Virgilijus Juodakis: apie lietuvius su skėčiais
„Kai ma­nęs klaus­da­vo, kaip aš, trem­ti­nių vai­kas, vė­liau už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą iš­mes­tas iš kon­ser­va­to­ri­jos, su­ge­bė­jau grį­žęs iš la­ge­rio įsto­ti į uni­ver­si­te­tą, jį baig­ti ir vė­liau ja­me dės­ty­ti, at­sa­kau – ma­ne gel­bė­jo lie­tu­viš­ki skė­čiai. Tie skė­čiai – do­rų žmo­nių tu­rė­ti par­ti­niai bi­lie­tai“, – pa­sa­ko­jo Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kas Vir­gi­li­jus Juo­da­kis, ką tik iš­lei­dęs kny­gą „Tarp žmo­nių. At­si­mi­ni­mai“.

Prieš tre­je­tą me­tų mi­nė­da­mas 80 me­tų su­kak­tį il­ga­me­tis Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) fo­to­žur­na­lis­ti­kos dės­ty­to­jas, do­cen­tas, dr. V. Juo­da­kis bu­vu­sių stu­den­tų bu­vo par­agin­tas par­ašy­ti pri­si­mi­ni­mų kny­gą. „Aš jiems stu­di­juo­jant ne­pa­sa­ko­jau, bet, pa­si­ro­do, kaž­ką bu­vo gir­dė­ję: kad trem­ti­nys, po­li­ti­nis ka­li­nys bu­vau. Jie ma­ne ir pa­stū­mė­jo ra­šy­ti, – sa­kė V. Juo­da­kis. – O su pra­ei­ti­mi ga­li­ma at­sis­vei­kint pik­tuo­ju, ga­li­ma ir ge­ruo­ju, su šyp­se­na. Apie trem­tį ir­gi ga­li­ma ra­šy­ti pik­tai, mo­suo­jant kumš­čiais ar aša­ro­jant. Fik­sa­vau, kas ka­da į gal­vą at­ei­da­vo. Su­nkiau­sia bu­vo at­si­kra­ty­ti tam­sių pri­si­mi­ni­mų. Jų nu­tin­ka kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me. Ypač tiems, kam te­ko trem­ti­nio da­lios par­agau­ti ar KGB rū­siuo­se pa­bū­ti. Apie to­kius var­ge­lius jau daug ki­tų pri­ra­šy­ta, ne­no­rė­jau kar­to­tis. To­dėl iš gal­vos krapš­čiau ką nors to­kio, kas ga­lė­tų bent men­kiau­sią nu­ste­bi­mą ar šyp­se­nė­lę su­ža­din­ti.“

Apie gy­ve­ni­mo duobes

Kaip pa­sa­ko­jo V. Juo­da­kis, ra­šy­ti kny­gą jį pa­ska­ti­no ir sū­nus Ed­var­das, jau de­šimt me­tų dir­ban­tis Ang­li­jo­je: „Sa­ko, Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ro­je šiuo me­tu pa­ki­lu­si nau­ja ban­ga – kal­ba­ma apie tai, kaip šiais lai­kais vai­kai au­ga be tė­vų. Per­kra­čiau sa­vo at­min­tį, pa­si­ro­do, ir aš pats au­gau be tė­vų.“ Sep­tyn­me­tis jis bu­vo at­skir­tas nuo tė­vo, su ma­ma iš­trem­tas į Ko­mi­ją. Vie­nuo­lik­me­tis vie­nas par­bė­go į Lie­tu­vą. Kau­ne bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kar­tu ir Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lą. Va­ka­rais vio­lon­če­le gro­da­vo Kau­no ka­vi­nė­se, ope­re­tės tea­tre.

„Kai ne­tu­rė­jau tei­sės gy­ven­ti Vil­niu­je, Jo­nas Bu­lo­ta ma­ne kaip triu­šiu­ką už au­sų pra­dė­jo temp­ti, vis kur nors pa­stum­da­vo.“

„Pra­dė­jau at­min­ty ieš­ko­ti, kaip aš iš tų duo­bių li­pau“, – tei­gė V. Juo­da­kis. Sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tį apž­velg­da­mas da­bar jis daug kam ga­li pa­tar­ti ir pa­mo­ky­ti: „Gy­ve­ni­mas yra mar­gas kaip ge­nys, ja­me gau­su įvai­riau­sio at­spal­vio dė­mių, ne vis­kas bal­ta, ir ne vis­kas juo­da. Iš tų at­spal­vių, iš­li­pus iš duo­bių, ba­lų ar kars­ti­nių įgriu­vų, rei­kia mo­kė­ti su­si­meis­trau­ti pro­žek­to­rių, ku­riuo pa­siš­vies­tum ke­ly­je. Ne­rei­kia an­trą kar­tą iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio. Rei­kia iš­mok­ti vi­kriai juo va­žiuo­ti. Ir ne ten, kur dvi­ra­tis ve­ža, o ten, kur tau rei­kia nu­si­gau­ti.“

