Visą gyvenimą ėję į Lietuvą
Al­gi­man­tas ir Min­dau­gas Čer­niaus­kai, pa­si­ra­ši­nė­jan­tys kū­ry­bi­niu Bro­lių Čer­niaus­kų sla­py­var­džiu, ką tik pa­si­ro­džiu­sią sa­vo kny­gą „Fo­tog­ra­fi­ja III“ pla­ti­na ne­mo­ka­mai, ren­gia pri­sta­ty­mus do­va­no­da­mi ją Lie­tu­vos bib­lio­te­koms. Nuo nuo­trau­kų ne­at­sie­ja­mi teks­tai – įam­žin­tų žmo­nių dra­ma­tiš­ki pa­sa­ko­ji­mai, pri­si­mi­ni­mai – skau­di mū­sų is­to­ri­ja, ku­rios ne­įma­no­ma pa­mirš­ti.

Broliai tremčių laikotarpio neįstengtų ištrinti iš savo atminties dar ir dėl to, kad ši istorija išgyventa ir jų pačių. „Vežė mus 1948 metų gegužės 22 dieną. Anksti ryte mūsų namą apsupo stribai, – šalia autoportreto rašo Mindaugas, kuriam tada buvo šešeri. – Broliuko Vyto nebuvo. Jis buvo paslėptas pas tetą Uršulę, Pabaldiškyje, su viltimi – gal išliks gyvas. Užaugo Lietuvoj svetima pavarde, bet vis tiek valdžiai buvo „bandito vaikas“. Prisikentėjo ir jis, ir teta Uršulė. Kai stribai eidavo į kaimą, tai teta mūsų broliuką Vytą ant nugaros užsikėlusi į pelkynus bėgdavo, slėpė, kad neatimtų į vaikų namus.“

Sibiras – be spalvų

"Be darbo žmogus genda", - gerai nusiteikęs fotografus pasitiko buvęs partizanų ryšininkas, kryždirbys Stasys Plutulevičius. 1994 metai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Kai visus nuvežė į Želvą, ant Smetonkalnio, Mindaugo, tada dar vaiko, atminty, tvyrant baugiai nežiniai – šaudys ar veš, įsirėžė tarp žmonių nuvilnijęs gandas: „Partizanų žvalgus matėm, atmuš nuo ruskių, išvaduos...“

Praėjus daug metų po tos dienos, prakalbinę ne vieną likimo brolį knygos autoriai apie tuos laikus parašė: „Kurgi tu, žmogau, būtum pasidėjęs, jei ir būtų išvadavę... Lyg skėriai mūsų žemę nutūpė, lyg kirvarpos gyvenimą graužė. Blogiausia, kad žmonėms protą sujaukė, nuo Dievo baimės išvadavo ir vertybes kitaip surikiavo. Kai tėvai susiruošė iš Sibiro Lietuvon grįžti, tėvelio statybos brigadininkas rusas sakė: „Ivan, ty kuda sobiraješsia? My tebia uvožajem, na doske počiota visiš, a tam ty budeš bandit, vrag naroda“ (Ivanai, kur tu susiruošei? Mes tave gerbiam, garbės lentoje esi, o ten tu būsi banditas, liaudies priešas).

Aldona Štukėnaitė: "Visą gyvenimą ėjau, bet iki šiol namo neparėjau." 2000 metai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Taip ir buvo... Laisvės Sibire daugiau buvo nei čia, „laisvoj tarybų Lietuvoj“. Kai grįžom Lietuvon, pirmas sakinys, kurį pasakei, buvo neįtikėtinas: „Mama, kak zdes mnogo litovcev“ (mama, kiek daug čia lietuvių). Išties „litovcų“ sovietų Lietuvoje buvo daug, bet partizanams ir tremtiniams ši šalis buvo ir liko tiesiog Lietuva. Vieniems jų ji užšalo akyse, kitiems – virto užpilta ant jų žeme.“

Kazimieras Pivoriūnas. 1985 m. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Algimantas 1953 metais gimė tremtyje, Igarkoje. „Tie, kurie gimė tremty, yra patyrę ne tik materialinių nuostolių. Baisiausia, kad tu užaugai ne tėviškės žemėje, – pristatydamas knygą prisipažino jis. – Viena tremty gimusi dailininkė kartą pasakė, jog pirmąkart gyvenime spalvas ji pamatė parduotuvėje, nusipirkusi akvarelinių dažų.“

Knyga į statistinius istorinius faktus apie trėmimus leidžia pažvelgti iš labai arti – iš kiekvieno žmogaus išgyvento skausmo.

