Vytautas Švažas: būgnų meistras nemuša būgnų
Gau­sų ger­bė­jų bū­rį tu­rin­čios ins­tru­men­ti­nės gru­pės „Sub­ti­lu-Z“ būg­ni­nin­kas Vy­tau­tas Šva­žas pir­mą­jį būg­ną iš me­džio ka­mie­no pa­si­da­rė bū­da­mas vos 16. Šian­dien 31 me­tų vy­ras – vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je meis­tras, ga­mi­nan­tis ir res­tau­ruo­jan­tis būg­nus, jo pa­slau­gų pri­rei­kia ir gar­siau­siems ša­lies per­ku­si­nin­kams.

Kaip nutiko, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete kelių inžinieriaus profesiją įgijęs Vytautas tapo būgnų meistru? „Studijuodamas šiek tiek dirbau pagal savo specialybę, tiek užteko. Supratau, kad tai – ne man, – šypsodamasis prisipažino V. Švažas. – Mokytis buvo įdomu, džiaugiuosi, kad studijavau, bet darbas po studijų nedžiugino, tad nutariau žengti sunkesniu keliu – susikurti veiklos, kuri tikrai patiktų.“

Kai Vytautas Švažas išgirsta sakant „muša būgnus“, visada taiso pašnekovą: „Būgnų nereikia mušti, jais reikia groti.“

Gitara greitai nusibodo

Nuo ankstyvos vaikystės Vytautą traukė muzikos instrumentai. Būdamas vos trejų įsigeidė gitaros: gimtuosiuose Šiauliuose su mama dažnai autobusu važiuodavo pro muzikos instrumentų parduotuvę, kurios vitrinoje buvo išdėliotos gitaros. Tačiau kai ūgtelėjusiam sūnui tėvai nupirko šį instrumentą, jo neilgai tereikėjo. „Tuo metu su bičiuliais pradėjome domėtis muzika, man labai patiko būgnai. Palankiau keletą vieno būgnininko pamokų, pramokau jais groti, pas jį pamačiau afrikietišką būgną džambę (djembe). Labai tokio norėjau, bet negalėjau nusipirkti, tad sumaniau pasidaryti pats“, – prisiminė pašnekovas.

Išsirengęs su seneliu į mišką malkų, paprašė padėti išsirinkti tinkamą rąstą. Senelis patarė imti beržo kamieną, tad parsivežęs jį namo ėmėsi skaptuoti pirmąjį savo būgną. Užsispyrimo baigti pradėtą darbą teikė senelio atsainiai ištarta frazė: „Pažaisi ir nusibos.“ Šešiolikmetis paauglys visą mėnesį grįžęs iš mokyklos atkakliai skaptavo geidžiamą instrumentą. „Visiškai nežinojau, kaip jį daryti, neturėjau tinkamų įrankių. Susirankiojau visus, kokie buvo namie, ir atkakliai bandžiau. Rankos kruvinos, mėnuo juodo darbo, bet aš būgną pasidariau, jis puikiai skambėjo“, – patenkintas prisiminė V. Švažas. Kurį laiką juo pagrojęs, nutarė pasidaryti dar vieną, jau tobulesnį instrumentą. Bičiuliai taip pat neatstojo, tad Vytautas būgnus darė ir jiems, o vieną pagamino net savo muzikos mokytojui.

Pomėgis virto amatu

Atvažiavęs studijuoti į Vilnių, Vytautas pradėjo muzikuoti su grupe „Subtilu-Z“. Kaip pats prisipažino, tada ir prasidėjo jo muzikinės paieškos, norėjosi garsus išgauti ne tik turima afrikietiška džambe, tad pasigamino Pietų Amerikoje paplitusį kahon (cajon) būgną. Šie instrumentai Vytautą visiškai užvaldė, vyras pradėjo domėtis viso pasaulio mušamaisiais ir perkusiniais instrumentais, gaminti juos.

Kartą jo pagalbos paprašė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojai, mat į pensiją išėjo jų kanklių meistras, o mokyklai reikėjo jį galinčio pakeisti žmogaus. „Kadangi gaminau būgnus, apie mane jau žinojo, tad pasiūlė pabandyti restauruoti kankles. Tuo metu dar studijavau, darbo neturėjau, tad nutariau pabandyti. Tiesa, apie kankles tada nieko neišmaniau. Po truputį visko išmokau, šiemet bus jau dešimt metų, kai jas atnaujinu. Reikėtų pagaliau pačiam pasigaminti kankles, nes visas jų dalis esu daręs, o naujo instrumento dar ne“, – prisipažino pašnekovas, turintis savo įmonę „Banbu“.

