Vilniaus krašto skonių istorijos
Ewa Wol­ka­nows­ka-Ko­lo­dziej, len­kai­tė iš Vil­niaus ra­jo­no, iš­te­kė­ju­si už var­šu­vie­čio Pa­we­lo ir jau 18 me­tų gy­ve­nan­ti Len­ki­jos sos­ti­nė­je, iš­lei­do re­cep­tų kny­gą „Vil­nius. Šei­mos sko­nių is­to­ri­ja“. Jo­je – ne tik re­cep­tai, bet ir dau­gy­bė šmaikš­čių pa­sa­ko­ji­mų apie Vil­niaus kraš­tą, len­kus ir lie­tu­vius, apie jų po­mė­gį ska­niai val­gy­ti ir ga­min­ti.

Varšuvos universitete kultūros istoriją ir antropologiją baigusi Ewa bendradarbiauja su vienu didžiausių Lenkijos dienraščių „Gazeta Wyborcza“, rašo socialinėmis temomis. Jos knyga „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ – tai ne šiaip receptų knyga. Kultūros pokyčius tyrinėjančiai Ewai buvo įdomu per maisto kultūrą pažvelgti ir į Vilniaus krašto tradicijas, istoriją. Tai lyg reportažas su esė elementais iš jos šeimos virtuvės, Vilniaus turgaviečių ir maisto parduotuvių. Knygoje atskleisti šio krašto žmonių valgymo pomėgiai ir pateikta daugybė nuostabių tradicinių, Ewos mamos gamintų patiekalų receptų. Knyga iš pradžių pasirodė lenkų kalba ir buvo pristatyta daugelyje Lenkijos miestų. Dabar jau išleista ir lietuvių kalba.

Mama gamino „iš akies“

Ewos mama Genowefa garsėjo kaip gera virėja. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dirbo Lenkijos ambasadoje. Kaip pasakojo Ewa, jos pareigas sunku nusakyti, nes ji tvarkė ir Lenkijos instituto Vilniuje biblioteką, buhalteriją, valė dulkes, prižiūrėjo konsulo vaikus, kai jam reikėdavo dalyvauti diplomatiniuose priėmimuose. O kai kartą netikėtai svečių sulaukęs ambasadorius paprašė mamos pagaminti cepelinų keturiems asmenims, ji pagamino. Paskui sulaukė prašymo surengti priėmimą 500 asmenų. Buvo įtraukta visa šeima ir kolegės. Vis dažniau žmonės jos prašydavo pasidalyti receptais, iš Lenkijos atvykę žurnalistai klausinėdavo apie lietuvišką virtuvę. Mama dažnai sakydavo, kad visko reikia dėti „iš akies“, nes taip ji ir gamino – dainuodama, mėgaudamasi šiuo darbu. Tai buvo jos aistra. Ji net vidurnaktį atsikėlusi galėjo gaminti valgyti. Todėl Ewai ir kilo mintis tuos receptus užrašyti ir išleisti knygą. Gaila, kad mama jau tos knygos nesulaukė, mirė 2015 metais, kai dar knyga nebuvo baigta rašyti. Bet Ewa pabaigė ją viena, norėjo, kad tai būtų tarsi paminklas mamai. Lenkijoje knyga išleista 2015 metų rudenį.

Ne etnografinė, o gyva virtuvė

Ewa prisipažino, kad pati niekada nesidomėjo kulinarija dėl labai paprastos priežasties – jos namuose visi mokėjo skaniai gaminti. Pati to išmoko tik išvykusi studijuoti į Varšuvą. Tačiau ir ten, kaip pasakojo, ne kartą mama prisistatydavo su savo valgiais. „Kartą į Varšuvą atsivežė ketvirtį paršelio. Vos nenualpau pamačiusi jį kriauklėje“, – prisiminimais knygoje dalijasi Ewa. Dabar ją naminiais patiekalais palepina močiutė. Ewa su vyru labai mėgsta žemaičių blynus, todėl senolė, kai tik sužino, kad kas nors iš pažįstamų važiuoja į Varšuvą, padaro 20–30 porcijų ir jiems nusiunčia. Pati Ewa mėgsta gaminti šaltibarščius, duonos ir pupelių salotas, „Tinginį“. „Nors žinau, kad tai sovietmečio paveldas, bet visada Vilniuje perku šiam tortui sausainių „Gaidelis“, nes Lenkijoje tokių nėra“, – šypsojosi pašnekovė.