Nedylantis skausmas

Fotomenininkų archyve per daugelį metų susikaupė nemažai nuotraukų, kurios vienaip ar kitaip, kaip jie patys teigė, verčia atsigręžti į praeitį. „Istorija gyva ir negandų išvagotame veide, ir skausmo sklidinose akyse“, – apie nuotraukas sakė Algimantas, kartu su broliu prakalbinęs fotografuotus herojus, išklausęs jų pasakojimus. – Tai kartu ir mūsų istorija, istorinė patirtis. Atmintis tam ir reikalinga, kad žinotume, nepamirštume to siaubo ir siektume, kad jis nepasikartotų.“ Knygos autoriai džiaugėsi, kad knygą išleido rėmėjų lėšomis (parėmė Europos liaudies partijos frakcija Europos Parlamente, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija), todėl gali ją nemokamai dovanoti bibliotekoms, mokykloms. „Šios skaudžios istorijos – neparduodamos“, – sakė Algimantas.

Kaip išsiaiškino Broliai Černiauskai, Papiškių kapinaitės priglaudė ir slapčia palaidotus pokario partizanus, ir nuo raudonojo maro 1944 metais bėgusius ukrainiečius. Seni žmonės jas vadino Patrakėlių kapinaitėmis. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Knyga į tragiškus gyvenimus, statistinius istorinius faktus apie trėmimus leidžia pažvelgti iš labai arti – iš kiekvieno žmogaus išgyvento skausmo. Pavyzdžiui, Algis Zaremba iš Didžiokų kaimo po 25-erių lageryje praleistų metų (tokiam nuosprendžiui užteko, kad jo senelis buvo knygnešys, o tėvas – savanoris) apie savo gyvenimą teištarė: „Grįžau namo: žmona jau ištekėjusi, vaikas manęs nepažįsta, – koks čia gyvenimas.“

Aldona Štukėnaitė iš Giedraičių, tremtyje atsidūrusi 14 metų, atsiduso: „Visą gyvenimą ėjau, bet iki šiol namo neparėjau.“

Rešotai. 1989 metai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Sukrečiantis pasakojimas apie partizanų motiną. „1950 metais žiemą Igarkoj dingo moteris. Ilgai ieškojo jos visi... Negrįžo. Pavasariui atėjus rado ją toli nuo miesto, prie Jenisiejaus upės. Sušalusi į ledą stovėjo kaip gyva – visa balta kaip karalienė... Į Vakarus žiūrėjo. Tai buvo partizanų Motina. Net mirusi ji ėjo Lietuvon.“ Pasak Algimanto, tai tikra, jiems papasakota istorija. Suklupusi ant šalto bruko Vilkmergėj prie nukankinto savo vyro ir trijų sūnų, stribų ji buvo suimta, kankinta, o kad kitų neišdavė – paleista išbadytom akim, tada dar į Sibirą išvežta. Taip ir negrįžusi į Lietuvą.

Sugrįžimas į Sibirą

Ekspedicijoje Sibire 1989 metais dalyvaudami fotografai užfiksavo daug jaudinančių istorijų. Pavyzdžiui, Rešotuose apsilankiusi tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė, iš Sibiro su mama pabėgusi 1947 metais, ieškojo čia savo tėvo pėdsakų. „Tai, kad jos tėvas Mykolas Rožanskas 1920 metais buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, sužinojome tik tada, kai mūsų šalis tapo nepriklausoma“, – stebėjosi knygos autoriai.

