XX amžiaus scenos legenda: darė, ką galėjo ir ką norėjo
Ak­to­rė Bi­ru­tė Mar vi­są sa­vo ta­len­tą do­va­no­jo lie­tu­vių tea­tro le­gen­dai, am­ži­nai įsi­my­lė­ju­siai lem­tin­gai mo­te­riai Mo­ni­kai Mi­ro­nai­tei (1913–2000). Ak­to­rės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos mo­ty­vų pri­sod­rin­tą spek­tak­lį ji par­odė Vil­niaus ma­ža­ja­me tea­tre.

Žiūrovai taip pat jautėsi gerokai pamaloninti, apdovanoti. Pastarąjį sakinį norėjau pratęsti brūkšneliu ir glaustai įvardyti visokeriopas aktorės B. Mar dovanas. Tačiau supratau – vienu sakiniu nepavyks. Jis bus milžiniškas, gremėzdiškas, o estetinė pajauta to neištvertų. Tad imuosi dalybos – skyrelių.

Legendinė Nora padėjo Monikai Mironaitei išgyventi karą, tapo jos sceniniu talismanu, išsigelbėjimu ir triumfu.

Pirmosios dovanos

Pirmiausia B. Mar išdrįso pati virsti M. Mironaite, įsikūnyti. Priminti savitą aktorės balsą jį dar girdėjusiems žiūrovams. Tie prieš spektaklį tik ir šnibždėjosi: „Ar „Tylioje naktyje“ ją matėte?“ O „Baltas rožes, rožinius dramblius“ žinote?“ Kokia buvo nuostabi „Kruvinose vestuvėse“!

Žengusi į avansceną Birutė atvėrė didžiulį glėbį ir žemoku valdingu balsu pasisveikino: „Labas vakaras, gerbiamieji draugai.“ Kaip tais tolimais 1981-aisiais, kai Menininkų rūmuose keturias valandas truko M. Mironaitės kūrybos vakaras, skaityta čigoniška poezija: „Įkišk ranką man į krūtinę – ištrauksi šaltą gyvatę, žaliąją meilės gyvatę...“

Žalia gyvatė taip ir rangėsi visą spektaklį – čia susiedama praeitį ir šiandieną, čia keldama priešpriešas, veikėjų susidūrimus. Galiausia įraudusi nuo M. Mironaitės gyvenimo intrigų ir aistrų virto raudonu šaliu. Su juo B. Mar pasileido per sceną siautulinga Noros – žymiausio M. Mironaitės personažo – tarantela.

Spektaklio gyvybė

Spektaklio autorė leido žiūrovams pasiklausyti M. Mironaitės balso, savito jo tembro, paskaninto seno įrašo traškesio. Scenos gilumoje nušvisdavo archyviniai spektaklių vaizdai, aktorės personažų portretai, storai pertepti grimu.

Skambėjo Monikos artimųjų, bendraamžių prisiminimai. Spaudos citatos, kritikų verdiktai. Posėdžių protokolų, teatro sienlaikraščio ištraukos. Liaupsinančios, smerkiančios – prieštaringos, kaip ir M. Mironaitės gyvenimas, kaip ir ji pati.

Kolizijas – visuomenės požiūrio ir asmeninės tiesos, menininko ir epochos, „stalininės premijos laureatės“ ir moters – paryškindavo Monikos komentarai. Iš čia ir sėmėsi gyvybės „Lietuviškoji Nora“.

Į kaukėtą pasimatymą

Spektaklio statytoja B. Mar priminė žiūrovams, kaip M. Mironaitė atėjo į dramos studiją pas režisierių Romualdą Juknevičių. Priminė ir „didžiąją meilę“, santuoką su režisieriumi Algirdu Jakševičiumi, pirmąjį – kaukėtą – jų pasimatymą Laisvės alėjoje. Algirdas mirė per karą, 1941 metais, palikdamas moterį su jųdviejų kūdikiu ant rankų. Dukra Dagnė Jakševičiūtė sekė tėvais, tapo aktore.

Su Albertu Juozėnu – rašytoju Juozu Baltušiu – Monika suartėjusi kone atsitiktinai. „Ištekėjau keistai, tarsi šantažo būdu“, – M. Mironaitės prisiminimais prabilo aktorė B. Mar. J. Baltušis pasiūlęs jai su ketverių metukų dukryte vasarą pagyventi rašytojų viloje šalia Vievio. Maniusi, tik nuvešiąs ir grįšiąs į Vilnių.

Atvažiavo. „Administratorius ir sako: „Sveiki, Baltušiai. Turim vieną puikų kambarį, bet tik viena lova... Ar sutilpsit? Pastovėjau tada ir... peržengiau. Galima prie visko priprasti. Net gyventi su svetimu žmogumi“, – karčiai liudijusi M. Mironaitė. Tai vienas švelnesnių prisiminimų, nuskambančių spektaklyje apie vyrą.