Kaip patikslino Ewa, jos knyga – apie vienos lenkų šeimos, labai seniai gyvenančios Lietuvoje, virtuvę. „Galėčiau pasakyti – apie lietuvišką virtuvę, bet kai kas nusiviltų neradęs čia, pavyzdžiui, avižų kisieliaus recepto. Jo nėra, nes mūsų namuose jis niekuomet nebuvo verdamas. Čia surinkti receptai yra gyva virtuvė, o ne etnografinė, – teigė E. Wolkanowska-Kolodziej. – Ši knyga – ir apie visą Vilniaus kraštą. Apie tai, kad jis kartu lietuviškas ir lenkiškas, truputį rusiškas, mažumėlę baltarusiškas, kartais totoriškas, kai kur karaimiškas. Gražus, juokingas, saldžiai kartus.“

Ko Lenkijoje nerasi

Kaip pasakojo pašnekovė, ji žinojo, kad lenkai mėgsta lietuvišką virtuvę, grįžę iš kelionės po Lietuvą kaskart pasakoja apie cepelinus, juodą duoną, „Trejas devynerias“, draugų prašo iš Vilniaus atvežti šakočio, lašinių, skilandžio, nes lenkiški jiems neprilygsta. Tačiau iš pradžių moteris abejojo, ar Lenkijos leidyklos apsiims leisti jos knygą. „Parašiusi keletą sakinių apie ką knyga, išsiunčiau pasiūlymą leidykloms. Man dažniausiai atsakydavo, kad tokios knygos nebus įmanoma parduoti, nes Vilniumi, Lietuva mažai kas domisi“, – kalbėjo Ewa. Todėl jai buvo tikras šokas, kai pasiūlymu susidomėjo viena didžiausių Lenkijos leidyklų „Agora“. Knyga buvo išpirkta, paskui sulaukė antro leidimo.

Pristatydama knygą įvairiuose Lenkijos miestuose Ewa suprato, kad Lenkijoje, kuo arčiau sienos su Lietuva, patiekalai labai panašūs. „Pavyzdžiui, Balstogėje kalbantis su žmonėmis susidarė įspūdis, tarsi knyga parašyta ir apie jų patiekalus, žmonės juos žinojo, tokius gamina, – tikino knygos autorė. – O susitikimuose su skaitytojais Vroclave jau net reikėjo aiškinti, kur tas Vilnius yra. Tai buvo įdomi patirtis. Kalbėdama apie juodą duoną, varškės sūrį aš jiems pasakojau tarsi apie egzotišką kraštą. Olštyno, Gdansko gyventojai Vilniuje buvo lankęsi, ragavę vietos patiekalų, kurie jiems patikę. Apskritai supratau, jog apie Lietuvą lenkai žino nedaug, galima sakyti, tik tiek, kad Lietuvoje yra labai gražus Vilnius, dar Trakai, kad vietos maistas labai skanus, kad Vilniuje gyvena daug lenkų. Ir viskas.“

Nors lietuvių ir lenkų virtuvė panaši, pristatant knygą Ewą stebino tai, kad niekur Lenkijoje nežinojo keptos duonos su česnakais recepto. Kai pasiūlydavo paragauti – visiems patikdavo, domėdavosi, kaip tai pagaminti. Lenkai nebuvo ragavę ir agurkų su medumi. Parašiusi knygą Lenkijos skaitytojams Ewa domėjosi, ar tokių produktų jie ras savo parduotuvėse. „Įsitikinau, kad, pavyzdžiui, lašinių, kurių reikia cepelinams, yra tik arčiau Lietuvos, o kuo toliau į Vakarus, tuo sunkiau jų rasti. Norėdama iškepti vėdarų, tik Balstogėje radau žarnų, nes čia irgi gamina vėdarus. Kituose miestuose turėjau turgelyje susitarti su pardavėjais, kad specialiai man atvežtų“, – pasakojo Ewa.

Apie vaišingumą

Dalydamasi mamos receptais, Ewa knygoje pabrėžė, kad valgymas skirtas ne tik pasisotinti, bet ir bendrauti. „Tačiau jei jus Varšuvoje kas nors pakvies arbatos, tai jūs ir gausite tik arbatos. Nebent dar kelis sausainius, – aiškino ji. – O Lietuvoje yra kitaip. Čia net jei einam vakare pasveikinti tetos su gimtadieniu, galime tikėtis, kad mūsų nevaišins vien tortu. Bus ir salotų, ir sumuštinių, ir net karštųjų patiekalų. Lenkams, kurie atvažiuoja į Lietuvą, labai patinka, kad žmonės prie stalo sėdi ilgai. Netgi vestuvės čia trunka du kartus ilgiau negu Lenkijoje.“

Knygoje neliko nepaminėti ir laidotuvių papročiai. „Vilniaus krašte verčiama valgyti net per laidotuves. Jei velionis būna pašarvotas namie, viename kambaryje įrengiama valgykla, – rašo Ewa. – Gerą vardą turi tie laidojimo namai, kurie turi atskirą kambarį su užkandžių stalu. Dažnai šeima pasamdo šeimininkę, kuri, be to, kad gamina valgius, ragina gedinčiuosius valgyti. Stebi, „kas dar nesėdo prie stalo“ arba „per ilgai sėdi prie velionio“. Kartą Gudeliuose per kaimyno laidotuves nutiko taip, kad šitaip aptarnautas svečias grįžo prie velionio, užsnūdo, o praplėšęs akis uždainavo: „Švelnus pūkeli, ar žinai...“