Sibiro ragana vadinama moteris, paklausta, kaip čia atsidūrė, fotografams pasakojo, kad ištremtas buvo dar jos senelis, 1863 metų sukilimo dalyvis. „Kiek mūsų tokių? Pasklidę mes visame Sibire, kiekvienuose trijuose šimtuose kilometrų, – pasakojo sutiktoji. – Kas aš? Ir arklys, ir jautis, ir boba, ir vyras. Maistas man nesvarbu. Mano krūtinėje – ugnis. Galiu mėnesį nevalgius būti. Be to, su kokiu tik noriu mirusiuoju bendrauju. Į Rusiją atsikraustė didelis „svolačius“, užvirė košę, o pats išėjo...“

"Į Rusiją atsikraustė didelis "svolačius", užvirė košę, o pats išėjo..." - fotografams pasakojo Sibiro ragana vadinama moteris. Rešotai. 1989 metai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Kaip pasakojo Algimantas, 1989 metais į Sibirą atvykę lietuviai nustebino vietinius. Rusus labiausiai pribloškė, kai lietuviai kapinėse sutvarkė ne tik lietuvių kapus, bet ir rusų. O manyta, kad priekaištaus. Lietuviai dalijo žvakes ir sakė: „Mir vam i vašemu domu“ (taikos jums ir jūsų namams). Kai kurie verkė.

„Viena tremty gimusi dailininkė kartą pasakė, jog pirmąkart gyvenime spalvas ji pamatė parduotuvėje, nusipirkusi akvarelinių dažų.“

„Per du vakarus kunigas Algirdas Dauknys pakrikštijo 64 vietinius rusų tautybės spaliukus ir pionierius. Ir nieko daugiau, Kolia, Miša, neįmanoma pridurti, palinkėti, jei pats Dievas šį vakarą žengė į jūsų sielą“, – parašė Broliai Černiauskai, su krikšto žvakelėmis užfiksavę du rusų berniukus (ši nuotrauka – knygos viršelyje – aut.).

Knygos viršelyje - per ekspediciją į Sibirą lietuvių kunigo pakrikštyti du vietiniai rusų tautybės berniukai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Iškalbingi likimai

Ne tik pokaris ir Sibiras laužė žmonių gyvenimus. Per Lietuvą prasiautė įvairių vėtrų. Pavyzdžiui, Kazimieras Pivoriūnas iš Sakalų kaimo skausmingai atsidusęs knygos autoriams papasakojo, kaip iš lietuvio lenku tapo. Jo tėvai ir seneliai buvo lietuviai. Bet kai netoli Jašiūnų, kur jis gyveno, ėmė siautėti Armija Krajova, žudė lietuvių šeimas, jis nubėgo į valsčių, kur turėjo gerų pažįstamų, ir gavo naujus lenkiškus dokumentus. Kai į jo kiemą užsuko būrys ginkluotų vyrų, Kazimieras jiems išrėkė: „Dzien dobry, panove. Ja pan polak, Kazimierz Povorianec iz Sokolovo!“

Tremtį išgyveno ir Broliai Černiauskai - Mindaugas (kairėje) ir Algimantas. / Jūratės Mičiulienės nuotrauka

„Nutilo Kazimieras, atsikrenkštė ir nusispjovė: „Matyt, toks ir mirsiu – Kazimiež“, – parašas po nuotrauka iškalbingai primena dar vieną skaudų mūsų tautos istorijos puslapį.

Nenugalėtos tautos dvasia knygoje švyti buvusio partizanų ryšininko Stasio Plutulevičiaus veidas. Jo priesaiką priėmė pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Stasys gavo Varpelio slapyvardį.

Kaip pasakojo savame Mardasavo kaime jį fotografavę broliai Černiauskai, Varpelis iki Atgimimo laikų išsaugojo tvarkingą, gerai prižiūrėtą partizaninių laikų lengvąjį kulkosvaidį, slėpė jį netoli namų, drevėje, o atidavė 1991 metais bičiuliui Vytui Pačkauskui, kai šis važiavo ginti Seimo.