Virgilijaus Noreikos lietuviška šviesa
Kai pra­dė­jau stu­di­juo­ti Kon­ser­va­to­ri­jo­je, Vir­gi­li­jus No­rei­ka jau bu­vo gar­se­ny­bė. Jau­no­ji žvaigž­dė. Gar­saus smui­ki­nin­ko Eu­ge­ni­jaus Pa­ulaus­ko, gro­ju­sio Lie­tu­vos kvar­te­te, bro­lis. Jie­du bu­vo la­bai pa­na­šūs, ypač jau­nys­tė­je. Abu ne­pap­ras­tai mu­zi­ka­lūs, ap­do­va­no­ti iš­skir­ti­niais ga­bu­mais, ne­pri­lygs­ta­ma mu­zi­ki­ne in­tui­ci­ja, ro­man­ti­ne pa­sau­lė­jau­ta.

Operos teatrui tada trūko tenorų. Tikras spektaklių „arkliukas“ buvo Vladas Česas, primas Valentinas Adamkevičius, bet krūvis jiems teko pernelyg didelis. Spektaklių gausa reikalavo didesnio tenorų skaičiaus – Noreika iškart tapo labai matomas.

Atmenu, jau apie 1962 metais, pradėdamas muzikos apžvalgininko karjerą, jaučiau Noreikos išskirtinumą. Komjaunimo tiesos užsakymu padariau su juo savo pirmąjį interviu. Susitikome „Vilniaus“ restorane. Išstypęs liesas šviesiaplaukis iš veido truputį priminė kaimietį. Pakalbėjo apie save, apie savo pedagogą Kiprą Petrauską, apie spektaklius. Nurodė, ką ir kaip rašyti. Vėliau tas straipsniukas pasirodė iškarpytas, tapęs striuka informacija.

Mane pavergdavo artistinis jo meistriškumas. Tuo atžvilgiu jis atrodė man unikaliausias iš pasaulio dainininkų.

Noreikos garsas, reikšmė nuolat augo. Jis buvo visos mūsų kartos vokalo idealas. Nors į Operą vaikščiojau retai, bet kiekvienas Noreikos pasirodymas tiesiog užburdavo artistizmu ir prasmingumu.

Pamenu, į Vytauto Laurušo operą „Paklydę paukščiai“ ėjau iš anksto kritiškai nusiteikęs, juk spektaklis išeivijos tema, taigi neišvengiamai bus „falšyvas“. Pirmasis į sceną išėjo Noreika ir man atvipo lūpa – toks raiškus, artistiškas, jautrus buvo pats pirmas muzikinis sakinys.

Taip ir sėdėjau, gaudydamas kiekvieną Noreikos personažo krustelėjimą. Opera pasirodė ne tokia jau „falšyva“, kaip maniau.

Su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru Noreika pirmąkart dainavo 1997 m. gruodžio 28 dieną Kauno sporto halėje per naujametinį koncertą. Man tai buvo pirmoji artimesnės pažinties su juo diena. Iškart pajutau – kultūringas, labai dėmesingas, aplinkinius gerbiantis žmogus, net su kažkokia ypatinga pagarbos kitam aura. Paprastas, nepasipūtęs, nors yra išskirtinė garsenybė. Supratau, kad jaučia tą savo išskirtinumą, bet karjeros, šlovės siekis jam jau antraeilis dalykas.

O juk menininkai, to siekdami, dažniausiai kankinasi iki pat gyvenimo pabaigos.

Mane pritrenkė Noreikos požiūris į koncertą, kad ir koks menkas, paprastas jis būtų. Nesvarbu, ar kur nors kaime, ar prestižinėse salėse, Maestro visada išreikšdavo pagarbą publikai jau vien scenine savo išvaizda, kuria kruopščiausiai rūpinosi, tad visada atrodydavo be priekaištų. Pamenu, patarė man, turinčiam pilvuką, kad eičiau į sceną su korsetu, sakė, jis visuomet taip darąs.

