Vincas Mašalaitis: valstybės vyras politikų šešėlyje
Ry­toj su­kan­ka 125 me­tai, kai gi­mė be­ne la­biau­siai pa­mirš­tas Lie­tu­vos vals­ty­bės vei­kė­jas Vin­cas Ma­ša­lai­tis. Pri­si­min­ki­me šio žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir dar­bus.

Lie­tu­vos vals­ty­bės vei­kė­ją V. Ma­ša­lai­tį šian­dien pri­si­me­na tur­būt ne­dau­ge­lis. Net dau­gu­mo­je en­cik­lo­pe­di­nių lei­di­nių jo var­das nu­ty­li­mas. Vie­nin­te­lė­je Bos­to­no Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je, iš­leis­to­je dar V. Ma­ša­lai­čiui esant gy­vam, ga­li­me ras­ti ke­lio­li­ka jam skir­tų ei­lu­čių – sau­ją šykš­čių ži­nių, tik tiek, kiek jų pa­tei­kė pats V. Ma­ša­lai­tis. Tiek šis fak­tas, tiek vi­sas šio žmo­gaus dar­bas Lie­tu­vos vals­ty­bei liu­di­ja iš­skir­ti­nį jo kuk­lu­mą ir ne­no­rą verž­tis į pir­mą­sias ei­les. Ta­čiau V. Ma­ša­lai­čio in­dė­lį ku­riant ir įtvir­ti­nant Lie­tu­vos vals­ty­bę bei gi­nant jos by­lą Va­ka­ruo­se su­nku per­ver­tin­ti.

21 me­tus – nuo 1919-ųjų iki pat so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos – V. Ma­ša­lai­tis ėjo aukš­tas, bet iš ša­lies ne­la­bai ma­to­mas kan­ce­lia­ri­jos va­do­vo, ka­bi­ne­to ve­dė­jo ar ge­ne­ra­li­nio se­kre­to­riaus par­ei­gas ko­ne vi­so­se Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė­se, iš­sky­rus tris pir­mą­sias, ku­rios vei­kė la­bai trum­pai. Bū­tent jis bu­vo at­sa­kin­gas už vi­sų mi­nis­trų ka­bi­ne­to nu­ta­ri­mų įgy­ven­di­ni­mą. Su V. Ma­ša­lai­čio var­du bu­vo sie­ja­ma Va­sa­rio 16-osios ak­to mįs­lė. O ir 1940-ųjų bir­že­lio įvy­kiai be šio žmo­gaus ga­lė­jo pa­kryp­ti ki­to­kia link­me, nes bū­tent V. Ma­ša­lai­tis pa­si­rū­pi­no pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos pa­si­trau­ki­mo į Va­ka­rus fi­nan­si­ne da­li­mi. Be­je, bū­tent dėl to aukš­tas Vy­riau­sy­bės par­ei­gū­nas per plau­ką iš­ven­gė so­vie­ti­nių oku­pan­tų rep­re­si­jų.

Ki­tus 31 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus V. Ma­ša­lai­tis pra­lei­do emig­ra­ci­jo­je: iš pra­džių – per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lo­se, vė­liau – JAV. Ten jis ak­ty­viai da­ly­va­vo Lie­tu­vos lais­vi­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, reiš­kė­si kaip pub­li­cis­tas ir mąs­ty­to­jas, kū­ręs sa­vą­ją bū­si­mos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­ją. V. Ma­ša­lai­tis ne­ra­šė tik iš­sa­mių as­me­ni­nių me­mua­rų, ko ge­ro, dėl to pa­ties įgim­to kuk­lu­mo ir ne­no­ro per­ne­lyg su­si­reikš­min­ti. Kaip tik to­dėl šian­dien apie šį žmo­gų grei­čiau­siai nie­ko ir ne­ži­no­tu­me, jei ne is­to­ri­ko Al­fon­so Ei­din­to prieš po­rą me­tų par­vež­tas V. Ma­ša­lai­čio ar­chy­vas. Rem­da­mie­si juo ir kai ku­riais ki­tų Lie­tu­vos vals­ty­bi­nin­kų pri­si­mi­ni­mais, mė­gin­ki­me perž­velg­ti V. Ma­ša­lai­čio gy­ve­ni­mą ir dar­bus Lie­tu­vo­je.

