Vitas Gerulaitis – vakarėlių liūtas, skubėjęs gyventi
Mel­bur­ne vyks­tan­čio at­vi­ro Aus­tra­li­jos te­ni­so čem­pio­na­to („Aus­tra­lian Open“) is­to­ri­niuo­se me­traš­čiuo­se yra ir lie­tu­viš­kas įspau­das. 1977 me­tais šias pres­ti­ži­nes var­žy­bas lai­mė­jo JAV at­sto­va­vęs lie­tu­vių iš­ei­vių sū­nus Vi­tas Ge­ru­lai­tis.

1977-ųjų „Australian Open“ finale V. Gerulaitis įveikė nuolatinį savo varžovą ir kartu gerą bičiulį britą Johną Lloydą – 6:3, 7:6, 5:7, 3:6, 6:2. Tai buvo vienintelis V. Gerulaičio laimėtas Didžiojo kirčio serijos turnyras, po kurio jis ATP reitinge pasiekė aukščiausią karjeroje 3 vietą.

Dėl nerūpestingo ir pašėlusio gyvenimo ritmo V. Gerulaitis vadintas vakarėlių liūtu, donžuanu, teniso pleibojumi ir kitais panašiais epitetais. Tačiau niekas negalėjo paneigti didžiulio jo talento, sunkaus darbo treniruotėse bei atsidavimo tenisui.

Apie V. Gerulaičio nuotykius teniso aikštynuose ir už jų ribų rašyti šūsniai straipsnių, įdomias istorijas iki šiol pasakoja buvę bendražygiai. Tenisininkas niekada nebuvo tėvų gimtinėje ir nebus – jis tragiškai žuvo 1994-aisiais būdamas vos 40 metų.

Po linksmybių – alinantis darbas

V. Gerulaičio mirtis buvo fatališka. Sportininką jį apmaudžiai ištiko 1994-ųjų rugsėjo 17-ąją Niujorke, lankant bičiulį. Dėl netinkamai įrengtos baseino šildymo sistemos anglies monoksido dujos, kitaip vadinamos smalkėmis, pateko į svečių kambarį ir apnuodijo V. Gerulaičio organizmą. Jis mirė miegodamas.

Už baseino priežiūrą atsakingai įmonei vėliau pateikti kaltinimai dėl netyčinio nužudymo. Po dvejus metus trukusio teismų maratono kaltinamieji apsigynė ir buvo išteisinti.

V. Gerulaitis buvo didelė žvaigždė, nuolat šmėžavo pirmuosiuose JAV dienraščių puslapiuose. Kitaip ir būti negalėjo, nes šis atlapaširdis garsėjo prabangiu gyvenimo būdu ir audringais pasisėdėjimais iki paryčių, kurios „Eurosport“ televizijos kanalas pavadino „atominiais vakarėliais“.

Tenisininko tėvai Vytautas ir Aldona Gerulaičiai 1940 metais emigravo į JAV, kai Lietuvą okupavo SSRS komunistinis režimas. Emigrantų sūnus gimė 1954 metų liepos 26 dieną Niujorke. Jau paauglystėje Vitas atrodė kaip tipiškas baltiškos išvaizdos vaikinas. Šviesūs ilgi plaukai ir plati šypsena it magnetas traukė merginas. O kai 1977 metais triumfavo Australijos čempionate, V. Gerulaičio populiarumas pasiekė piką.

Teniso garsenybės naktiniai žygiai buvo išskirtiniai, apie juos sklando epinės istorijos. Labiausiai jis mėgo lankytis Niujorko Manhatano rajone įsikūrusiame pramogų klube „Studio 54“. Ten vykdavo daugybė vakarėlių, bet nė vienas jų neprilygdavo tiems, kuriuos rengdavo V. Gerulaitis, skelbia „Eurosport“.

Linksmybės buvo neatsiejama lietuvių kilmės tenisininko (dešinėje) gyvenimo dalis. / tennis.com nuotrauka

Kol minios paprastų lankytojų rikiuodavosi eilėje prie įėjimo į „Studio 54“, V. Gerulaitis į klubą patekdavo be jokių trukdžių su visa savo svita. Joje neretai būdavo ir dainininkas Mickas Jaggeris. Klubo VIP zona naktimis tapdavo nevaldomų laukinių orgijų vieta ir narkotikų karalyste. Vos panorėjęs, V. Gerulaitis su kompanija sėsdavo į lėktuvą ir užsakomuoju reisu skrisdavo į bet kurį JAV kampelį.