Rep­li­kos bai­gė­si lageriu

1954 me­tais jis įsto­jo į tuo­me­tę Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­ją, ta­čiau jau tre­čia­me kur­se, įskun­dus po­li­ti­nės eko­no­mi­jos dės­ty­to­jai Sa­rai Gi­nai­tei, bu­vo su­im­tas ir nu­teis­tas už an­ti­ta­ry­bi­nę pro­pa­gan­dą. At­si­dū­rė Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se. Kaip ne­prik­lau­so­my­bės me­tais V. Juo­da­kis pers­kai­tė sa­vo by­lo­je, skun­de sau­gu­mui (KGB) dės­ty­to­ja ra­šė: „Pas­kai­to­se Juo­da­kio klau­si­mai įga­vo rep­li­kų for­mą, ku­rio­mis jis no­rė­jo dis­kre­di­tuo­ti so­cia­lis­ti­nę sis­te­mą ir par­ody­ti ka­pi­ta­liz­mo pra­na­šu­mą (...) Kai nag­ri­nė­jo­me klau­si­mą apie pro­le­ta­ria­to są­ly­gi­nį ir ab­so­liu­tų nu­skur­di­mą, Juo­da­kis tie­siog iš­ve­dė ma­ne iš kan­try­bės sa­vo klau­si­mais ir rep­li­ko­mis. Da­bar tų rep­li­kų ne­pa­me­nu, bet vi­su­mo­je jis sie­kė įro­dy­ti, kad ma­te­ria­li­nis dar­bo žmo­nių ly­gis ka­pi­ta­lis­ti­niuo­se kraš­tuo­se ir ypač bur­žua­zi­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo ge­res­nis ne­gu TSRS.“

Sa­vo by­lo­je V. Juo­da­kis ra­do dės­ty­to­jai an­tri­nant ne vie­ną stu­den­tę, pa­vyz­džiui, Ga­li­na Bo­lo­ti­na par­eiš­ki­me sau­gu­mui ra­šė: „Juo­da­kis man aiš­ki­no, kad ko­lū­kiai TSRS iš­si­lai­kys ne­il­gai, nes lie­tu­viai jiems prieš­ina­si ir juo­se ne­dirbs. To­dėl ir vi­sa sant­var­ka ne­am­ži­na. La­bai gy­rė Lie­tu­vos sant­var­ką iki ta­ry­bų val­džios.“ To­kio mąs­ty­mo tuo me­tu pa­ka­ko, kad stu­den­tas at­si­dur­tų la­ge­ry­je.

Pa­klaus­tas, ar vė­liau, jau ne­prik­lau­so­my­bės me­tais, jam te­ko su­tik­ti bu­vu­sią dės­ty­to­ją Sa­rą, V. Juo­da­kis nu­si­šyp­so­jo: „Ji ta­po pro­fe­so­re, dir­bo VU, pa­skui emig­ra­vo. Iš pra­džių į Iz­rae­lį, vė­liau – į Ka­na­dą. Kaž­ku­ria­me uni­ver­si­te­te dės­tė so­vie­to­lo­gi­ją.“

Išleisti knygą Virgilijui Juodakiui finansais padėjo buvę studentai.

Pa­gal­bos rankos

Iš la­ge­rio po me­tų grį­žęs į Lie­tu­vą jis ne­tu­rė­jo tei­sės nei gy­ven­ti, nei dirb­ti ar­čiau nei 100 km nuo di­džių­jų mies­tų. „Kon­ser­va­to­ri­ja ma­nęs at­gal ne­priė­mė. Bet pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė kom­po­zi­to­rius ir di­ri­gen­tas Ba­lys Dva­rio­nas – pri­ėmė dirb­ti į Fil­har­mo­ni­jos sim­fo­ni­nį or­kes­trą“, – sa­kė V. Juo­da­kis. Ra­šy­da­mas kny­gą jis pri­si­mi­nė dau­ge­lį jam pa­dė­ju­sių žmo­nių.

„Kai ma­nęs da­bar ap­lin­ki­niai klau­si­nė­ja, kaip aš, tu­rė­da­mas to­kią biog­ra­fi­ją, į uni­ver­si­te­tą dės­ty­ti pa­te­kau, sa­kau: pa­žįs­ta­mi pa­dė­jo. O kas tie pa­žįs­ta­mi? Lie­tu­viai ko­mu­nis­tai. Vė­liau aš juos pra­dė­jau va­din­ti lie­tu­viais su liet­sar­giais. Liet­sar­gis – tai par­ti­nis bi­lie­tas“, – tei­gė V. Juo­da­kis. Pa­sak jo, dau­ge­lis tą bi­lie­tą įsi­gy­da­vo, kad ga­lė­tų ką nors ge­ro nu­veik­ti.

„Pa­vyz­džiui, tuo­met VU žur­na­lis­tams dės­tę Jo­nas Bu­lo­ta, Bro­nius Ra­guo­tis, Sta­sys Ma­kaus­kas, Jo­nas Ka­ro­sas. Ko­kie iš jų ko­mu­nis­tai? Tik su­val­gęs kar­tu ne­ma­žai drus­kos su­pra­si, kas yra kas, – ti­ki­no V. Juo­da­kis. – Pa­vyz­džiui, J. Bu­lo­ta, kai aš grį­žau iš la­ge­rio, ne­se­niai bu­vo par­ve­žęs iš Si­bi­ro trem­ti­nių va­di­na­muo­sius le­do vai­kus. Abu po tru­pu­tį pra­si­tar­da­mi ir su­si­pa­ži­no­me žur­na­lo „Jau­ni­mo gre­tos“ rū­siuo­se. Jo dė­ka ga­vau dar­bą Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­te, ku­riam va­do­va­vo Vik­to­ras Ber­gas. Fo­tog­ra­fa­vau gam­tą. J. Bu­lo­ta ma­ne nuo pir­mų die­nų, kai ne­tu­rė­jau tei­sės gy­ven­ti Vil­niu­je, kaip triu­šiu­ką už au­sų vis timp­tel­da­vo, vis kur nors pa­stum­da­vo. Jo ra­gi­na­mas įsto­jau į VU Ne­aki­vaiz­di­nį sky­rių, 1964 me­tais ga­vau žur­na­lis­to dip­lo­mą.“

V. Juo­da­kio pra­ty­bų sta­dio­nu, fo­to­žur­na­lis­ti­kos mo­kyk­la ta­po žur­na­lai, ku­riuo­se už­dar­bia­vo, – „Švy­tu­rys“, „Jau­ni­mo gre­tos“, „Mū­sų so­dai“. O kai 1970 me­tais plė­tė­si Žur­na­lis­ti­kos ka­ted­ra, kai pri­rei­kė žmo­gaus, ga­lin­čio stu­den­tams pa­sa­ko­ti apie ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją, fo­tog­ra­fi­ją, ka­ted­rai va­do­vau­jan­tis S. Ma­kaus­kas pa­kvie­tė jį dės­ty­ti.

V. Juo­da­kį ge­ru žo­džiu da­bar mi­ni ke­lios fo­to­žur­na­lis­tų kar­tos. Tai jo dė­ka su pa­gal­bi­nin­ku Jo­nu Ja­ki­ma­vi­čiu­mi VU (Is­to­ri­jos fa­kul­te­to kie­me­ly­je) bu­vo įreng­ta pir­mo­ji fo­to­la­bo­ra­to­ri­ja. „Skė­čiai su­veik­da­vo daug kur, – pa­sa­ko­jo V. Juo­da­kis. – Pa­vyz­džiui, J. Bu­lo­ta meis­triš­kai mo­kė­da­vo apei­ti vi­so­kius par­ti­nius rei­ka­la­vi­mus. Kai iš mū­sų vis par­ei­ka­lau­da­vo pa­teik­ti prog­ra­mą, pa­gal ku­rią bus dės­to­ma stu­den­tams, už­ra­šy­da­vo­me nau­ją pa­va­di­ni­mą, o pa­sa­ko­da­vo­me tą pa­tį, ką ir anks­čiau. Aps­kri­tai, Žur­na­lis­ti­kos ka­ted­ra pa­si­žy­mė­jo drą­sio­mis lais­vo­mis min­ti­mis.“

Dėstytojo aistra - sodininkystė. Asmeninio albumo nuotrauka

Ne tik me­ni­nė fotografija

„Fo­to­žur­na­lis­tu ga­li va­din­tis tik tas, ku­ris pats fo­tog­ra­fuo­ja ir ra­šo“, – tei­gė V. Juo­da­kis, 1973 me­tais par­ašęs Lie­tu­vo­je aps­kri­tai pir­mą moks­li­nį dar­bą Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­jos te­ma. Sa­vo di­ser­ta­ci­jo­je „Fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­jos Lie­tu­vo­je bruo­žai iki 1940 me­tų“ jis sie­kė at­kreip­ti dė­me­sį, kad eg­zis­tuo­ja ne tik me­ni­nė fo­tog­ra­fi­ja, bet ir fo­to­žur­na­lis­ti­ka. „Jas rei­kia ver­tin­ti skir­tin­gai, – pa­brė­žė V. Juo­da­kis. – Daug kas iš pra­džių to ne­sup­ra­to, ypač me­no­ty­ri­nin­kai, jie vis tiek į nuo­trau­kas žvelg­da­vo pa­gal tuos pa­čius kri­te­ri­jus.“

