Wanuri Kahiu – uždrausto filmo režisierė, pasišovusi pakeisti Afrikos įvaizdį
Re­ži­sie­rės Wa­nu­ri Ka­hiu juo­sta „Ra­fi­ki“, pa­sa­ko­jan­ti dvie­jų pa­aug­lių les­bie­čių mei­lės is­to­ri­ją, ne kar­tą pa­te­ko į tarp­tau­ti­nės ži­niask­lai­dos an­traš­tes. Per­nai ji ta­po pir­muo­ju Ke­ni­jos fil­mu, at­rink­tu į Ka­nų ki­no fes­ti­va­lį per vi­są šio ren­gi­nio 71 me­tų is­to­ri­ją. Ta­čiau „Ra­fi­ki“, de­ja, nu­skam­bė­jo ir dėl to, kad juo­sta bu­vo užd­raus­ta ro­dy­ti pa­čio­je Ke­ni­jo­je, kur ho­mo­sek­sua­lu­mas vis dar yra ta­bu. Kaip „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo re­ži­sie­rė, ša­lies cen­zo­riams ne­įti­ko ne tiek fil­mo te­ma, kiek jo pa­bai­ga. „Jie ma­nė, kad ji yra per­ne­lyg vil­tin­ga, kad ne­pa­kan­ka­mai at­gai­lau­ja­ma. Kai at­si­sa­kiau ją pa­keis­ti, fil­mas bu­vo užd­raus­tas“, – tei­gė W. Ka­hiu.

„Rafiki“(suahelių kalba reiškia draugą), yra paremtas Ugandos rašytojos Monicos Arac de Nyeko 2007 metais „Caine“ premija pelniusiu apsakymu „Jambulos medis“.

Kaip teigia režisierė, būtent puikiai parašyta istorija, pasakojanti apie dviejų politinių varžovų dukteris, kurių draugystei nepritaria tėvai ir visuomenė, ją ir įkvėpė sukurti filmą. „Iš tiesų, aš norėjau papasakoti meilės istoriją. Tai viskas, ko norėjau: kalbėti apie džiaugsmą, viltį ir transformaciją. Tikiu, kad pasaulyje turėtų būti daugiau afrikietiškų meilės istorijų, ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl kūriau šį filmą. Tai nebuvo dėl jo politikos ar noro būti aktyviste, ar dėl to, kuo buvau apkaltinta Kenijoje, neva siekiu skleisti gėjiškumą ir lesbianizmą“, – per „Skype“ duotą interviu „Lietuvos žinioms“ pasakojo W. Kahiu.

Kenijos režisierė Wanuri Kahiu: „Pernelyg dažnai mes vaizduojami kaip elgetaujantys, skurstantys, pasiligoję ar kariaujantys žmonės.“

Homoseksualių santykių draudimas

Įdomu tai, kad „Rafiki“ nebuvo filmuojamas paslapčia. Filmas buvo kuriamas gavus oficialią licenciją, kurią išduoda Kenijos filmų komisija, perskaičiusi scenarijų. Tačiau jau susuktą juostą nusiuntus Kenijos filmų klasifikavimo tarybai, reakcija buvo kitokia. Ji buvo uždrausta rodyti dėl neva „tos pačios lyties santykių propagavimo“.

Šis draudimas Kenijoje buvo priimtas pernai balandį, tačiau po teisinės kovos tų metų rugsėjo 21 dieną Kenijos Aukščiausiasis Teismas savaitei suspendavo filmų klasifikavimo tarybos sprendimą. „Abejoju, jog Kenijos visuomenė yra tokia silpna, kad negalėtų susidoroti su gėjų tema“, – pareiškė bylą nagrinėjusi teisėja Wilfrida Okwany.

Draudimas buvo panaikintas tik savaitei, kad juosta galėtų pretenduoti būti nominuota „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Tačiau galiausiai Kenija šiai kategorijai pateikė filmą „Supa Modo“, kuris tarp nominantų nepateko.

Wanuri Kahiu. / Wanuri Kahiu asmeninis archyvas

Nors juosta buvo rodoma tik trijuose miestuose, per septynias dienas ją pamatė per 6500 asmenų, ir jis tapo antru daugiausia šalyje uždirbusiu Kenijos filmu istorijoje.

Kenijoje tos pačios lyties asmenų seksualiniai santykiai draudžiami nuo 1895 metų, kai juos kriminalizavo šalį kolonizavę britai. Tačiau šių metų vasario 22-ąją tai gali pasikeisti, nes Kenijos Konstitucinis Teismas nuspręs, ar tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius kriminalizuojantys teisės aktai atitinka Konstituciją.

Paklausta, ar nebuvo galima tikėtis priešiškos Kenijos pareigūnų reakcijos, žinant, kad šalis nėra itin tolerantiška LGBT teisių klausimu, režisierė atsakė, jog tai „gana jautri tema visame pasaulyje, ne tik Kenijoje“. Ji siūlė prisiminti JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir jo pažiūras. „Todėl nemanau, kad tai būdinga vien tik Afrikai. Tačiau kurdami filmą žinojome, kad turime būti atsargūs, nes jis gali įžeisti kai kuriuos asmenis. Daugelis žmonių nenori apie tai kalbėti, bet tai mūsų nesustabdė“, – teigė W. Kahiu.

