Žemaitės „Marčios“ personažai – tarp mūsų
Vil­niaus ma­ža­ja­me tea­tre spa­lio 19, 20 die­no­mis ro­do­mas re­ži­sie­rės Gab­rie­lės Tu­mi­nai­tės prem­je­ri­nis spek­tak­lis pa­gal Že­mai­tės ap­sa­ky­mą „Mar­ti“ dau­ge­liui taps iš nau­jo at­ras­ta drą­sia Že­mai­te, kal­ban­čia apie per šimt­me­tį ne­pa­ki­tu­sį vi­suo­me­nės san­ty­kių ir ste­reo­ti­pų liū­ną.

Pasak G. Tuminaitės, sąsajų tarp Katrės ir dabarties moters padėties gausu. „Ir šiandien moteriai keliama labai daug reikalavimų: dėl išvaizdos, išsilavinimo, pareigų ar darbo. Reikalavimų tik daugėja. O jei nepatempdama krūvio moteris paslysta, tada su ja negailestingai susidorojama. Visa ši neteisybė užkoduota nuo pat gimimo“, – „Lietuvos žinioms“ sakė G. Tuminaitė.

Tie patys principai

Režisierė prisipažino, kad praėjus daug metų po mokyklos baigimo, dar kartą perskaičiusi „Marčią“, ji buvo sukrėsta. „Perskaičiau tobulą, konceptualų apsakymą, kuris smarkiai pinasi su šiandiena ir atskleidžia mūsų nuostatas, bėdas, baimes, tarpusavio santykius, – teigė ji. – Katrė visai nenorėjo tekėti, bet pagal nusistovėjusią tradiciją tėvas spaudė – taip reikia, Jonuko žemė gera, prasigyvensi, viskas bus gerai.“

Pasak G. Tuminaitės, ir dabar į moterį žvelgiama taip pat: netekėjusi visuomenėje laikoma nereikalingu, keistu jos dariniu. „Pavažinėjusi ir truputį pagyvenusi kitose šalyse, pavyzdžiui, Niujorke, Paryžiuje, supratau, kad moterys ten daug laisvesnės. Jų nekankina gėdos jausmas dėl to, kad sulaukusios keturiasdešimties vis dar vienišos. Ir iš visuomenės mažiau spaudimo patiria. Žemaitės apsakymas yra daugiasluoksnis, kiekvienas sakinys apibendrina daug dabartinio gyvenimo situacijų ir istorijų“, – teigė režisierė. Jai Žemaitės kūrinys taip viską sukirbino, kad net nereikėjo keisti „Marčios“ teksto, nes ir dabar vadovaujamės tais pačiais principais, tuo pačiu modeliu.

Apie gėdą ir stereotipus

Per metų atstumą pažvelgusi į mokyklos laikais skaitytus kūrinius, G. Tuminaitė stebėjosi, kaip sovietmetis lietuvių literatūrai uždėjo gėdos štampą. „O kaip mes galime vienas kitą suprasti, jei ne per savo kūrinius?“ – klausė ji.

Per spaudos konferenciją režisierė prisipažino, kad dėl įsivyravusių stereotipų, dėl savivertės nebuvimo prie lietuvių literatūros grįžo tik sulaukusi 30-ties. „Besidomėdama pasauline literatūra pradėjau jausti vidinį stygių, – sakė ji. – Sava literatūra atrodė ne iki galo suprasta. Kai atsiverčiau Vaižgantą, susigėdau supratusi, kaip nevertiname, bijome savų autorių, neperimame savo praeities, jos nuolat gėdijamės. Tas pats buvo ir dėl Žemaitės.“

Pasak G. Tuminaitės, esant tokiems štampams, labai paprasta šūkauti, esą iš mokyklos programų reikia išbraukti Žemaitę, Biliūną, Vaižgantą – kaip atgyvenas, žalojančius jaunus žmones. „Kai per vieną radijo laidą išgirdau, kaip bravūriškai žinomi lietuviai prisidengę patriotiniais lozungais, kalbėdami apie lietuvių literatūrą svaidėsi mėšlais, su kūrybine grupe perskaitėme „Marčią“. Ir buvome sukrėsti. Lyg iš Pandoros skrynios ėmė lįsti temos, idėjos, kilo noras įveikti save, apskritai bendrus nusistatymus prieš Žemaitę, stereotipus“, – sakė G. Tuminaitė.