Ke­lio pradžia

V. Ma­ša­lai­tis gi­mė 1892 me­tų bir­že­lio 24-ąją Ma­ri­jam­po­lės aps­kri­ties Gu­de­lių vals­čiaus Pi­lo­tiš­kių kai­me. Be pir­ma­gi­mio Vin­co, vi­du­ti­nio­kų ūki­nin­kų šei­mo­je au­go dar trys vai­kai – bro­liai Juo­zas ir Pe­tras, se­suo El­zė. Apie sa­vo pir­mą­ją pa­žin­tį su moks­lais V. Ma­ša­lai­tis vė­liau pri­si­mi­nė maž­daug taip: te­ko ne­lai­mė pra­dė­ti mo­ky­tis spau­dos drau­di­mo lai­kais. Skai­ty­ti iš slap­tai lai­ko­mo ele­men­to­riaus vai­ką mo­kė mo­ti­na. Dau­giau apie tą „var­go mo­kyk­lą“ V. Ma­ša­lai­tis po dau­gy­bės de­šimt­me­čių pa­sa­ko­jo vie­no­je Vo­kie­ti­jos per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lo­je skai­ty­to­je pa­skai­to­je: „Pri­si­me­nu, kai tė­vas iš mies­te­lio par­ve­žė ele­men­to­rių lo­ty­niš­ko­mis rai­dė­mis ir pra­dė­jo mo­ky­ti raš­to įgrą­si­nęs, kad mo­ky­da­ma­sis tu­riu dau­giau žiū­rė­ti pro lan­gą ne­gu į ele­men­to­rių. Pa­ma­tęs at­va­žiuo­jant žmo­gų su ži­ban­čiais gu­zi­kais, tu­rė­jau ele­men­to­rių įsi­kiš­ti į an­tį ir bėg­ti ant le­do čiuo­ži­nė­ti. Čiuož­ti tu­rė­jau, kol na­miš­kiai pa­šauks. Ši­tą triu­ką te­ko ir pra­ktiš­kai vie­ną kar­tą vyk­dy­ti. Bu­vo keis­ta, ne­sup­ran­ta­ma ir grau­du.“

Tie­sa, ne­le­ga­liai mo­ky­tis lie­tu­viš­ko raš­to Vin­cui te­ko ne­il­gai. 1906-ai­siais, jam įsto­jus į Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją, ca­ri­nė val­džia jau bu­vo pa­nai­ki­nu­si lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą. Ir nors vi­si da­ly­kai gim­na­zi­jo­je bu­vo dės­to­mi ru­siš­kai, vi­si no­rin­tys ga­lė­jo lan­ky­ti ir ne­pri­va­lo­mas lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas. Ne vi­si iš dvi­de­šim­ties tais me­tais į gim­na­zi­ją įsto­ju­sių lie­tu­vių tas pa­mo­kas lan­kė no­riai, ta­čiau apie V. Ma­ša­lai­tį taip ne­pa­sa­ky­si. Kaip ir apie jo bend­rak­la­sį bei ar­ti­miau­sią kai­my­ną Vin­cą My­ko­lai­tį, vė­liau ta­pu­sį ži­no­mu ra­šy­to­ju V. My­ko­lai­čiu-Pu­ti­nu.

Be­je, drau­gys­tė su bend­ra­var­džiu ir Ma­ša­lai­čių kai­my­nys­tė su My­ko­lai­čiais ga­lė­jo nu­lem­ti vi­sai ki­tą Vin­co gy­ve­ni­mo ke­lią – jis ga­lė­jo tap­ti ku­ni­gu. Bent jau to la­bai no­rė­jo V. Ma­ša­lai­čio tė­vai, įkal­bi­nė­ję sū­nų sek­ti moks­lus Sei­nų ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je pa­si­rin­ku­sio V. My­ko­lai­čio pa­vyz­džiu. Ta­čiau tė­vų sva­jo­nės su­du­žo į ši­pu­lius. Kaip laiš­ke A. Anu­šaus­kui pa­sa­ko­jo V. Ma­ša­lai­čio sū­nus Pu­ti­nas, šei­mos at­si­mi­ni­muo­se yra iš­li­kęs pa­sa­ko­ji­mas, kad abiem vai­ki­nams jau sė­dint į Sei­nus va­žiuo­sian­čia­me ve­ži­me, Vin­cas iš jo iš­šo­kęs ir at­si­sa­kęs ke­liau­ti. Dėl to­kio ne­pak­lus­nu­mo Vin­cas ne­te­ko tė­vų ma­te­ria­li­nės par­amos, tad moks­lus gim­na­zi­jo­je tęs­ti ga­lė­jo tik nuo­mo­da­ma­sis pi­gią pa­lė­pę ir mo­ky­da­mas ma­žiau ga­bius gim­na­zis­tus.

Pi­ni­gus Vin­cas Ma­ša­lai­tis ga­vo tik tuo­met, kai pre­zi­den­tas jau bu­vo pa­sie­kęs Ma­ri­jam­po­lę. Tad te­ko sės­ti į Lie­tu­vos ban­ko au­to­mo­bi­lį ir vy­tis be­si­trau­kian­čius iš Lie­tu­vos as­me­nis.

Bai­gęs gim­na­zi­ją V. Ma­ša­lai­tis pa­si­rin­ko me­di­ci­nos stu­di­jas Mask­vos uni­ver­si­te­te. Čia jį užk­lu­po Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Tuo me­tu dau­gu­ma lie­tu­vių stu­den­tų bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad šis ka­ras, kad ir kaip baig­tų­si, su­da­rys są­ly­gas iš­trūk­ti iš Ru­si­jos im­pe­ri­jos or­bi­tos. „A­pie tai at­vi­rai kal­bė­da­vo­mės di­des­niuo­se ar ma­žes­niuo­se stu­den­tų su­si­bū­ri­muo­se. Tų pa­si­kal­bė­ji­mų te­mos taip to­li siek­da­vo, kad mes jau su­da­ri­nė­jo­me Lie­tu­vos vals­ty­bės vy­riau­sy­bę. Pri­si­me­nu, kad vien­bal­siu pre­zi­den­to kan­di­da­tu bu­vo lai­ko­mas dr. Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, tei­sin­gu­mo mi­nis­tru – Pe­tras Leo­nas, su­si­sie­ki­mo mi­nis­tru – To­mas Na­ru­še­vi­čius, ap­sau­gos mi­nis­tru – Jo­nas Pa­peč­kys ir t. t.“, – vė­liau vie­na­me sa­vo laiš­ke pa­sa­ko­jo V. Ma­ša­lai­tis. Rei­kia pa­brėž­ti, kad kai ku­rie pa­svars­ty­mai ta­po ti­kro­ve – vi­si trys tuo­me­čiai „pre­ten­den­tai“ anks­čiau ar vė­liau ga­vo mi­nis­trų port­fe­lius.

