Žmogus, prilygstantis reiškiniui
Šian­dien 85-ąjį gim­ta­die­nį mi­nin­tis pir­ma­sis fak­ti­nis Lie­tu­vos va­do­vas Vy­tau­tas Lands­ber­gis tei­gia pa­na­šių šven­ti­nių su­kak­čių ne­mėgs­tan­tis ir ne­su­reikš­mi­nan­tis. Jo bend­ra­žy­gių tei­gi­mu, pro­fe­so­riaus ju­bi­lie­jus – ne tik as­me­ni­nė šven­tė, bet ir pro­ga dar­syk ap­mąs­ty­ti bei įver­tin­ti jo dar­bus ir nuo­pel­nus Lie­tu­vai, pa­sau­liui.

„Apskritai ši diena – nieko ypatinga, tik bėda iš to, tik klapatas. Užgriūva toks, na, neišvengiamas dalykas. Galėjau trumpiau gyventi. Gyvenu iki dabar, tad reikia už tą kaltę ir atsiimti“, – jubiliejaus išvakarėse „Lietuvos žinias“ tikino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

Jubiliejų jis paminės privačiame vakare Vilniaus rotušėje. Anot V. Landsbergio, bus truputis filmų, truputis koncertavimo. Ir pats profesorius planuoja paskambinti fortepijonu keletą minučių.

Jis teigė, kad kone dešimtmetį savo gimtadienius pasitinka skaičiuodamas, ką dar nori ir galėtų padaryti, taip pat kiek laiko jam gali būti likę. Profesorius vertino, kad prieš šį jubiliejų spėjo gana daug visko nuveikti, kai kas atiduota spaudai.

Jubiliejaus proga V. Landsbergis norėtų sau palinkėti, kad viskas būtų gerai šeimoje. „Kad mano žmonai, vaikams, anūkams, proanūkiams viskas klostytųsi kuo geriau ir nebūtų nelaimių“, – kalbėjo jis.

Klaidžiojanti Lietuva

Tie, kurie skaito V. Landsbergio komentarus, anot profesoriaus, žino, kuo jis gyvena ir kas jam rūpi. Įvairūs įvykiai skatina jį reaguoti, pamąstyti, geriau suprasti, kodėl tam tikra kryptimi žengia žmonija, tautos, jų vadovybės. „Mano supratimu, einama klaidingais, blogais keliais. Ta raida – į agresiją, nužmogėjimą, žiaurumą arba primityvų materializmą, nesupratimą, kad gyvenimas – didesnis dalykas negu ko nors prisigrobti ar ką nors pavaldyti ir pasididžiuoti, štai, kiek daug valdau. Viskas yra tuštybė. Tačiau žmonija niekaip neišmoksta, kad ne tuštybė yra svarbiausia“, – apgailestavo jis.

Mūsų šalis, anot V. Landsbergio, klaidžioja. „Lietuva nėra vientisa, joje yra įvairių ar net įvairiausių galvosenų ir interesų grupių. Tos galvosenos – ir paveldėtos, ir atneštos šiuolaikinės civilizacijos madų. Šiek tiek yra ir tradicinių, kurios palaiko visuomenės žmogiškumą. Yra visko. Kai matau reiškinius, kurie rodo sveikus bruožus – žmogiškumą, atjautą, kūrybiškumą, matau, kad Lietuva yra gyvybinga. Bet tuo pat metu matai, kad ji nenori gyventi. Ji nemyli gyvenimo, nori trumpai pabūti ir išnykti. Man tai nejauku. Tai nėra vien Lietuvos bruožas, gali būti, kad visa Vakarų civilizacija yra išnykimo kelyje. Lietuvoje labai aiškiai matome kasdien populiarią temą – išvažiavimo. Bet tai ne tik išvažiavimas, tai tiesiog nenoras gyventi Lietuvoje ir apskritai gyventi, gyventi ilgiau nei tavo paties gyvenimas – nenoras turėti vaikų“, – pažymėjo jis.

Po kelių mėnesių Lietuva švęs atkurto valstybingumo šimtmetį. Šia proga mūsų valstybei V. Landsbergis linki atsigręžti į save iš esmės: kam esame, kokie norėtume būti, kokių vaikų norėtume, kad būtų Lietuva. „Kad pabūsime, tai dar pabūsime, o kas paskui? Kokia bus Lietuva rytoj? Tai turėtų rūpėti kiekvienam mąstančiam žmogui, juolab visokių ideologijų ar valdymų vadovams. Norėčiau, kad būtų daugiau gyvybingumo ideologijos“, – kalbėjo jis.

Artimas žmogus

Profesoriaus anūkas Gabrielius Landsbergis senelį jubiliejaus proga sveikins kartu su šeima, jo draugais per renginį rotušėje. Įteikti ypatingų dovanų jis neplanuoja. Tačiau V. Landsbergį vaikiškomis dovanėlėmis, pavyzdžiui, pačių pieštais piešiniais, paprastai apdovanoja proanūkiai.