Pasirinkęs apatiją

Aktorius Tomas Kliukas, vaidinantis Vingių Joną, neslėpė, kad mums stereotipiškai įteigta, jog šis personažas – tinginys, stuobrys, viskam abejingas. Tačiau aktoriui kur kas įdomiau ne tai, kad jis toks, o kodėl jis toks? Tomo manymu, tokių viskam abejingų, tikslo neturinčių žmonių dabar yra nemažai. „Daugelis neva piktinasi, kad reikia ką nors daryti, tačiau sėdi ir nieko nedaro. Jie geriau pamaigys telefoną ir įsidės dar vieną nuotrauką į feisbuką. Nežinau, iš kur tas abejingumas. Gal baimė, gynybinė reakcija, kompleksai, traumos?“– svarstė T. Kliukas.

Kaip patikslino režisierė, Vingių Jonas – tai žmogus, pasirinkęs apatiją. Jis žino, ką turėtų daryti, bet pasirenka kitą kelią. „Panašumų į dabartį yra daug. Suvokiame, kad turėtume eiti į gatves, protestuoti, nesitaikstyti su absurdu, bet nieko nedarome, tik pasiunčiame visus ir einame į savo šieno guolius. Tai jau tam tikra žmogaus stadija. Žemaitė labai aiškiai apie tai kalba. Jonas šiandien gerai atpažįstamas, jis mumyse tūno“, – teigė G. Tuminaitė.

Negyvename kitaip

Kaip „Lietuvos žinioms“ sakė dramaturgė Paulina Pukytė, autentiško Žemaitės teksto net nereikėjo keisti, kad jis atkreiptų dėmesį į šių dienų problemas, stereotipus – jis aktualus ir nepasenęs.

„Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, kalbama apie dalgius, vežimus ar arklius. Žvelkime į tarpusavio santykius. Jie yra esmė. Todėl nusprendėme nenaudoti šiuolaikiškų žodžių. Šiuolaikiškumas bus traktuotėje, – teigė P. Pukytė. – Žemaitės aprašyti žmonių tarpusavio santykiai niekur nedingo. Gyvos ir patyčios, ir neapykanta kitam, ypač kitokiam, ir išankstinės nuostatos. Be to, visa tai šiandien pasireiškia netgi aštriau. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose iš kitokio žmogaus gali tyčiotis tūkstančiai. Skirtumas tik toks, kad dabar bent jau įvardijame tuos reiškinius – kalbame apie psichologinį smurtą, smurtą artimoje aplinkoje. Deja, negyvename kitaip.“

Gabrielė Tuminaitė: „Žemaitės apsakymas yra galingas ir daugiasluoksnis, kiekvienas sakinys apibendrina daug dabartinio gyvenimo situacijų ir istorijų.“

Pavojingoje zonoje

Katrę įkūnijanti aktorė Indrė Patkauskaitė prisipažino, kad pradžioje ir jai į galvą atėjo jau suformuoti Katrės ir Jono paveikslai. „Man įdomiausia buvo režisierės požiūris į Katrę. Ši interpretacija visą jos likimą paverčia dar skausmingesniu, dramatiškesniu“, – sakė aktorė. Kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, personažų kostiumus traktuojanti kaip mentaliteto veidrodį, tvarkingą, grakščią Katrę su skrybėlaite pastačiusi šalia apsmurgusio Jono, tik dar labiau pabrėžia, kaip jai bus sunku.

Scenografas Vytautas Narbutas visuomenės stereotipų pelkę, nepajudinamą vidinį liūną labai taikliai išreiškė aptrupėjusiais griūvančiais laiptais – užuomina į gėdingai atrodantį pradėtą statyti ir apleistą nacionalinį stadioną. Tais laiptais atsargiai spektaklyje laipiojanti Katrė – trapi šiuolaikiška mergina – save ramina, esą, nieko tokio, kad aplink purvai, pabarstys smėliuku, žvyreliu, ir viskas bus gerai, gyvent bus galima. Pasak režisierės, taip bandoma parodyti, į kokią pavojingą zoną, iš kitos kultūros, kitaip užauginta Katrė buvo ir savų tėvų įstumta.