O kol kas V. Ma­ša­lai­tis ne tik ak­ty­viai da­ly­vau­ja Mask­vos lie­tu­vių stu­den­tų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, bet ir mė­gi­na ne­rti į po­li­ti­ką – drau­ge su P. Leo­nu, Ra­po­lu Ski­pi­čiu, Sta­siu Ši­lin­gu, Jur­giu Bal­tru­šai­čiu ir ki­tais Mask­vo­je įsi­kū­ru­siais lie­tu­viais in­te­li­gen­tais jis 1917 me­tų ko­vą įku­ria De­mo­kra­ti­nę tau­tos lais­vės san­ta­rą, ku­rios pa­grin­di­nis sie­kis – at­kur­ti ne­prik­lau­so­mą de­mo­kra­ti­nę Lie­tu­vos Res­pub­li­ką. Tais pa­čiais me­tais V. Ma­ša­lai­tis va­do­va­vo ir tris­de­šim­ties san­ta­rie­čių de­le­ga­ci­jai Pe­tra­pi­ly­je su­reng­ta­me Lie­tu­vių Sei­me.

Vos pa­si­bai­gus ka­ro veiks­mams, V. Ma­ša­lai­tis drau­ge su ki­tais san­ta­rie­čiais su­grį­žo į Lie­tu­vą ir ak­ty­viai įsi­trau­kė į vals­ty­bės at­kū­ri­mą. Du iš jų – Jur­gis Alek­na ir Sta­sys Ši­lin­gas – bu­vo įtrauk­ti į Vals­ty­bės Ta­ry­bą, ke­li, kaip mi­nė­ta, ta­po mi­nis­trais ar vė­liau bu­vo iš­rink­ti į An­trą­jį ir Tre­čią­jį Sei­mus. Ne­li­ko nuo­ša­ly­je ir V. Ma­ša­lai­tis: 1919-ųjų ba­lan­dį jis pra­dė­jo ei­ti mi­nis­trų ka­bi­ne­to kan­ce­lia­ri­jos vir­ši­nin­ko par­ei­gas.

Pil­ko­ji eminencija

Tai bu­vo iš ša­lies ne­pas­te­bi­mas, bet la­bai svar­bus dar­bas. Kan­ce­lia­ri­ja bu­vo at­sa­kin­ga už Vy­riau­sy­bės vi­daus ir iš­orės su­si­ra­ši­nė­ji­mą, V. Ma­ša­lai­čio ži­nio­je bu­vo ir slap­ta­sis ka­bi­ne­to ar­chy­vas. Be to, kan­ce­lia­ri­jos va­do­vas ėjo ir mi­nis­te­ri­jų ju­ris­kon­sul­tų ta­ry­bos se­kre­to­riaus bei „Vy­riau­sy­bės ži­nių“ re­dak­to­riaus par­ei­gas. Pa­sak A. Ei­din­to, bū­tent ei­da­mas pa­sta­rą­sias par­ei­gas V. Ma­ša­lai­tis įgi­jo di­de­lę teks­tų re­da­ga­vi­mo pa­tir­tį, iš­siug­dė, nu­šli­fa­vo nuo­sai­kų, la­ko­niš­ką sti­lių. Kan­ce­lia­ri­jos va­do­vas per­žiū­rė­da­vo ir pri­rei­kus ko­re­guo­da­vo vi­sus ka­bi­ne­to tei­kia­mų įsta­ty­mų pro­jek­tus. Jis pri­žiū­rė­jo, kaip vyk­do­mi Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mai, ren­gė jos po­sė­džių dar­bot­var­kes, ra­šė pa­siū­ly­mus, re­ko­men­da­ci­jas, for­mu­la­vo tak­ti­nes už­duo­tis vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms.

Ir tai dar ne vis­kas. Kar­tais V. Ma­ša­lai­tis pats ren­gė įsta­ty­mų pro­jek­tus. Vie­nas ryš­kiau­sių pa­vyz­džių yra su­si­jęs su li­to įve­di­mu. Pri­si­min­ki­me, kad, mė­gin­da­ma su­val­dy­ti ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo me­tu tvy­ro­ju­sį pi­ni­gi­nį chao­są, pir­mo­ji Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė 1918 me­tų gruo­džio 30 die­ną ne­ra­do ki­tos iš­ei­ties, kaip tik įtei­sin­ti nu­ver­tė­jan­čius bu­vu­sių kai­ze­ri­nių oku­pan­tų pi­ni­gus. Lie­tu­vai pa­si­ra­šius su­tar­tį su Vo­kie­ti­jo­je vei­ku­sia Ry­tų sko­li­na­mą­ja ka­sa („Dar­lehns­kas­se Ost“), ša­lies fi­nan­sų sis­te­ma at­si­dū­rė ties griū­ties ri­ba. Tai, kad 1919 me­tų va­sa­rio 26 die­ną Vo­kie­ti­jos ost­mar­kė bu­vo pa­va­din­ta auk­si­nu, ži­no­ma, nie­ko ne­ga­lė­jo pa­keis­ti. Šių pi­ni­gų Vo­kie­ti­jos ban­kas pri­spaus­di­no tiek, kad per ket­ve­rius me­tus jų kie­kis iš­au­go 20 kar­tų.