G. Landsbergis sakė, kad senelis jam visada buvo artimas žmogus. „Jis visada buvo tas, kas turbūt kiekvienoje šeimoje yra senelis. Žmogus, kuris pamoko, padeda, paguodžia, kai esi jaunesnis ir to reikia. Tiesiog yra šalia“, – kalbėjo jis.

Vytautas Landsbergis: „Apskritai ši diena – nieko ypatinga, tik bėda iš to, tik klapatas. Užgriūva toks, na, neišvengiamas dalykas.“

G. Landbergis teigė besistengiantis kuo dažniau aplankyti senelį ar jam paskambinti. „Norisi ir dėmesį parodyti, ir nepamiršti. Senelis dažniausiai yra dėkingas už tai, kad kiek papasakoju, kas vyksta. Jo prašymas būna: „Papasakok, kas vyksta.“ Gal jaučiasi esantis šiek tiek tolėliau nuo kasdienės politikos, bet jam tai yra nepaprastai įdomu, ir jis galbūt norėtų aktyviau tai sekti. Dažnai jaučiuosi kaltas, kad nespėju paskambinti per visus darbus, šeimos ir darbo rūpesčius“, – sakė jis.

G. Landsbergis tikino kaip politikas brėžiantis savo veiklos kryptį ir nejaučiantis kasdienių senelio patarimų poreikio. Tačiau profesorius turi aiškią nuomonę beveik visais klausimais. „Turi tiesiog susitaikyti. Andrius Kubilius pasakojo tą patį. Tai turbūt nepriklauso nuo giminystės, kiek tiesiog nuo politinės valios ir užsispyrimo. Jis turi nuomonę, nori ją išreikšti ir dažnai tai daro“, – dėstė G. Landsbergis.

Ar sunku turėti Landsbergio pavardę ir būti tokio lygio politinės figūros anūku? Anot G. Landsbergio, jis neturintis kitos išeities. „Aišku, vienaip ar kitaip tai yra našta. Ar ji yra grūdinanti, ar trukdanti eiti? Kiekvienas pasirenkame pats. Manau, kad mane ji grūdino ir padėjo sustiprėti, užsiauginti storą odą. Man lengviau atlaikyti visokį blaškymąsi: tiek politinį, tiek asmeninį“, – akcentavo jis.

Vytautas Landsbergis: „Kad pabūsime, tai dar pabūsime, o kas paskui? Kokia bus Lietuva rytoj? Norėčiau, kad būtų daugiau gyvybingumo ideologijos.“

V. Landsbergis – abejingų nepaliekantis politikas: vienų mylimas, kitų pliekiamas. G. Landsbergio teigimu, senelis dirbo ne dėl reitingų ar vienadienio populiarumo, o dėl didesnių siekių, darbų, kuriems ne išsyk sulaukiama pritarimo. „Man atrodo, kad ko jau ko, bet pasimokyti iš profesoriaus V. Landsbergio ramybės ir žvilgsnio į priekį tikrai galima“, – kalbėjo jis.

„Landsbergio reiškinys“

Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius įsitikinęs, kad V. Landsbergio jubiliejus yra šventė ne tik jam, bet ir visiems bendraminčiams bei didelei daliai Lietuvos. Todėl, pavyzdžiui, ketvirtadienį jaunieji konservatoriai rengia ir diskusiją apie V. Landsbergį, kaip visuomeninį reiškinį, valstybininką, ir jo vertinimą mūsų visuomenėje. Vyksta ir kiti renginiai šiai progai paminėti.

Alinos Ožič nuotrauka

A. Kubiliaus nuomone, profesorius yra daugiau nei vien iškili asmenybė, daugiau net nei pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Jis sakė, kad 1988–1992 metų vyksmą mūsų šalyje verta pavadinti Landsbergio reiškiniu, ir išskyrė tris ryškiausius jo epizodus. 1988-aisiais Sąjūdis iš visuotinio netikėjimo sugebėjo pagimdyti Didįjį Tikėjimą. „V. Landsbergis buvo lyg to tikėjimo vyriausiasis kunigas. Jis buvo neprilygstamas tikėjimo dalytojas. Jo žodžiai atrodė pagrįsti ir svarūs, jie tirpdė netikėjimą ir įkvėpė tikėjimą. Jis kalbėjo apie laisvę, tiesą, gėrį ir blogį, aiškino, kas yra teisinga ir kas ne. Tai buvo kur kas daugiau nei politiko kalbos. Tai buvo ir įkvepiantys dvasinio vadovo pamokymai“, – aiškino A. Kubilius.

Antrasis epizodas – Kovo 11-oji, Lietuvą pavertusi ypatinga geopolitine žaidėja. Pasak buvusio premjero, Didžiojo Tikėjimo visuotinė galia ir V. Landsbergio lyderystė lėmė, kad Lietuva, kitaip nei Latvija ir Estija, savo valstybės vadovu išsirinko ne nacionalkomunistų nomenklatūros atstovą ir iškart paskelbė be išlygų atkurianti nepriklausomybę.