Kartą sukritikavo mano kaip paprastai susiglamžiusį, nelabai tinkamą kostiumą, primygtinai siūlydamas, užuot pirkus gatavą krautuvėje, užsisakyti „Lelijos“ fabrike, kad išmatuotų ir siuvykloje specialiai pasiūtų. Taip ir padariau, pasisiuvau kelis „Lelijoje“.

„Rigoletas“. Hercogas – Virgilijus Noreika, Rigoletas – Eduardas Kaniava.

Stebino ir žavėjo jo atsakomybės jausmas, atrodė, nesvarbių, eilinių koncertų Noreikai nebūna. Kiekvienam jis buvo absoliučiai atsidavęs. Tuo atžvilgiu priminė Adamkevičių, kuris, nuvykęs koncertuoti net į kokį nors provincijos užkampį, nervindavosi, kartodavo žodžius, o prieš išeidamas į sceną būtinai išgerdavo kavos su konjaku, kad balso stygos atsipalaiduotų.

Konjako kvapas užkulisiuose tvyrodavo, net jam pradėjus dainuoti. Noreika, prieš eidamas į sceną, visada pasikartodavo žodžius. Jau būdamas garbaus amžiaus, prašė manęs, kad padėčiau, jei atmintis užstrigtų. Tokios pagalbos neprireikė.

Tačiau visi šie dalykai antraeiliai, palyginti su jo dainavimu. Dažniausiai kalbama apie išorinius dalykus – Noreikos balso grožį, muzikalumą ir pan. Mane pavergdavo artistinis jo meistriškumas. Tuo atžvilgiu jis atrodė man unikaliausias iš pasaulio dainininkų. Noreika niekada nedainuodavo šiaip sau, kaip daro kiti jo kolegos, seną repertuarą koncertuose plėšiantys lyg užstalėje. Tai profesionalu, teisinga, bet palengvinta ir paviršutiniška. Nemažai gerų, net labai gerų dainininkų, atlikdami seną repertuarą, ima gėrėtis savimi scenoje. Noreika visada, net dainuodamas banalią popdainelę, buvo artistas, turintis absoliučią klausą kuriamo vaidmens prasmei, veikėjo charakteriui. Vidinis jo persikūnijimas, neabejingumas, tikros emocijos tiesiog stulbindavo. Tai ne įvairių stilių virtinė, ne kita muzika, bet kitas vaidmuo, kita prasmė, kito veikėjo charakteris, atsiskleidžiantis menamo dramos veiksmo vietoje, taigi čia ir dabar. Tai buvo ne muzikos stilių kaita, bet vis kiti pasauliai. Viskas, ką Noreika dainuodavo, turėjo šią artistinės autentikos žymę. Scenoje jis niekada nenuobodžiavo, nes turėjo ką veikti, o tuo veikimu tiesiog mėgavosi kaip ir pačiu dainavimu. Sakydavo, kad per balius už stalo nemėgsta dainuoti, nors įkaušę svečiai to įkyriai reikalauja.

Gintauto Kėvišo pastangomis visos operos nulietuvintos ir turi tarptautinę standartinę komercinę vertę, vienodą viso pasaulio operoms.

Dar vienas labai svarbus dalykas, kad didžioji Noreikos repertuaro dalis buvo lietuvių kalba, nors Maestro turėjo vaidmenų ir italų, ir rusų kalbomis. Dainuojant kalbai suteikiama ypatinga prasmė. Žodžio fonetikos ryšys su jo reikšme yra unikalus, kiekviena kalba – anglų, vokiečių, italų, lietuvių ir t. t. – užmezga jį savaip. Tai lemia nuostabią tautinių dainų ir dainavimo manierų įvairovę. Juk niekada nekalbame taip, kaip tarška siuvamosios mašinos. Perteikiame tradicinę, mūsų tautos kalbai būdingą išraišką, jausmus. Kiekviena kalba turi savitą žodžio prasmės ištarą.