Vals­ty­bei rei­kė­jo gel­bė­tis nuo pi­ni­gų var­do ne­be­ver­tos ma­ku­la­tū­ros tva­no ir įsi­ves­ti sa­vą va­liu­tą, bet ga­na il­gą lai­ką to pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko. Vė­liau pir­ma­sis Lie­tu­vos ban­ko va­do­vas Vla­das Jur­gu­tis ne­sėk­mę aiš­ki­no taip: „Mes ne tik ne­tu­rė­jo­me jo­kių auk­so ir už­sie­nio va­liu­tos at­sar­gų, ku­rio­mis bū­tų ga­li­ma apd­raus­ti kei­čia­mas no­tas, bet dar iš vi­sų pu­sių bu­vo­me ap­sup­ti at­vi­rų prieš­ų ir abe­jo­ti­nų drau­gų.“ Ti­kė­ti­na, kad li­to įve­di­mas bū­tų tru­kęs dar il­giau, jei ne ar­tė­jan­tys rin­ki­mai į Pir­mą­jį Sei­mą. Tad 1922-ai­siais ne­pa­vy­dė­ti­na fi­nan­sų pa­dė­tis ta­po ge­ru pa­grin­du pa­ko­vo­ti dėl rin­kė­jų bal­sų: kai­rie­ji kal­ti­no Vy­riau­sy­bę vė­luo­jant įves­ti li­tą ir ne­sku­bant at­si­kra­ty­ti fi­nan­si­nės pri­klau­so­my­bės nuo Vo­kie­ti­jos, o tuo me­tu val­džio­je esan­tys de­ši­nie­ji sku­bė­jo pa­da­ry­ti vis­ką, kad šie kal­ti­ni­mai ne­be­tu­rė­tų pa­grin­do.

Tai­gi anks­ty­vą 1922-ųjų pa­va­sa­rį Er­nes­to Gal­va­naus­ko Vy­riau­sy­bė ėmė for­suo­ti Pi­ni­gi­nio vie­ne­to įsta­ty­mo pro­jek­tą. Iš pra­džių dar­bas ju­dė­jo vėž­lio žings­niais – eko­no­mis­tas Jo­nas Dob­ke­vi­čius, ku­riam bu­vo pa­ves­ta par­eng­ti įsta­ty­mą, la­bai ne­sku­bė­jo, o ir jo par­eng­tas pro­jek­tas prem­je­ro ne­ten­ki­no. Tad E. Gal­va­naus­kas ėmė­si dar­bo pats, pa­si­tel­kęs į pa­gal­bą V. Ma­ša­lai­tį. Kaip ma­ty­ti iš 1961-ai­siais ra­šy­to V. Ma­ša­lai­čio laiš­ko R. Ski­pi­čiui, abiem te­ko dar­buo­tis nak­ti­mis. Pra­dė­da­vo apie de­vin­tą va­ka­ro, vi­dur­nak­tį iš­va­žiuo­da­vo pa­il­sė­ti į Pa­žais­lio miš­ką o vė­liau su­grį­žę plu­šė­da­vo dar ke­le­tą va­lan­dų. Pa­grin­di­nės įsta­ty­mo da­lys bu­vo baig­tos per po­rą sa­vai­čių. Įsi­ti­ki­nęs, kad jis čia dau­giau ne­be­bū­ti­nas, E. Gal­va­naus­kas li­ku­sią pro­jek­to da­lį pa­ti­kė­jo už­baig­ti vie­nam V. Ma­ša­lai­čiui. Ne­ma­to­mą Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jos va­do­vo dar­bą vai­ni­ka­vo sėk­mė: tų pa­čių me­tų rugp­jū­čio 9 die­ną Stei­gia­ma­sis Sei­mas pri­ėmė Pi­ni­gi­nio vie­ne­to įsta­ty­mą, o po sa­vai­tės jį pa­si­ra­šė pre­zi­den­tas Alek­sand­ras Stul­gins­kis.

Ne ma­žiau svar­bus V. Ma­ša­lai­čio veik­los epi­zo­das yra su­si­jęs su Klai­pė­dos kraš­to at­ga­vi­mu. Tai pra­si­dė­jo jau 1923-ai­siais, kai ki­lo pir­mie­ji ne­su­ta­ri­mai tarp klai­pė­diš­kių ir cen­tri­nės val­džios. Ne­pa­ten­kin­ti Kau­no po­zi­ci­ja dėl bū­si­mo­sios Klai­pė­dos kon­ven­ci­jos, vie­tos vei­kė­jai su­ren­gė vi­suo­ti­nį strei­ką ir net gra­si­no nau­ju su­ki­li­mu. Ba­lan­džio 7-ąją Ma­žo­sios Lie­tu­vos gel­bė­ji­mo ko­mi­te­tas nu­siun­tė Vy­riau­sy­bei me­mo­ran­du­mą, ku­ria­me rei­ka­lau­ta dėl vi­sų cen­tri­nės val­džios šia­me kraš­te lei­džia­mų pot­var­kių tar­tis su klai­pė­diš­kiais.