Vytautas gamina ir restauruoja pačius įvairiausius būgnus ir perkusinius instrumentus – nuo liaudiškų archajinių iki šiuolaikinių. Tačiau meistrui įdomiausia dirbti su išskirtiniais, vienetiniais instrumentais. Vienas tokių buvo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte esantis beveik 150 metų senumo 130 cm skersmens būgnas, kuriam prieš penkerius metus V. Švažas pakeitė sudūlėjusią odą. Kitas itin įsiminęs darbas – gongais grojančiam ir jų terapiją praktikuojančiam Andrejui Sutuginui pagaminti du metro skersmens būgnai. „Esu daręs Nacionaliniam dramos teatrui pusantro metro skersmens būgną vienam spektakliui, man tokie nestandartiniai instrumentai labiausiai patinka“, – teigė meistras.

Sumeistravo per 200 instrumentų

Kai Vytautas išgirsta sakant frazę „muša būgnus“, jis visada taiso pašnekovą: „Būgnų nereikia mušti, jie niekuo nenusikaltę. Jais reikia groti.“ Pats groti būgnais kurį laiką mokėsi pas vieną garsiausių šalies perkusininkų Arkadijų Gotesmaną, o šiomis dienomis dirba restauruodamas vieną jo būgnų – vietoj „pavargusio“ ir gerokai per ilgus muzikavimo metus sudilusio instrumento korpuso padarė naują, ant kurio dės ir naują membraną.

Būgnų meistras suskaičiavo, kad jau pagamino apie du šimtus įvairių mušamųjų instrumentų. Daugelis Lietuvos būgnininkų turi įsigiję V. Švažo pagamintus instrumentus. Vyras juokėsi, kad, ko gero, geriausias jo dirbinių pirkėjas yra perkusijos studijos „Afrikos būgnai“ vadovas Gediminas Mačiulskis, kuris yra ir Vytauto bičiulis. Jam nuolat meistras restauruoja būgnus, gamino instrumentus net iš didelių tepalo statinių. Nemažai žinomo būgnininko ir perkusijos virtuozo Gedimino Laurinavičiaus instrumentų buvo atsidūrę V. Švažo dirbtuvėje.

Kaip teigė Vytautas, Lietuvoje yra keletas meistrų, galinčių prireikus šiek tiek paremontuoti tradicinius būgnus, tačiau jis – bene vienintelis, gaminantis pačių įvairiausių stilių būgnus, restauruojantis senus, unikalius instrumentus. Kaip prisipažino pašnekovas, savo dabartinę profesiją susikūrė pats: „Naršiau internete informacijos, ardžiau ir nagrinėjau sugedusius būgnus, bandžiau, klydau, bet ilgainiui išmokau. Užsienyje, manau, yra kokių nors kursų, bet man teko visko mokytis savarankiškai.“

Randasi sekėjų

V. Švažas jau nespėja atlikti visų užsakymų, tad neseniai savo feisbuko paskyroje paskelbė ieškantis pagalbininko. Prisipažino nesitikėjęs tokio susidomėjimo – atsirado dešimt norinčiųjų padirbėti būgnų meistro gizeliu. Pora vyrukų jau pradėjo dirbti ir mokytis šio reto amato. Anot pašnekovo, daug laiko jis skiria koncertams su grupe „Subtilu-Z“, tad laiko nudirbti visus darbus dažnai pritrūksta, vyras nori perduoti savo sukauptą patirtį ir žinias naujiems meistrams.

Be pagrindinės koncertinės veiklos ir būgnų gamybos, Vytautas rengia edukacinius užsėmimus vaikams: iš paprastų kasdienių dalykų moko juos pasidaryti būgnelius, skudučius, perkusinius instrumentus. „Paėmus paprasčiausią buteliuką nuo vandens, pripylus jį kruopų, jau bus smagus barškutis, kuriuo vaikai gali groti. Būgnelį galima pagaminti iš paprasto plastikinio kibirėlio, užklijavus jo viršų įtempta izoliacine juosta, padarius elementarią membraną, per kurią galima būgnyti. Per valandą vaikas pats gali pasidaryti instrumentą ir išeiti namo laimingas“, – patenkintas sakė būgnų meistras.