Kadaise Antanas Maceina padovanojo man savo knygą „Filosofijos esmė ir prasmė“, kurioje yra skyrius apie filosofiją ir lietuvių kalbą. Maceina giliai užgriebia mažai tyrinėtą dalyką – tautinės kalbos ryšį su mąstymu. Kiekviena kalba – tai unikalus požiūrio kampas, nušviečiantis tikrovę. Kiekviena tauta, pasitelkdama gimtąją kalbą, savaip suvokia pasaulį. Gimtoji kalba paverčia mąstymą unikaliu instrumentu, to (kaip ir poezijos) neįstengia perteikti jokie filosofijos vertėjai. Net ir puikiausiai mokėdamas italų kalbą, negalėsi pajusti tokios reikšmės ištaros, kokią turėjo Pavaroti’s. Noreika buvo tikras, gilus, pavyzdinis l i e t u v i ų dainininkas. Tik lietuvis gali adekvačiai pajusti tai, ką jis sako dainuodamas. Tos kalbinės žodžio ištaros prasmės neatstos nei graži melodija, nei įkvėptas dainavimas, nei balso grožis, nei muzikiniai efektai. Šiandien tokių lietuviškų grynuolių tarp mūsų dainininkų, kurie yra kuo puikiausiai įvaldę daug kalbų, jau nebėra. Gintauto Kėvišo pastangomis visos operos nulietuvintos ir turi tarptautinę standartinę komercinę vertę, vienodą viso pasaulio operoms. Tuo atžvilgiu jau nebėra ir lietuviškos operos, kalbu apie operą, Kipro Petrausko puoselėtą tarpukariu, nebeliko to tautinio teatro, kuris ištisas kartas subrandino su Stasio Santvaro vertimais. Tai buvo tikrai lietuviškas teatras. Todėl kartais kyla keistas klausimas: gal ir Shakespeare’ą šiandien Lietuvoje reikėtų statyti angliškai, o Čechovą – rusiškai? Būtų autentiškiau, komerciškai patraukliau. Ir čia vėl iškyla Noreikos meno unikalumas. Kodėl jis dainavo tiek daug paprastų lietuviškų dainų, vadinamų šlageriais? Todėl, kad jos lietuviakalbės, o Noreika savo artistiniu talentu suteikdavo joms vertę, iškeldavo jas į meno viršūnes.

Noreika buvo protingas žmogus, bet dar protingesnis dainininkas.

Jo profesionalumas darė didžiulį įspūdį. Noreika buvo protingas žmogus, bet dar protingesnis dainininkas. Pamenu, aiškino, kodėl gali net senatvėje dainuoti: „Kvėpavimas, kvėpavimas. La Scaloje mane išmokė kvėpuoti.“ Ilgai sekiau Noreikos karjerą. Pasklidus gandui, kad jis, lyrinis tenoras, užsimojo tapti dramatiniu tenoru, daug kas šaipėsi – to negali būti. O Noreika pradėjo dainuoti Otelą. Ir dar kaip dainavo! Su fantastišku dramatiniu talentu ir nuostabiu vokalu. Tikras dramatinis tenoras su visa to vaidmens įkūnijimo jėga. Jau daug dešimtmečių niekas nekalba apie Noreiką kaip apie lyrinį arba dramatinį tenorą. Jis – Noreika su visomis savo galimybėmis. Kai ėmė senti, protingai susiaurino savo repertuarą, atsisakydamas to, kas jo amžiuje buvo fiziškai neprieinama. Bet viską darė taip, kad toji repertuaro redukcija visiškai neatsiliepė nuostabiai jo dainavimo kokybei. Fantastika! Šis racionalumas, intelektas lėmė ir pedagoginį jo meistriškumą. Kai pažvelgi, kas pas jį mokėsi, apstulbsti – toks žvaigždynas. Gerbė jį ne vien gausūs mokiniai, bet ir kolegos, jis buvo nepralenkiamas pedagogikos autoritetas. Ar dar kada nors turėsime Lietuvoje tokio masto, tokį intelektualų dainavimo guru?

Tačiau Virgilijus Noreika lieka su mumis – tą užtikrina daugybė sąžiningiausiai padarytų įrašų tiek TV, tiek radijuje, tiek CD. Tai didžiausias, nesunaikinamas paminklas. Mokykla, estetinis pasigėrėjimas visoms kartoms.