Nau­jo­ji pro­so­vie­ti­nė Lie­tu­vos val­džia iš­kė­lė Vin­cui Ma­ša­lai­čiui by­lą dėl pa­žei­di­mų, pa­da­ry­tų pa­imant va­liu­tą iš ban­ko. Lai­mei, vy­riau­sy­bės ge­ne­ra­li­nį se­kre­to­rių iš keb­lios pa­dė­ties iš­gel­bė­jo par­ei­gas dar ei­nan­tis pro­ku­ro­ras Ma­tas Kry­ge­ris. Be abe­jo, tai bu­vo lai­ki­na iš­ei­tis.

Iš­nag­ri­nė­ti me­mo­ran­du­mą bu­vo pa­ves­ta V. Ma­ša­lai­čiui. Pui­kiai su­pras­da­mas, kad ky­lan­ti įtam­pa ga­li pra­dė­ti kel­ti ki­birkš­tis ir su­kel­ti di­de­lį gais­rą, V. Ma­ša­lai­tis par­en­gė to­kio tu­ri­nio re­zo­liu­ci­ją: „Mi­nis­trų ka­bi­ne­tas, aps­vars­tęs Klai­pė­dos kraš­to vi­daus pa­dė­tį, nu­ta­ria, kad 1) Lie­tu­vos vals­ty­bės įga­lio­ti­nis Klai­pė­dos kraš­te dirb­tų iš­klau­sęs Vy­riau­sią­jį Ma­žo­sios Lie­tu­vos gel­bė­ji­mo ko­mi­te­tą, 2) pa­ves­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai iš­tir­ti Klai­pė­dos įvy­kius.“ To­kios pat po­zi­ci­jos – at­sar­giai elg­tis su Klai­pė­dos vie­tos val­džios įstai­go­mis ir at­siž­velg­ti į vo­kie­čių ir vo­kie­ti­nin­kų do­mi­nuo­ja­mo kraš­to tra­di­ci­jas – lai­kė­si ir prem­je­ras E. Gal­va­naus­kas. De­ja, vė­les­nės vy­riau­sy­bės ne­bu­vo lin­ku­sios lai­ky­tis to­kio nu­si­tei­ki­mo. Tai dar la­biau pa­di­di­no įtam­pą ir su­da­rė są­ly­gas vie­tos Sei­me­ly­je įsit­vir­tin­ti vo­kie­čiams.

Tai­gi V. Ma­ša­lai­čiui su Klai­pė­da su­si­ju­sių dar­bų to­liau ne­trū­ko, ypač kai Vo­kie­ti­jo­je į val­džią at­ėjo Adol­fas Hit­le­ris, o pa­čia­me kraš­te ėmė kel­ti gal­vas vie­ti­niai na­ciai. Ne­slėp­da­mi ke­ti­ni­mų vėl pri­jung­ti Klai­pė­dos kraš­tą prie Vo­kie­ti­jos, jie gink­la­vo­si, te­ro­ri­za­vo vie­tos lie­tu­vius, o Kau­ną už­ver­tė kal­ti­ni­mais pa­žei­džiant kraš­to au­to­no­mi­ją. Mė­gin­da­mas su­val­dy­ti pa­dė­tį, mi­nis­trų ka­bi­ne­tas Klai­pė­dos klau­si­mu su­da­rė spe­cia­lią ko­mi­si­ją ir jos pir­mi­nin­ku sky­rė V. Ma­ša­lai­tį.

Vie­nas svar­biau­sių V. Ma­ša­lai­čio va­do­vau­ja­mos ko­mi­si­jos už­da­vi­nių bu­vo ati­džiai ste­bė­ti, kad vi­si su Klai­pė­dos kraš­tu su­si­ję įsta­ty­mai, bet koks cen­tri­nės val­džios pot­var­kis ar jos pa­skir­to gu­ber­na­to­riaus ak­tas bū­ti su­de­rin­tas su Klai­pė­dos sta­tu­tu. Nuo tol vi­si to­kio po­bū­džio tei­sės ak­tai ne­ga­lė­jo bū­ti tvir­ti­na­mi ar skel­bia­mi be V. Ma­ša­lai­čio par­ašo. Be to, jo va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja pa­ti ren­gė įvai­rius su kraš­to au­to­no­mi­jos rei­ka­lais su­si­ju­sius įsta­ty­mų pro­jek­tus. Anot Klai­pė­dos gu­ber­na­to­riaus pa­ta­rė­jo Mar­ty­no Any­so, V. Ma­ša­lai­tis rū­pi­no­si vi­sais Klai­pė­dos kraš­to rei­ka­lais – nuo ūki­nin­kų kiau­lių su­pir­ki­mo iki kraš­to Sei­me­lio rin­ki­mų. Taip V. Ma­ša­lai­tis ta­po svar­biau­siu Vy­riau­sy­bės ir Klai­pė­dos kraš­to gu­ber­na­tū­ros tar­pi­nin­ku. Ka­dan­gi Vy­riau­sy­bės ge­ne­ra­li­nis se­kre­to­rius la­biau mė­go dirb­ti, nei afi­šuo­tis ir vie­šai ro­dy­tis klai­pė­diš­kiams, jų bu­vo va­di­na­mas pil­ką­ja emi­nen­ci­ja. Pa­sak M. Any­so, šis ti­tu­las ne­reiš­kė nei pa­šai­pos, nei iro­ni­jos, vien pa­gar­bą.

