 1940 metais.

– Albino Čiuoderio prisiminai – itin literatūriški. Ar tokie literatūriški žvalgų ar kitų valstybės tarnautojų prisiminimai – retas reiškinys?

– Apskritai žvalgybos darbuotojų prisiminimai ar užrašai yra retai aptinkamas dalykas. Yra vos keletas išsamesnių memuarų (J. Budrio, B. Aušroto), tačiau jie paliečia gerokai siauresnį laikotarpį. Šiuo atveju yra ne tik memuarinė dalis, tačiau ir panaudoti asmeniniai A. Čiuoderio užrašai. O juk A. Čiuoderis, kaip karys-savanoris nuo 1919 m. ir žvalgybos darbuotojas nuo 1921 iki 1940 metų, matė ir patyrė labai daug. Bendravo su žymiausiais to meto politikais, saugumo ir žvalgybos darbuotojais.

– Kaip manote, kiek Albino Čiuoderio atsiminimai yra asmeniški, o kiek orientuoti į skaitytoją?

– Manyčiau, kad A. Čiuoderis atsiminimus rašė sau ir savo artimiesiems. Jis ir pats prisimena, kad nuo 1919 metų vedė savo dienyną, kuris dingo 1940 metais. Jis dalį prapuolusių užrašų atkūrė, tačiau orientavosi į pačius įdomiausius istorijos epizodus. Be to Kolumbijoje be memuarų buvo surasti ir asmeniniai 380 lapų užrašai, kurių didžioji dalis buvo iššifruota ir panaudota šioje knygoje.

– Ar egzistuoja planas publikuoti ir Albino Čiuoderio asmeninius užrašus, rastus Kolumbijoje?

– Jo asmeninių užrašų pagrindinės arba svarbiausios dalys yra panaudotos šios knygos pirmoje dalyje, kurią aš rašiau. Todėl knyga yra iš dviejų dalių – pirmoji skirta Lietuvos žvalgybai ir A. Čiuoderio biografijai panaudojant archyvus bei asmeninius jo užrašus. Kita dalis – A. Čiuoderio XX a. 6-ajame dešimtmetyje Kolumbijoje rašyti memuarai

– Albinas Čiuoderis aiškiai atsiribojo nuo bet kokių ideologinių pažiūrų – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų, tačiau palaikė gerus santykius su pačių įvairiausių pažiūrų atstovais. Ar tai – retas fenomenas tarpukariu?

– Saugumo ir žvalgybos darbuotojai ir tuo metu buvo depolitizuoti, tačiau atsiriboti nuo politikų negalėjo. Taip, jam teko bendrauti su įvairių pažiūrų žmonėmis. Tačiau, jis kaip karys-savanoris pagrįstai manė turintis teisę atvirai ir kritiškai kalbėti apie Lietuvos valstybę, kurią pats ir kūrė. Jis pateikia pavyzdžių, kai prieš savo valią buvo priverstas vykdyti viršininkų įsakymus, kuriais buvo suimami kai kurie opozicijos atstovai. Ir į tai ne tik žiūrėjo kritiškai arba skeptiškai. Jis vykdydamas įstatymus stengėsi išlaikyti įstatymo raidę (teisėtumą) ir žmoniškumą.

"Prezidento žvalgas: du gyvenimai" sudarytojas istorikas dr. Arvydas Anušauskas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– Ar Albino Čiuoderio prisiminimuose aptinkama naujų detalių apie iki šiol gana gerai žinotus nutikimus, kaip antai prezidento Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos?

– Tai tikrai įdomus epizodas, kuris pasakojamas visiškai kitaip. Du kariai-savanoriai lydi Vasario 16-osios akto signatarą, prezidentą A. Smetoną per Lietuvos-Vokietijos sieną. A. Čiuoderio suruošta ginkluota apsauga prisijungė prie prezidento palydos jau už Kauno. Ir kai aprašomas pasitraukimas į Vokietiją, A. Čiuoderis nevengia paminėti ir tokių asmeninių detalių, kurių neaprašė A. Smetona savo Pro Memoria. Toks žvilgsnis labai vertingas ir papildo A.Smetonos charakteristiką labai įdomiais niuansais.

– Ką naujo Albino Čiuoderio prisiminimai papasakoja apie tarpukario Lietuvos žvalgybos istoriją? O apie Lietuvos istoriją?

– Apie tuometinę žvalgybą autorius papasakoja tarsi iš vidaus. Duoda savo viršininkų charakteristikas (labai įdomios A. Poviliačio, J. Statkaus, F. Bortkevičiaus charakteristikos). Mini kai kuriuos mums žinomų istorinių asmenybių pasisakymus, pavyzdžiui: Voldemaro arba Smetonienės. Net jo pasakojimas apie jo skyriaus sekamus antivalstybinių organizacijų narius, tuometinius politinius marginalus leidžia kai ką kiek kitaip įvertinti. Žinoma, tai detalės – kaip ir kokioje smuklėje laiką leido Liudas Gira, arba kaip buvo įvertintas V. Krėvė-Mickevičius, tačiau istorija ir atkuriama iš detalių. Be to knygą papildžiau ir archyvuose rasta informacija, pavyzdžiui, apie Lietuvai kilusių grėsmių vertinimą 1940 metais. Ir negalima pamiršti, kad A. Čiuoderis su šeima atsidūrė toli nuo Lietuvos ir knygoje atsidūrė jo išsaugotos unikalios nuotraukos VSD darbuotojų gyvenimo, karo pabėgėlių stovyklų Vokietijoje, lietuvių plaukimo laivu „Portugal“ į Ameriką užfiksuoti epizodai.