Ewa pastebėjo, kad dabar vilnietiškas vaišingumas truputį pasikeitęs, ypač mieste. Neseniai viena jos bičiulė stebėjosi: „Tik įsivaizduok, kolegė lietuvė pakvietė gimtadienio torto. Nuėjau. Ir iš tikrųjų ant stalo buvo tik tortas!“

Tarpukariu lietuvių virtuvės simboliu laikyti koldūnai. Šis patiekalas sumanytas Radvilų rūmų virtuvėje, o jų atitikmuo – Tiškevičių koldūnai – atsirado dėl konkurencijos.

Kaip pabrėžė Ewa, Vilniaus krašto žmonių vaišingumas ypatingas. „Pavyzdžiui, mano prosenelės sesuo, grįžusi iš Sibiro tremties, apsigyveno Varšuvoje. Jei pas ją atėjęs svečias bent penkioms minutėms padėdavo šakutę, ji imdavo šaukti: „Kodėl tu nieko nevalgai?“ – pasakojo pašnekovė. – Panašiai elgiasi ir mano senelė. Jei stalas nukrautas dubenimis, ji vis tiek dar aiškina, kas yra kiekviename ir paeiliui juos stumteli svečio link, kol lėkštės ima lipti viena ant kitos.“

Pasak Ewos, priežodis, kad svečias, kaip žuvis – trečią dieną ima dvokti, Lietuvoje negalioja. Į jų namus Gudeliuose devintajame, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atvažiuodavo giminių iš Lenkijos. Gyveno jų namuose ir valgė, kiek norėjo.

„Kartą giminaitis iš Lenkijos pasakojo kolegos istoriją. Tasai po karo emigravo į Vakarus. Kai po dešimties metų atvažiavo aplankyti savo motinos, apsistojo viešbutyje, kaip Vakaruose įprasta. Tai motiną taip įskaudino, kad ji nusižudė, – pasakojo knygos autorė. – Mūsų šeimoje irgi buvo panaši istorija. Kai mano senelio sesuo po 40 metų gyvenimo Anglijoje ruošėsi atvykti į Gudelius, laiške klausinėjo, ar mūsų namas turi grindis. O paskui, nenorėdama užkrauti mums rūpesčių, apsistojo Vilniaus senamiestyje. Mus ištiko šokas. Jos poelgis 25 metus yra šeimos pokalbių tema. Juolab kad grindys name buvo sudėtos.“

Cepelinai ar koldūnai

Atskiras skyrius Ewos knygoje skirtas cepelinams. Nors, kaip žinoma, jie nėra tradicinis lietuvių patiekalas, ant mūsų stalo atsiradęs sovietmečiu, bet lietuviai neįsivaizduoja savęs be jų įsivaizduoti. Kai 2013 metais į kosmosą pakilo pirmasis lietuviškas palydovas „LitSat“, kuris turėjo kosmoso platybėse ištransliuoti tris lietuviškus žodžius, tarp Lietuvos gyventojų parinktų žodžių buvo ir „cepelinai“.

Ewa Wolkanowska-Kolodziej: „Apie Lietuvą lenkai žino nedaug, galima sakyti, tik tiek, kad labai gražus Vilnius, dar Trakai, kad vietos maistas labai skanus, o Vilniuje gyvena daug lenkų. Ir viskas.“

„Vilniaus krašto žmonės skirstomi į tuos, kurie cepelinus užpila spirgais, tuos, kurie pagardina grietine, ir tuos, kurie pirma apipila juos spirgais, o tada ant viršaus krauna kauburį grietinės. Mano šeima ir toliau mano, kad bjaurus dalykas yra cepelinus keisti į daržoves“, – šypsojosi Ewa.

Pasak knygos autorės, ne visi Vilniaus krašto lenkai mėgsta cepelinus. „Iš Lietuvos išvažiavusieji po Antrojo pasalinio karo nejaučia jiems jokių sentimentų. Jų jaunystėje, tarpukariu, lietuvių virtuvės simbolis buvo koldūnai – mėsa įdaryti nykščio dydžio virtiniai. Regis, šis patiekalas sumanytas Radvilų rūmų virtuvėje, o jų atitikmuo – Tiškevičių koldūnai – atsirado dėl konkurencijos“, – teigė pašnekovė.