Ko­mi­si­jo­je V. Ma­ša­lai­tis dir­bo iki pat 1939-ųjų ko­vo, kol hit­le­ri­nin­kai, gra­sin­da­mi ka­ri­ne in­va­zi­ja, at­plė­šė Klai­pė­dos kraš­tą nuo Lie­tu­vos. Tais dra­ma­tiš­kais me­tais Vy­riau­sy­bės se­kre­to­riui te­ko as­me­niš­kai su­si­dur­ti ir su ki­tais įvy­kiais, ku­rie nu­lė­mė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos li­ki­mą. Ki­tą die­ną, kai mai­nais už grą­ži­na­mą Vil­niaus kraš­tą so­vie­tai pri­ver­tė Lie­tu­vą pa­si­ra­šy­ti liūd­nai pa­gar­sė­ju­sią sa­vi­tar­pio pa­gal­bos su­tar­tį, lei­džian­čią įkur­din­ti ša­ly­je Rau­do­no­sios ar­mi­jos įgu­las, į V. Ma­ša­lai­čio ka­bi­ne­tą at­ėjo trys vy­rai. Tai bu­vo Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Po­li­ti­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Ed­var­das Tu­raus­kas, prieš pu­san­trų me­tų val­džios iš­vai­ky­tos Są­jun­gos Vil­niui va­duo­ti pir­mi­nin­kas An­ta­nas Juš­ka ir Šau­lių są­jun­gos va­das Pra­nas Sa­la­džius. Jie svars­tė, ar ne­rei­kė­tų at­šauk­ti nu­ma­ty­tą džiaugs­mo dėl su­grą­žin­tos sos­ti­nės de­mons­tra­ci­ją. Ta­čiau ką nors pa­keis­ti bu­vo vė­lu, nes kau­nie­čiai tuo me­tu jau plū­do į Ka­ro mu­zie­jaus so­de­lį. Tad pa­si­ta­ri­mo da­ly­viams be­li­ko tik kiek pa­keis­ti iš anks­to nu­ma­ty­tą sce­na­ri­jų: de­mons­tra­ci­ją nu­tar­ta baig­ti ne prie Įgu­los baž­ny­čios, o pre­zi­den­tū­ros kie­me­ly­je ir kad vi­suo­se jos par­eiš­ki­muo­se tu­rė­tų skam­bė­ti bent jau at­sar­gus nu­si­vy­li­mas „drau­gin­ga“ So­vie­tų Są­jun­ga.

Tra­ge­di­jos liudininkas

Ne­ži­nia, ar V. Ma­ša­lai­tis nu­jau­tė, kad vos po ke­lių mė­ne­sių jam teks tap­ti jau ne­be dra­mos, o ka­tas­tro­fos liu­di­nin­ku. Kad jam teks da­ly­vau­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės po­sė­džiuo­se, ku­riuo­se bu­vo nu­spręs­ta pri­im­ti So­vie­tų Są­jun­gos ul­ti­ma­tu­mą ir įsi­leis­ti pa­pil­do­mus Rau­do­no­sios ar­mi­jos da­li­nius. Tai fak­tiš­kai reiš­kė Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ir ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės pa­bai­gą. Įdo­mu, kad V. Ma­ša­lai­tis Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­dai ra­šy­ta­me straips­ny­je pa­nei­gia ge­rai ži­no­mus tei­gi­nius, jog pa­sku­ti­nis Vy­riau­sy­bės po­sė­dis įvy­ko 1940 me­tų bir­že­lio 14-ąją. Tarp A. Ei­din­to pa­skelb­tų P. Ma­ša­lai­čio ar­chy­vo do­ku­men­tų yra 1952-ai­siais Či­ka­gos žur­na­lui „Ats­pin­džiai“ par­eng­tas ran­kraš­tis, ku­ria­me pa­sa­ko­ja­ma: „Pas­ku­ti­nis po­sė­dis įvy­ko 15 bir­že­lio 12 val. Po­sė­dis bai­gė­si apie 15 val. Už­da­ręs po­sė­dį, Pre­zi­den­tas at­sis­to­jo ir daž­nai nu­trūks­ta­mu bal­su štai ką par­eiš­kė: „Po­nai mi­nis­trai, dau­gu­ma jū­sų, ti­kė­da­mi tai­kin­go­mis bol­še­vi­kų in­ten­ci­jo­mis, pri­ėmė ul­ti­ma­tu­mą, ir da­bar gal­būt Lie­tu­vos že­mė jau dre­ba nuo bol­še­vi­kų tan­kų. Bol­še­vi­kų pa­ti­ki­ni­mais aš ne­ti­kė­jau ir ne­ti­kiu. Šian­dien pra­si­dės, o gal jau pra­si­dė­jo ru­sų oku­pa­ci­ja. Aš esu įsi­ti­ki­nęs, kad pa­si­li­kęs Lie­tu­vo­je lai­min­giau­siu at­ve­ju aš veik­ti ne­ga­lė­siu. Dėl to aš nu­ta­riau pa­si­ša­lin­ti į už­sie­nį, kur ti­kiuo­si ga­lė­siąs bū­ti dar nau­din­gas sa­vo kraš­tui. Vy­riau­sy­bės klau­si­mą aš pa­lie­ku spręs­ti jums pa­tiems. Ak­cep­tuo­siu tai, ką jūs nu­tar­si­te.“ Ta­ręs šiuos žo­džius, Pre­zi­den­tas ap­lei­do po­sė­džių sa­lę.“