Iškirtinis V. Landsbergio vaidmuo – ir Sausio 13-ąją, kai buvo apginta nepriklausomybė ir sugriauta Sovietų Sąjunga. „Sausio 13-ąją Maskvos imperinis revanšizmas pralaimėjo Vilniuje. Kremliaus atsitraukimas reiškė Lietuvos susitelkimo pergalę, kuri niekaip neatsiejama nuo V. Landsbergio asmens ir jo gebėjimo palaikyti piliečių tikėjimą valstybe“, – pabrėžė A. Kubilius.

Jis taip pat akcentavo, kad teko ir tenka skaityti bei klausytis visokių išpuolių, šmeižto ar istorinės tiesos visiško iškraipymo. „Tie, kurie tai darė ir daro, žino, kodėl taip daro. Nematau reikalo su jais polemizuoti ar kaip nors specifiškai liaupsinti V. Landsbergį, lyg atsakant į visą šmeižtą ir neteisybę. Nes šmeižtas buvo ir yra skirtas ne V. Landsbergiui, nors į jį ir nutaikytas. „Landsbergio reiškinys“ dar ilgai susilauks noro keršyti ir pavydo. Ir ne tik Lietuvoje. Tačiau „Landsbergio reiškinys“ yra tai, kas atkūrė Lietuvą. Ir dar daugiau padarė“, – įsitikinęs A. Kubilius.

Savitas publicistas

Seimo vicepirmininko buvusio socialdemokrato Gedimino Kirkilo teigimu, V. Landsbergis – visapusiškai išskirtinė asmenybė Lietuvos politikoje. „Labai vertinu profesoriaus politinę veiklą, jo nuopelnus, nors ir ne su viskuo sutinku. Tai suprantama – ideologiškai esame gana skirtingi. Ne visada man patikdavo kartais prasiverždavęs tam tikras jo noras būti pagarbintam, autoritarinis stilius“, – sakė G. Kirkilas.

Tačiau tai netrukdė produktyviai bendradarbiauti. „Tai buvo normali politinė konkurencija, tačiau Lietuvai svarbiais klausimais rasdavome supratimą“, – teigė parlamentaras. V. Landsbergis, jo žodžiais, išsiskiria ir kaip itin savitą stilių turintis publicistas. „Jis gali net nepasirašyti savo teksto, vis tiek žinai, kad jį rašė V. Landsbergis. Tokių mūsų padangėje tikra nėra daug“, – pažymėjo G. Kirkilas. Jis žadėjo rasti progą pasveikinti sukaktuvininką gimtadienio proga.

Svarbiausia – Lietuvos idėja

Anot europarlamentaro Algirdo Saudargo, Europos Parlamente dirbo ir tebedirba nemažai buvusių valstybių vadovų, aukštų pareigūnų, ministrų. „Jų žodis visuomet atkreipdavo dėmesį. Tačiau V. Landsbergis Europos Parlamente buvo ne paprastas buvęs vadovas, o tas, kuris savo valstybei vadovavo lūžio metu. Todėl jo balsas visada buvo ypatingas“, – sakė A. Saudargas.

Jo teigimu, V. Landsbergis Briuselyje buvo vertinamas ne tik dėl turėto statuso, bet ir dėl asmenybės žavesio, tam tikro politinio nusiteikimo, sugebėjimo skirti dėmesį esminiams klausimams. „Kai kalbėdavo V. Landsbergis, visi žinodavo, kad jis pasakys ką nors asmeniško ir esminio. Jo visada klausydavo, jį visada išgirsdavo. Lietuvai tai buvo labai svarbu“, – pasakojo A. Saudargas.

Politikas pažymėjo, jog jam labai patiko neseniai profesoriaus išsakyta mintis, kad visos idėjos Lietuvai netenka prasmės, jei pamirštama pagrindinė – Lietuvos idėja. „Sunkiausiais momentais galima buvo būti tikram, kad Lietuvos idėjos V. Landsbergis iš rankų nepaleis. Atsidavimas šiai idėjai – svarbiausias jo asmenybės bruožas, visi kiti galėtų būti jau išvestiniai“, – sakė pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Romantikas ir idealistas

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro dirigento ir meno vadovo Donato Katkaus teigimu, „V. Landsbergis yra romantikas ta prasme, kad turi individualų santykį su menu“. „Jis yra kultūros žmogus. Kiekvieną koncertą jis išgyvena kaip tikrą vertybę. Sakyčiau, tai ne šio pasaulio žmogus. V. Landsbergis gyvena savo dvasiniame pasaulyje“, – kalbėjo D. Katkus.

Visi šie profesoriaus asmenybės bruožai, jo pastebėjimu, atsiskleidė ir politinėje veikloje. „Jis turi dvasinio idealizmo. Kartą vienas ambasadorius man pasakė, kad turime tik vieną politiką, kuriuo galima visiškai pasitikėti – V. Landsbergį, visi kiti – pragmatikai. Taip, V. Landsbergis to pragmatizmo neturi. Gal čia ir yra tam tikra jo silpnybė? Jis nepripažįsta kompromisų, nes leistis į juos ieškant idealo – neįmanoma“, – dėstė D. Katkus. Tačiau, jo žodžiais, V. Landsbergis tikrai nėra „absoliučiai idealus veikėjas“. „Jis – žmogus“, – reziumavo muzikas.