Nesusikalbėjo su seneliu

Ewos giminėje jau keturios kartos save laiko Lietuvos lenkais. „Kai mano vyras pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir kalbėjosi su mano seneliu, man reikėjo versti, – juokėsi Ewa. – Senelis vartojo daug archajiškų baltarusiškų ir rusiškų žodžių. Mano vyrui iš pradžių buvo šokas, jis nesuprato, kaip taip gali būti, kad jis nesusikalba su lenku. Dabar jie jau puikiai vienas kitą supranta. Lietuvoje taip susiklostė dėl to, kad atskiruose kaimuose gyvendami žmonės tarsi turėjo savo vietos lenkų dialektą. Mano tėvai ir senelė puikiai literatūriškai kalba lenkiškai, bet su seneliu šnekėtis sunkiau. Būna, kad jis ir manęs kartais nesupranta, jei pasakau ką greitakalbe, kaip pratusi Varšuvoje.“

Puikiai lietuviškai kalbanti Ewa prisipažino, kad vaikystėje, kadangi jos gimtajame Gudelių kaime gyveno vien lenkai, ji lietuviškai visai nemokėjo. „Pamenu, kai trečioje klasėje atėjo lietuvių kalbos mokytoja, iš viso to, ką ji mums pasakė, supratau tik savo vardą ir pavardę. Daugiau nieko“,– juokėsi moteris

Apie Lietuvą už Vilniaus

Iš Varšuvos kilęs Ewos vyras Pawelas, jos nuomone, visai kitoks, nei į Lietuvą atvykstantys ir su Vilniumi sąsajų turintys lenkai. „Pamenu, pradžioje aš jį bandžiau pervesti per visas bažnyčias. Užėjome į vieną, antrą, o jis ir sako: „Tai kad mes jau buvome bažnyčioje“, – stebėjosi Ewa. – Man iš pradžių buvo keista, kad galima nejausti sentimentų miestui, kuriame gyveno Adomas Mickevičius, Juliuszas Slowackis, Jozefas Kraszewskis, Stanislawas Moniuszko. Bet Pawelas – informacinių technologijų specialistas, jam įdomiau kompiuteriai, o ne knygos, ar istorija. Šiaip tai man nepatinka, kai į Vilnių atvykę lenkai nori pamatyti tik tai, kas susiję su Lenkija. Pawelas, kaip ir aš, mėgstame nueiti į lietuvių teatrą, pasivaikščioti po Žvėryną ar Karoliniškes. Neseniai buvome ekskursijoje „Gyvos gatvės“.

Atvykstantiems lenkams labai patinka, kad žmonės prie stalo sėdi ilgai. Netgi vestuvės čia trunka du kartus ilgiau negu Lenkijoje.“

Praėjusią vasarą, norėdami susipažinti, kaip žmonės gyvena už Vilniaus, Ewa su vyru ir dvejų metukų dukrele Jagna susiorganizavo mėnesio ekskursiją po šiaurės Lietuvą. Nakvojo palapinėje ir pas žmones, kurie per „Couchsurfing“ puslapį kviečia apsistoti keliautojus. Skirtingai, nei nakvodamas viešbučiuose gali pamatyti, kaip gyvena vietos žmonės. Kaip pasakojo Ewa, ji su vyru, pasirinkę atostogų šalį visuomet stengiasi po ją pakeliauti visą mėnesį. Taip pabuvojo Turkijoje, Ukrainoje. „Tačiau Lietuva pasirodė tokia įdomi, kad mums neužteko mėnesio, – sakė Ewa. – Įspūdžiai labai geri. Aš visiems dabar rekomenduoju keliauti po Lietuvą.“

Daug naujo apie Lietuvą Ewa sužinojo ir rašydama savo magistro darbą apie kultūrinius pokyčius Žemaitijoje, apie dabartinį pagonių judėjimą ir naująją žemaičių inteligentiją, Telšiuose pasistačiusią Žemaitijos gaublį. Pašnekovės teigimu, žemaičių bandymas atkurti senąjį tikėjimą Lenkijoje beveik neįsivaizduojamas dalykas. „Lenkija yra labai katalikiška. Pavyzdžiui, Telšiuose mane labai nustebino laikraštis, kuriame šalia reportažo iš parodos apie senuosius baltų dievus ir deives buvo publikuojamas ir vyskupo laiškas. Lenkijoje tai visiems sukeltų šoką. O Šiluvos bažnyčioje, žiūriu, vienas vitražas vaizduoja Mergelę Mariją, kitas – ugnį kūrenančias vaidilutes. Kai kunigo paklausiau, o kaip bažnyčioje tai suderinama, dvasininkas lyg niekur nieko atsakė: „Taip juk buvo kadaise“. Kai Lenkijoje apie tai pasakojau, žmonės negalėjo patikėti. Lenkai tikrai labai mažai žino apie Lietuvą už Vilniaus“, – teigė Ewa.