Tą aki­mir­ką nie­kas iš po­sė­džio da­ly­vių dar ne­ži­no­jo, kad prieš ke­lio­li­ka mi­nu­čių so­vie­tų 8 ir 11 ar­mi­jos per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną. Po ke­lių aki­mir­kų pre­zi­den­tū­rą pa­sie­kė ži­nia apie Uk­mer­gės plen­tu iš Gai­žiū­nų Kau­no link rie­dan­čius so­vie­tų tan­kus. Apie pu­sę ket­vir­tos jie jau bu­vo Ža­lia­kal­ny­je. Įvyk­dy­ti spren­di­mą ir pa­si­trauk­ti A. Sme­to­nai li­ko tik kiek dau­giau nei va­lan­da. Tos 70 mi­nu­čių bu­vo be ga­lo svar­bios ir pre­zi­den­tui, ir V. Ma­ša­lai­čiui. Jei ne jis, A. Sme­to­nos pa­si­trau­ki­mas ga­lė­jo bū­ti la­bai komp­li­kuo­tas, o gal net ne­įma­no­mas.

Li­kus po­rai va­lan­dų iki po­sė­džio pa­bai­gos, A. Sme­to­nos sū­nus Ju­lius pri­ėjo prie V. Ma­ša­lai­čio ir pa­pra­šė užei­ti pas pre­zi­den­tą. Vė­liau, mi­nė­ta­me „Ats­pin­džiams“ skir­ta­me ran­kraš­ty­je, V. Ma­ša­lai­tis pa­sa­ko­jo: „Pre­zi­den­tą ra­dau dar­bo ka­bi­ne­te be­vaikš­čio­jan­tį iš vie­no kam­po į ki­tą ir ne­rvin­gai rū­kan­tį ci­ga­re­tę. Su­sto­jęs ties ma­ni­mi po il­go­kos pa­uzės ta­rė: „Ma­tai, aš nu­ta­riau iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos. Ši­tą nu­ta­ri­mą tuo­jau tu­riu vyk­dy­ti, nes po va­lan­dos ki­tos ga­li bū­ti per vė­lu, bet aš ne­tu­riu nei pa­so, nei pi­ni­gų, nei...“ Aš jam pa­ža­dė­jau rei­ka­lus su­tvar­ky­ti. Pre­zi­den­tas pa­pra­šė iš Lie­tu­vos ban­ko 10 000 JAV do­le­rių.“

Su­tvar­ky­ti do­ku­men­tus tą die­ną dar bu­vo įma­no­ma, ta­čiau iš kur gau­ti pi­ni­gų šeš­ta­die­nio po­pie­tę, kai tau­po­mo­sios ka­sos jau už­da­ry­tos? Bu­vo vie­nin­te­lė iš­ei­tis – pra­šy­ti Lie­tu­vos ban­ko val­dy­to­jo Jo­no Pa­knio pa­gal­bos. Kad pi­ni­gus V. Ma­ša­lai­tis ga­vo, aki­vaiz­du, nes 1957 me­tais laiš­ke „Nau­jie­nų“ re­dak­to­riui so­cia­lis­tui Pi­jui Gri­gai­čiui jis ra­šė: „A­pie 14–17 val. aš įtei­kiau Pre­zi­den­tui 10 000 dol. ir už­sie­nio pa­są su vo­kie­čių vi­za.“

Vis dėl­to ne­aiš­ku, kur V. Ma­ša­lai­tis įtei­kė A. Sme­to­nai pa­są ir pi­ni­gus. Tu­rint gal­vo­je, kad pre­zi­den­tas iš Kau­no iš­vy­ko maž­daug 16 val. 40 min., vė­liau­siu V. Ma­ša­lai­čio nu­ro­dy­ti lai­ku – penk­tą po­piet, jis jau tu­rė­jo bū­ti kaž­kur už Kau­no. Is­to­ri­kas Ben­ja­mi­nas Ma­ša­lai­tis in­ter­ne­ti­nia­me lei­di­ny­je san­ta­ka.info prieš po­rą mė­ne­sių pa­skelb­ta­me ra­ši­ny­je tei­gia, kad pi­ni­gus V. Ma­ša­lai­tis ga­vo tik tuo­met, kai pre­zi­den­tas jau bu­vo pa­sie­kęs Ma­ri­jam­po­lę. Tad te­ko sės­ti į Lie­tu­vos ban­ko au­to­mo­bi­lį ir vy­tis be­si­trau­kian­čius iš Lie­tu­vos as­me­nis. Be­je, su šia V. Ma­ša­lai­čio iš­vy­ka su­si­ju­si dar vie­na mįs­lin­ga is­to­ri­ja. Mat, pa­sak B. Ma­ša­lai­čio, pre­zi­den­tas, ku­riam rū­pė­jo svar­biau­si vals­ty­bės do­ku­men­tai, bu­vo pra­šęs at­vež­ti ne tik pi­ni­gų.