Ruošėsi Sibirui

Spektaklio kūrėja atskleidė menininkės ir sovietinės ideologijos susidūrimą. Iškart po karo M. Mironaitei buvo primintas buržuazinis auklėjimas, manieros. Imta kapstytis ir atrasta, kad aktorė yra Vasario 16-osios Akto signataro kunigo Vlado Mirono dukterėčia.

Teatras nesyk svarstė jos „moralinį veidą“, o sienlaikraštis skelbė, esą M. Mironaitės „tarybinė pozicija“ nesanti tvirta. Tai perskaitęs J. Baltušis nusiminė, burbtelėjo: „Einam, Monikute, namo, ruošimės į Sibirą.“

B. Mar nepaverčia Monikos sovietmečio auka, juoba – antitarybininke. Išlaiko pusiausvyrą. Prisimenamas epizodas, kai M. Mironaitė keršijo R. Juknevičiui už tai, kad šis po karo vedė jos draugę aktorę Oną Knapkytę.

„Užuot vokiečių metais mus vedęs į pogrindį, R. Juknevičius dirbo, statė spektaklius ir mus vertė dirbti vokiečiams!“ – tokį kaltinimą metė Stalino sušaudyto režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo mokiniui.

Duobėje

Dėl intrigų Akademiniame dramos teatre M. Mironaitė neteko galimybės repetuoti, jai niekas nesiūlė naujų vaidmenų. Moteris pirštais badyta ir dėl to, kad pražudė ją mylėjusį jauną aktorių. Net pačiai siūlyta nusižudyti.

Aktorę teisė ir kolegos. Apie elgesį, nesuderinamą su tarybinio piliečio moraliniu veidu, pasisakė Kazimiera Kymantaitė, Napoleonas Nakas, Pranas Treinys, Petras Zulonas. „Teatras – tai pamazgų, tinginių ir ištvirkėlių duobė“, – padarė išvadą M. Mironaitė.

Nuo 1955-ųjų ji dirbo Vilniaus valstybiniame rusų dramos teatre. Čia vėl vaidino Norą, ir vėl jos pažiūrėti plūdo žiūrovai. Tačiau – kur aikštingoji M. Mironaitė, ten ir bėda. Žvelgdama į šiam teatrui atiduotą laiką, M. Mironaitė tarė (o B. Mar sušuko): „Trylikos metų katorga po partinės organizacijos padu! Kodėl aš ne lietuvių teatre?!“

Finalas. Išsigelbėjimas ir triumfas

Dar viena B. Mar dovana spektaklio žiūrovams tapo jos scenos partneriai, susirinkę iš trijų sostinės teatrų – Aleksas Kazanavičius, Vytautas Anužis ir Mindaugas Capas. Lyg to būtų maža, žiūrovai tapo dar vieno – Solo teatro – atsiradimo liudininkais. „Lietuviškoji Nora“ yra debiutinis naujojo teatro pastatymas.

Būta ir daugiau staigmenų – spektaklio spektaklyje, lyg dovanų dėžėje atrastum dar vieną dėžutę. Su minėtais aktoriais B. Mar atgaivino Henriko Ibseno „Lėlių namus“ ir legendinę Norą, kuri padėjo M. Mironaitei išgyventi karą, tapo jos sceniniu talismanu. Išsigelbėjimu ir triumfu.

Iš „Lietuviškosios Noros“ į „Lėlių namų“ sceneles žiūrovus perkeldavo ne tik staiga pasikeitusios dekoracijos, bet ir subtili, „negirdima“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika.

Spektaklio finale balsai ėmė aidėti lyg didžiulėje šventovėje. Girdėjosi M. Mironaitės pašnekesys su Rūta Staliliūnaite – jai patikėjo Noros vaidmenį. Su Laimonu Noreika – prašė nesilankyti jos šermenyse. Tada dar didesnė erdvė – žvaigždėtas nakties dangus – apgaubė spektaklio veikėjus.

„Žvaigždynai yra mano nepaprasta meilė“, – ramiai tarė M. Mironaitė. Lietuviškos scenos šviesuliai ėmė tolti ir atrado savo vietą žvaigždėtame skliaute.

Sielos išpažintis

Kodėl spektakliui rinkosi būtent Noros personažą? – šiuo klausimu pasivijome aktorę B. Mar Kijeve, kur ji jau kitą dieną ruošėsi rusų kalba vaidinti „Ledo vaikus“. B. Mar atsakė: „XX amžiaus pradžioje ir tarpukariu Nora buvo bene garsiausias moters vaidmuo. Juo matuotas talentas.

Be to, kai kurie vaidmenys aktoriaus žmogišką esmę, gylį atskleidžia geriau nei gyvenimas, kasdienybė. Būtent Noros vaidmeniu atsiverdavo ta skaidrioji M. Mironaitės pusė – tyroji jos siela. Gyvenime būta daug intrigų, apkalbų, purvo ir šalčio. Ir tik Nora jai padėdavo nuplauti visas savo nuodėmes.“