Iš­ty­ręs Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je leis­tų žur­na­lų ir lai­kraš­čių pra­kti­ką, V. Juo­da­kis su­kū­rė ori­gi­na­lią fo­to­žur­na­lis­ti­kos teo­ri­ją, ku­ri pa­grįs­ta ne fo­tog­ra­fi­jos, o fo­to­žur­na­lis­ti­kos žan­rais. Stu­den­tams jis dės­tė fo­to­žur­na­lis­ti­ką, mo­kė te­mą pa­sa­ko­ti at­ski­rais žan­rais – fo­to­re­por­ta­žu, fo­tog­ra­fi­ne apyb­rai­ža, fo­tog­ra­fi­niu pa­sa­ko­ji­mu (fo­toeks­kur­si­ja), fo­to­no­ve­le, fo­tog­ra­fi­ne apž­val­ga, fo­too­po­zi­ci­ja, fo­to­re­cen­zi­ja.

Tik iliustracijos

Da­bar bu­vęs dės­ty­to­jas šių žan­rų ži­niask­lai­do­je pa­si­gen­da: „Pa­var­tau lie­tu­viš­kus žur­na­lus. Ten ran­du tik pa­dri­kas nuo­trau­kas: at­ėjo su drau­ge, pa­si­ro­dė su sim­pa­ti­ja, ta jau su pil­vu, o ana jau su vai­ku. Ir vis­kas. Nei fo­to­re­por­ta­žo, nei fo­to­no­ve­lės ir su ži­bu­riu ne­ra­si.“

Įkū­ręs fo­to­re­por­te­rių gil­di­ją, jis sie­kė įtvir­tin­ti fo­to­žur­na­lis­ti­kos žan­rų spau­do­je gy­va­vi­mą. Iš­ėjęs į pen­si­ją or­ga­ni­za­vo kon­kur­sus. Vi­sų nuo­sta­bai, juos lai­mė­da­vo tik ra­jo­ni­nės spau­dos fo­to­žur­na­lis­tai. „Res­pub­li­ki­nė­je spau­do­je šių žan­rų nė­ra, nuo­trau­kos ta­pu­sios tik teks­to ilius­tra­ci­jo­mis, – ap­gai­les­ta­vo bu­vęs dės­ty­to­jas. – Aš net gė­di­ju fo­tog­ra­fus, kaip jie taip lei­džia­si, kad ra­šan­tie­ji vis­ką už­gož­tų, ra­gi­nu ir juos pa­čius ra­šy­ti.“

Plunks­nos V. Juo­da­kis sa­kė dar ne­pa­dė­siąs. „No­riu perž­velg­ti žur­na­lus – ca­ri­nių lai­kų, sme­to­ni­nės Lie­tu­vos, so­viet­me­čio ir da­bar­ties – ir pa­žiū­rė­ti, ko­kių fo­to­žur­na­lis­ti­kos žan­rų šiais skir­tin­gais lai­ko­tar­piais bū­ta. Ir ne stu­den­tams, o lei­di­nių re­dak­to­riams no­rė­čiau tą sa­vo dar­bą skir­ti, kad jie apie žan­rus nu­si­ma­ny­tų“, – ti­ki­no jis.

Fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kas pa­si­džiau­gė, kad kny­gą jam pa­dė­jo iš­leis­ti bu­vę stu­den­tai. „Kai par­ašiau ir rei­kė­jo ieš­ko­ti pi­ni­gų lei­dy­bai, pa­ma­čiau, koks siau­bas yra toks dar­bas. Ge­rai, kad ma­no ku­ruo­tas kur­sas, 1986 me­tų žur­na­lis­ti­kos lai­da, pa­siū­lė su­si­mes­ti. Pri­si­dė­jo dar ke­li ko­le­gos ir ma­žam ti­ra­žui už­te­ko. Jie ma­ne ir iš­gel­bė­jo iš ubagystės. Be­je, tai pir­mas at­ve­jis VU pra­kti­ko­je, kai bu­vę stu­den­tai fi­nan­sa­vo ir iš­lei­do bu­vu­sio dės­ty­to­jo at­si­mi­ni­mus“, – sa­kė fo­to­žur­na­lis­ti­kos ve­te­ra­nas ir pri­dū­rė, kad šia kny­ga jis kar­tu no­rė­jo įro­dy­ti, jog fo­to­žur­na­lis­tas mo­ka ir pri­va­lo ne tik fo­tog­ra­fuo­ti, bet ir ra­šy­ti. „Tai vi­sa­da skie­pi­jau ir sa­vo stu­den­tams“, – sa­kė V. Juo­da­kis.