Iš visų ATP asociacijos žaidėjų V. Gerulaitis linksmindavosi daugiausiai. Tačiau ir dirbo bene sunkiausiai.

„Jis kraustydavosi iš proto kelias savaites šėliodamas, bet po to bausdavo save alinančiomis treniruotėmis. Po linksmybių Vitas ištisus mėnesius sunkiai dirbdavo, kasdien treniruodamasis po aštuonias valandas. Turnyrų metu – jokio alkoholio, jokių merginų. Tik ramybė. Nes jis suprato, koks svarbus poilsis ir gera savijauta profesionalų sporte“, – prisiminė garsųjį 1977-ųjų „Australian Open“ finalą pralaimėjęs J. Lloydas.

„Įsidėmėkite – niekas negali įveikti Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės. Niekas!“

Kitas bendražygis pasakojo, kad V. Gerulaitis vakarėlį palikdavo paskutinis, tačiau ryte teniso aikštyne pasirodydavo pirmas.

Dievino automobilius

Draugiško būdo sporto garsenybė mėgo vaišinti draugus.

„Jis buvo labai dosnus, – sakė J. Lloydas. – Galėjo pramogauti su dešimčia nepažįstamųjų, kurių anksčiau nebuvo niekur sutikęs. O atėjus atsiskaitymo akimirkai, pirmasis išsitraukdavo kreditinę kortelę.“

Neoficialiais duomenimis, teniso žvaigždė per karjerą uždirbo apie 2,8 mln. JAV dolerių. O pinigus be sąžinės graužaties leido ne tik vakarėliams, užsakomiesiems skrydžiams, bet ir didžiulei savo aistrai – automobiliams. Iš pirmo rimtesnio honoraro jis nusipirko „Lamborghini“ markės automobilį. Po trejų metų jo garaže jau buvo du „Rools-Royce'ai“, „Mercedesas“ ir „Porsche“.

„Pamenu, kai į susitikimą Vitas atvažiavo prašmatniu kabrioletu. Vėjas draikstė jo ilgus plaukus, o vietoje mašinos numerio puikavosi užrašas Vitas G“, – savo autobiografijoje rašo kita to meto teniso žvaigždė Johnas McEnroe'us.

Aikštelėje – varžovai, gyvenime – draugai. Tokios pozicijos besilaikęs V. Gerulaitis laisvalaikį leido su kitais teniso stabais Bjornu Borgu, Jimmy Connorsu, J. Lloydu ir J. McEnroe'umi. Prie šios draugijos mielai prisijungdavo garsūs aktoriai, muzikantai, kitos šou verslo garsenybės.

Išskirtinė lietuvių kilmės tenisininko savybė – jis treniruodavosi ar darydavo apšilimą tik su pagrindiniais savo varžovais, nieko nuo jų neslėpdamas. Net prieš 1977-ųjų Australijos čempionato finalą apšilimui pakvietė būsimą varžovą lemiamoje kovoje J. Lloydą.

Ir varžovai ir neišskiriami bičiuliai (iš dešinės): Vitas Gerulaitis, Bjornas Borgas ir Johnas McEnroe

Kai pastarasis suabejojo, ar tai tikrai protingas sumanymas, V. Gerulaitis tik nusijuokė: „Ir ką naujo aš sužinosiu apie tavo žaidimo stilių? Ką tu sužinosi apie manąjį? Žinoma, kad mes treniruosimės kartu.“

Tą finalą, žinia, Vitas laimėjo. Vėliau pateko į dar du Didžiojo kirčio varžybų finalus, bet abu pralaimėjo – Niujorke J. McEnroe'ui, Paryžiuje – B. Borgui.

Neparankiausias varžovas jam buvo J. Connorsas. Amerikietis laimėjo net 16 tarpusavio dvikovų iš eilės ir nevengė pasišaipyti iš kolegos. Galų gale V. Gerulaitis iškovojo pergalę 17-oje tarpusavio akistatoje ir į viešumą paleido legendinę frazę.