Mi­nė­to­je pub­li­ka­ci­jo­je ra­šo­ma, kad vie­nuo­lik­tą va­ka­ro prie Ky­bar­tų bur­mis­tro Juo­zo Pra­puo­le­nio skly­po su­sto­jo au­to­mo­bi­lis, ku­ria­me, be mi­nis­trų ka­bi­ne­to ge­ne­ra­li­nio se­kre­to­riaus, sė­dė­jo ir Ky­bar­tų bur­mis­tro sū­nus Leo­nas Pra­puo­le­nis. Nak­ti­nį tri­jų tei­si­nin­kų (A. Sme­to­nos, V. Ma­ša­lai­čio ir L. Pra­puo­le­nio) po­kal­bį aukš­tas par­ei­gas ėjęs Lie­tu­vos žval­gy­bi­nin­kas Bro­nius Auš­ro­tas ap­ra­šė taip: „Pre­zi­den­tas po sa­viš­kių iš­da­vys­tės bu­vo su­ir­zęs, o kau­nie­čių at­ga­ben­ti pi­ni­gai jį ne­la­bai nu­džiu­gi­no (...). At­vy­kė­liai pa­siū­lė Pre­zi­den­to sū­nui Ju­liui pa­im­ti ir ne­di­de­lį „dak­ta­riš­ką“ la­ga­mi­ną su pra­šy­tais at­vež­ti do­ku­men­tais. De­ja, šis ir pa­ke­lei­viai jau ir taip tu­rė­jo ką ne­šti per Lie­po­nos upe­lį. Pre­zi­den­tas, žiū­rė­da­mas į bu­vu­sius bend­ra­žy­gius, tik grau­džiai iš­ta­rė: „Ak­tas – ne rak­tas, sie­nos ne­atra­kins. Te­sau­go jus ir jį Die­vas. Ne­sa­kau la­ba­nakt...“ Ir pa­trau­kė pie­va Lie­po­nos link.“ B. Auš­ro­tas pa­sa­ko­ja, kad anks­tų ki­tos die­nos ry­tą Ky­bar­tų baž­ny­čios ku­ni­gas su V. Ma­ša­lai­čiu nu­si­lei­do į bu­vu­sius do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­ly­no la­bi­rin­tus, o at­gal jie grį­žo jau be „dak­ta­riš­ko“ la­ga­mi­nė­lio.

Ar šis fak­tas ir ci­tuo­ja­mi pre­zi­den­to žo­džiai ga­lė­tų reikš­ti, jog pre­zi­den­tas pa­li­ko sau­go­ti Ky­bar­tuo­se dar vie­ną Va­sa­rio 16-osios ak­to eg­zemp­lio­rių, kol kas be­lie­ka tik spė­lio­ti. Tad grįž­ki­me prie ti­krų fak­tų. Bir­že­lio 17-ąją, pir­ma­die­nį, V. Ma­ša­lai­tis pa­ėmė iš Vals­ty­bės Tau­po­mų­jų ka­sų 65 000 li­tų ir at­ly­gi­no Lie­tu­vos ban­kui pre­zi­den­to pa­im­tus 10 000 do­le­rių. Tai pa­nei­gia bet ko­kias in­si­nua­ci­jas, ne­va A. Sme­to­na įsi­dė­jo į ki­še­nę di­de­lę su­mą iš vals­ty­bės iž­do.

Pa­čiam V. Ma­ša­lai­čiui ši is­to­ri­ja vos ne­si­bai­gė liūd­nai: nau­jo­ji pro­so­vie­ti­nė Lie­tu­vos val­džia iš­kė­lė jam by­lą dėl pa­žei­di­mų, pa­da­ry­tų pa­imant va­liu­tą iš ban­ko. Lai­mei, Vy­riau­sy­bės ge­ne­ra­li­nį se­kre­to­rių iš keb­lios pa­dė­ties iš­gel­bė­jo par­ei­gas dar ei­nan­tis pro­ku­ro­ras Ma­tas Kry­ge­ris. Be abe­jo, tai bu­vo lai­ki­na iš­ei­tis – so­vie­tai V. Ma­ša­lai­tį anks­čiau ar vė­liau bū­tų su­ėmę ir ma­žų ma­žiau­siai iš­trė­mę. Tad bu­vu­siam Vy­riau­sy­bės ge­ne­ra­li­niam se­kre­to­riui te­ko slaps­ty­tis iki pat SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­ro pra­džios.

Nuo šios aki­mir­kos bu­vo at­vers­ti nau­ji V. Ma­ša­lai­čio gy­ve­ni­mo pus­la­piai: pa­si­trau­ki­mas į Va­ka­rus 1944-ai­siais, ak­ty­vi veik­la per­kel­tų­jų as­me­nų sto­vyk­lo­se, per­si­kė­li­mas į JAV, kur jis gy­ve­no iki pat mir­ties 1975-ai­siais. Vi­sur, kur tik bu­vo šis kuk­lus vals­ty­bės vy­ras, ne­sie­kęs nei ma­to­mų pos­tų, nei ap­do­va­no­ji­mų, jį ve­dė tik vie­na min­tis ir tik vie­nas mo­ty­vas – ti­kė­ji­mas, kad Lie­tu­va anks­čiau ar vė­liau bus lais­va. Ta­čiau ši V. Ma­ša­lai­čio gy­ve­ni­mo da­lis nu­si­pel­no at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo.