Viktorija Daujotytė: „Mūsų dvasia negali ramiai paklusti...“
„Neieš­ko­jau ak­tua­lu­mo. Pa­si­ti­kė­jau pa­čia li­tua­nis­ti­ka. Jos es­me. Ti­kė­jau ir te­be­ti­kiu, kad pa­čio­je li­tua­nis­ti­ko­je, jos gy­vy­bės bran­duo­ly­je, kiek jį ga­li už­čiuop­ti, sly­pi ne­praei­nan­tis jos ak­tua­lu­mas mums, gy­ve­nan­tiems Lie­tu­vo­je“, – kal­bė­jo prof. Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė per kny­gos „Li­tua­nis­ti­ka Lie­tu­vos aki­vaiz­do­je“ pri­sta­ty­mą Vil­niaus kny­gų mu­gė­je.

Gal dėl to, pasak knygos autorės, nepabijota tokio atviro pavadinimo gražumo. Graži ir atvirai švytinti Trispalvė viršelyje. Norėjo šio akcento. To gyvenimo. Lituanistikos buvimo Lietuvos akivaizdoje. Ir galvojimo, kad jos aktualumas kyla iš to ryšio.

„Knygos viršelyje – mūsų simbolinis Gedimino kalnas. Vieniems griūvantis negrįžtamai, kitiems – tik laikinai, – sakė knygą „Lituanistika Lietuvos akivaizdoje“ išleidusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis. – Tačiau matyti ir seniausias tekstas, minintis Lietuvos vardą. Ta šiandienos ir amžinybės jungtis išlaikoma visoje knygoje. Ne tik aktualioje, bet ir gana aštrioje, turint omenyje šiandienos diskusijas apie lituanistikos vietą, jos ir mūsų ateitį Lietuvoje.“

Prof. V. Daujotytė primena, kad tikroji lituanistika, humanitarika turi padėti šiandienos visuomenės gyvenimui įgyti gelmę.

Nespraudžiant į profesionalų narvą

Prof. V. Daujotytė prisiminė 1970 metus, pirmą dar doktorantės (tuomet aspirantės) galvojimą apie lituanistiką. Prof. Jurgio Lebedžio mirtis buvo skaudus akstinas, vertęs daug ką permąstyti.

„Suklusau prie jo žodžių: lituanisto mokslinio darbo metodika. Profesorius niekada man nebūtų leidęs suabejoti, kad lituanistika yra mokslas. Kuo rimčiausias, svarbiausias mokslas. Galbūt ne vienu atveju šiek tiek ir atsitraukiau nuo griežto profesoriaus pamokslo. Būtų atskira tema, kaip mokslinio darbo metodika keitėsi, perėjo į literatūros tyrimo lauką ir kaip vėliau turėjau viltį nuo tos griežtos metodinės laikysenos bandyti ką nors šiek tiek kitaip pamatyti“, – sakė lietuvių literatūros tyrinėtoja.

Prof. V. Daujotytei išliko svarbi Martino Heideggerio mintis, kad filosofiją nuo griežto mokslo saugo poezija. Jos įsitikinimu, lituanistikai priklauso ir dalis poezijos, ir dalis geros prozos. Ten, kur žodžio erdvė ir gylis ima liestis su filologiniais rūpesčiais.

„Šiandien mus biurokratai spraudžia į kuo siauresnį a la profesionalų narvą. Sako, kad straipsnis vertingas, nes išspausdintas vertingame užsienio žurnale. O tas straipsnis – kaip ir nieko vertas, nes yra tik įvadinis Lietuvoje išleistos knygos. Kaip dėl lituanistikos apibrėžimo ribų?“ – klausė renginio vedėjas G. Vaškelis.

„Nepaneigčiau bandymų kartais įrėminti, padaryti tvarką humanistikoje. Gal iš to gali kilti ir papildomas lituanistikos kūrybingumas?! – svarstė prof. V. Daujotytė. – Mes gi priešinamės. Mūsų dvasia negali ramiai paklusti jokiai tokiai išorinei tvarkai, nes be galo pasitikime vidinėmis dvasinėmis struktūromis. Ir tuos, kurie įgyja šį pasitikėjimą, sutvarkyti sunku.“

Mirusiųjų labui – lituanistikos gyvybei

Knygoje „Lituanistika Lietuvos akivaizdoje“, pasak autorės, dominuoja jos didenybė literatūra. Apie kalbą, istoriją čia kalbama palyginti mažai.

„Bet šiandien nuo pat ryto Lituanistikos centre mačiau Kazimierą Būgą, – prisipažino literatūrologė. – Jei norėčiau temos, kurios nėra šioje knygoje, kalbėčiau apie K. Būgą ir neseniai mus palikusį prof. Zigmą Zinkevičių, daugelio lituanistų mokytoją. Jau 60 metų, kai išėjo K. Būgos raštų tritomis. Būsimajam profesoriui Z. Zinkevičiui, kai pradėjo juos rengti, kai pasinėrė į šį iki šiol neaprėptą kosmosą, tebuvo 30 metų. Galvojau apie tą ypatingą kūrybinį pradą, ankstyvą gabiųjų, talentingųjų lituanistų angažavimąsi tam, kas tautai užvis svarbiausia. Vargu ar 1958 metais pavergta, okupuota Lietuva turėjo didesnę lituanistinę ambiciją kaip išsileisti K. Būgos, vieno pačių genialiausių mūsų tautos žmonių, raštus. Kas mes būtume be jų?! Tokia pat dykynė įsivaizduoti esančius be Žemaitės, Vinco Mykolaičio – Putino raštų, bet tai – jau tolesni žingsniai.“

Knygų mugės renginyje (iš kairės) Mindaugas Kvietkauskas, Viktorija Daujotytė, Gytis Vaškelis ir Darius Kuolys.

G. Vaškelis prisiminė ne taip seną Lietuvos mokslo biurokratų kaltinimą, kad LLTI atsiskaito mirusių žmonių raštais. Leidžia Balio Sruogos, Juozo Tumo – Vaižganto raštus. Jie juk seniai mirę. Taigi apgaudinėjama.

Prof. V. Daujotytė pacitavo Marcelijaus Martinaičio poemos, skirtos Sausio 13-ajai, eilutes, priešiškos pusės kareivio pranešimą: „Mes niekada jų neįveiksime, jie pasišaukė savo mirusiuosius, mes niekada jų neįveiksime, jų mirusieji stovi su jais vienoje gretoje“. Pasak literatūrologės, didžiulis įvertinimas – dirbti mirusiųjų labui. Kad taptų lituanistikos gyvybe. Lituanistikai labai svarbūs jos mirusieji.

Jaučiant tradicijos gelmę

Kultūros tyrinėtojas dr. Darius Kuolys pavadino „Lituanistiką Lietuvos akivaizdoje“ šimtmečio knyga, nes ji apmąsto tautinės, politinės bendruomenės nueitą šimtmečio kelią. Jos pagrindiniai herojai iš tikrųjų išėję – nuo Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Maironio, V. Mykolaičio – Putino iki Meilės Lukšienės, Bronės Katinienės, Donato Saukos. Tai ir atsisveikinimo knyga su tomis tradicijomis, kurias lituanistika, lietuvybė kūrė, kaip sakė prof. V. Daujotytė, nuo Liudviko Rėzos išleistų K. Donelaičio „Metų“ su puikia pratarme, jau iš akademinių pozicijų keltų lituanistikos, lietuvybės paskirties klausimų, iki Lietuvių literatūros katedros šiandien. Kartu knygos autorės žvilgsnis yra labai kritiškas.