Spaudos konferencijoje pasirodęs su šampano buteliu, jis pareiškė: „Tegul tai bus pamoka visiems. Įsidėmėkite – niekas negali įveikti Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės. Niekas!“

Rūpinosi labdara

V. Gerulaitis gyveno Niujorke su visa šeima dideliame name, ten pasikviesdavo ir savo kolegas tenisininkus.

„Vitas buvo pats geriausias brolis, kokį tik įmanoma įsivaizduoti“, – yra sakiusi jo sesuo Rūta, taip pat žaidusi tenisą.

Nors pinigus taškė į kairę ir dešinę, lietuvių kilmės tenisininkas užsiimdavo ir kilnia labdaringa veikla. Tais laikais tapo pirmuoju profesionaliu teniso žaidėju, nemokamai dalinusiu raketes sportuojantiems vaikams. Jis taip pat įkūrė labdaros fondą, kurio sukauptomis lėšomis buvo perkamas inventorius pradedantiesiems tenisininkams. V. Gerulaitis taip pat rengė treniruotes jaunimui ir noriai bendravo su savo gerbėjais.

Sykį atletas fanams paskelbė apie rengiamą pižamų vakarėlį ir pats nustebo, kai į jį susirinko šimtai žmonių. Kaip visuomet, ištvermingiausieji linksmybes pratęsė „Studio 54“ klube su kokainu ir užsakomuoju skrydžiu į pasirinktą valstiją.

„Tais laikais visi teniso žaidėjai rūkė marihuaną, o Vitas vartojo kokainą. Tai buvo truputį rimtesnis užsiėmimas“, – interviu „Daily Mail“ atskleidė australų tenisininkas Patas Cashas.

Šie žodžiai nebuvo P. Casho fantazijos vaisius. Iš tiesų, 1983 metais V. Gerulaitis gydėsi nuo priklausomybės kvaišalams. Vis tik sugebėjo atsikratyti šios baisios ydos ir sugrįžo į normalų gyvenimo ritmą.

Lemtingas skambutis

Baigęs karjerą, V. Gerulaitis dirbo treneriu ir televizijos komentatoriumi, savo sumaniomis įžvalgomis ir emocinga kalba žavėjo žiūrovus. Nepaisant audringo gyvenimo būdo, jo sveikatos būklė buvo puiki, tad ištvermingasis sportininkas nuolat sugrįždavo į teniso aikštelę.

Likus kelioms dienoms iki mirties, 1994-ųjų rugsėjį V. Gerulaitis Sietle žaidė tenisą savo malonumui su B. Borgu, J. Connorsu ir J. Lloydu. Mėgindamas atmušti kamuoliuką, jis pasitempė nugaros raumenis. Tačiau vietoje rekomenduoto poilsio ir gydymo, sėdo į lėktuvą ir grįžo į Niujorką. Bendražygiai vėliau svarstė, kad likęs Sietle, V. Gerulaitis galėjo aplenkti negailestingą lemtį.

O Niujorke jis sulaukė seno draugo milijonieriaus Martino Raineso skambučio. Jis pakvietė į rengiamą labdaringą teniso turnyrą ir pasiūlė susitikti. Namiškiai reikalavo Vito niekur nevykti ir gydytis skaudamą nugarą. Tačiau jis buvo iš tų, kurie negalėjo nusėdėti vienoje vietoje.

Aplankęs M. Rainesą, išgėrė po kokteilį, pasišnekučiavo ir nuėjo ilsėtis į svečių namelį, kad kitą dieną ištęsėtų draugui duotą pažadą ir apsilankytų labdaringame turnyre. Nepavyko. Ryte kambarių tvarkytoja rado V. Gerulaitį negyvą.

„Anglies monoksidas yra siaubingas dalykas. Jis neturi nei kvapo, nei spalvos. V. Gerulaičio atveju pakako 20 minučių“, – aiškino mirties aplinkybių tyrimą atlikęs prokuroras Jamesas Cattersonas.

To nebūtų nutikę, jei ne baseino prižiūrėtojų aplaidumas. Jie patingėjo sumontuoti pusmetriu ilgesnį dujų išmetimo vamzdį, kuris kainavo vos pusantro dolerio. Dėl to nuodingos dujos pateko į ventiliavimo angas, iš ten – į gyvenamąsias patalpas.

„Tokia anglies monoksido dalelių norma buvo žudanti“, – konstatavo J. Cattersonas.

Teismo medicinos ekspertai iš karto suprato, kas guli prieš juos. Net nerodydama gyvybės ženklų, keturiasdešimtmetė teniso garsenybė atrodė karališkai.