Lengvabūdiškas kaip kramtomoji guma

Kita vertus, bene įspūdingiausias filmo „Rafiki“ aspektas yra ne jo tema, o estetika. Viena iš dviejų pagrindinių veikėjų – Ziki, kurią vaidina aktorė Sheila Munyiva, nešioja ryškias, šviesiai rožinės spalvos veltines kasytes, o ekranas, priklausomai nuo herojų nuotaikos, kartkartėmis nušviečiamas pastelinių spalvų ar neoninių atspalvių šviesomis.

Todėl neturėtų stebinti, kad būtent šis filmas tapo vadinamojo AFROBUBBLEGUM, arba afrikietiškos kramtomosios gumos, meno vizitine kortele. W. Kahiu yra viena iš kolektyvo AFROBUBBLEGUM, kurio tikslas kurti ir propaguoti „smagiai, aštriai ir lengvabūdiškai“ Afriką reprezentuojantį meną, įkūrėjų.

Kada meno kūrinys gali būti priskiriamas AFROBUBBLEGUM žanrui? Jis jokiu būdu neturi vengti sudėtingų temų ar vaizduoti gyvenimo be problemų. Jis tiesiog turi išlaikyti AFROBUBBLEGUM testą, o tam reikia teigiamai atsakyti į du iš trijų klausimų: 1) ar bent du kūrinyje vaizduojami afrikiečiai yra sveiki? 2) ar tie patys afrikiečiai yra finansiškai stabilioje situacijoje ir jų nereikia gelbėti? ir 3) ar jie mėgaujasi gyvenimu?“

Klausimai yra paprasti, tačiau galima nustebti, kiek mažai filmų išlaiko šį testą. Režisierės teigimu, Afrikoje daug politinio meno galbūt dėl to, kad daugelį kūrinių užsako ir finansuoja vystomąjį bendradarbiavimą remiančios organizacijos. Ji sutinka, kad toks menas yra svarbus, bet pabrėžia, kad jis negali būti vien tik toks.

2017 metais savo kalboje TED platformoje režisierė pažymėjo, kad kaskart pateikus kokio kūrinio idėją jos vis klausdavo „Kuo ji tokia svarbi? Kaip joje nagrinėjamos tokios Afrikos problemos kaip karas, skurdas, AIDS?“ Pasak W. Kahiu, paprastai jos menas su tuo neturi nieko bendro, nes ji kuria, tarkim, apie Nairobio popmuzikos grupes, svajojančias keliauti į kosmosą, ar įsimylėjusius 2 metrų aukščio robotus.

„Iš esmės šiuo požiūriu siekiama kvestionuoti stereotipinį Afrikos vaizdavimą. Pernelyg dažnai mes vaizduojami kaip elgetaujantys, skurstantys, pasiligoję ar kariaujantys žmonės. Tad jei tavo meno pagrindinės temos yra kančia, depresija, karas, tuomet nesi AFROBUBBLEGUM meno kūrėjas. Bet jei tavo kūrybos temos yra viltis, džiaugsmas, ar kas nors lengvabūdiško, kas paremta vaizduote, o ne tam tikra politine programa, tada esi AFROBUBBLEGUM menininkas“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo režisierė.

Paklausta, ar nėra taip pat politiška, jei sieki parodyti Afriką kaip linksmą ir lengvabūdišką, W. Kahiu su tuo iš dalies sutiko. „Taip, manau, kad pats gyvenimas yra politiškas, – teigė ji. – Manau, jei rodai tikrą žmogų, parodai, kad jis turi rasę, kultūrą, gentį, turi lytinių santykių. Todėl kiekvienas pasakojimas apie tikrus žmones yra politinis veiksmas, tačiau tai nereiškia, kad mes, kaip politinės būtybės, negalime turėti lengvabūdiškų patirčių.“

"Rafiki" yra AFROBUBBLEGUM meno vizitinė kortelė. / Su Wanuri Kahiu leidimu


APIE:

Wanuri Kahiu (g. 1980)

– Viena garsiausių šių dienų Afrikos režisierių, gyvena Kenijoje.

– Jos 2009 metų filmas „“Pašnibždėjus“ (From a Whisper) pelnė 5 Afrikos kino akademijos apdovanojimus. 2011 metais buvo parodytas Lietuvoje per festivalį „Afrikos dienos“.

– 2010 metais sukūrė trumpametražę juostą „Pumzi“ – pirmą Kenijos mokslinės fantastikos žanro filmą.

– 2018 metų „Rafiki“ tapo pirmu į Kanų kino festivalį atrinktu Kenijos filmu. Jis buvo parodytas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje.

– 2018 metų balandį „Rafiki“ uždrausta rodyti Kenijoje. Rugsėjo mėnesį teismas 7 dienoms draudimą suspendavo.

– Tą savaitę jis buvo žiūrimiausias filmas ir tapo antru daugiausia šalyje uždirbusiu Kenijos filmu.