„Prof. V. Daujotytė kalba apie blėstančią lituanistiką, keldama jai tuos tradicinius uždavinius, kuriuos lituanistika V. Mykolaičio – Putino, Mykolo Biržiškos, D. Saukos, J. Lebedžio žodžiais ir įsipareigojimais pati sau kėlė – būti atminties dirbtuvėmis, mentalinio tautos lauko kūrėja ir saugotoja. Prof. V. Daujotytė pastebi, kad ši tradicinė lituanistikos našta šiandien tampa per sunki, ir sykiu meta iššūkį, ar šiandienos lituanistai bus pajėgūs tęsti tradiciją“, – sakė dr. D. Kuolys.

Įspūdingas, pasak kultūros tyrinėtojo, ir knygos autorės kalbėjimas apie programas, kuriomis Lietuvos valstybė, lietuvių tauta per šį šimtmetį rėmėsi. Prof. V. Daujotytės įžvelgta žemės ar žmogaus prasmės žemėje programa nuo K. Donelaičio, Jono Biliūno, V. Mykolaičio– Putino, Vytauto Mačernio iki Kazio Bradūno, Justino Marcinkevičiaus, M. Martinaničio, Sigitos Gedos. Kita programa – universitetinė civilizacija, kurią galime įžvelgti nuo L. Rėzos ir Karaliaučiaus universiteto iki visų Vilniaus universiteto darbų, t. y. vakarietiška, civilizuojanti, barbarybę įveikti padedanti ir pasauliui atvira, pasaulio ritmu pulsuojanti lietuvybė.

„Ar šiandien sugebės išlikti ta lietuvybė, kuri būtų tautos gyvenimo centre, generuojanti tautai svarbias prasmes, kurianti jos egzistencines atramas, – šiuos klausimus kelia ir provokuoja svarstyti prof. V. Daujotytės knyga“, – kalbėjo dr. D. Kuolys ir prisiminė prieš keliolika metų išleistą prof. Arūno Sverdiolo trumpą esė „Lėkštutėlė lėkštelė“, diagnozavusią postmodernios Lietuvos būseną, kai visas gyvenimas lėkštėja, primityvėja, nebetenka gelmės. Prof. V. Daujotytė, kultūros tyrinėtojo įsitikinimu, siūlo tam tikrą antitezę. Ji primena, kad tikroji lituanistika, humanitarika turi padėti šiandienos visuomenės gyvenimui įgyti gelmę. Tradicijos jausmą praradę, tampame lėkšta, prasmės stokojančia ir užtikrintos ateities nebeturinčia visuomene. Prof. V. Daujotytė ragina mąstyti jaučiant tradicijos gelmę, atkuriant savo kultūros vertikalę.

Vilniaus knygų mugėje prof. Viktorija Daujotytė pristatė dvi knygas.

Neapeinant, neironizuojant, neignoruojant

„Knyga tvirtina tą humanitarų vaidmenį, kuris mūsų mokslo politikos ir pačių humanitarų dažnai yra apeinamas, ironizuojamas ar ignoruojamas, – sakė literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas. – Lituanistika nėra tik specializuota mokslinė veikla. Tai ir veikimas visuomenėje, viešojoje erdvėje, kultūros srityje labai įvairiais būdais ir tekstais. Bendruomenės ryšių tinklas ir apskritai kalbėjimas apie žmonių gyvenimą, žmogaus, jo sąmonės, bendruomenės būklę. Kai tai prarandame, lituanistų tyrimai, kaip prof. V. Daujotytės knyga labai aiškiai pabrėžia, nebeturi bendrojo vardiklio, to gaubto. Jie specializuojasi, darosi labai pabiri, nebeturi žinios auditorijai. Ir patys lituanistai ima savo darbais abejoti. Kai jie pradeda suvokti save visų pirma kaip mokslininkus, bet ne kaip kultūros, bendruomenės žmones, jų tapatybė ima irti iš vidaus. Jie nebežino, koks jų pašaukimas, ką turėtų veikti ir kam skirti savo darbus.“

Bet ne viskas yra taip blogai. Pasak dr. M. Kvietkausko, lituanistika ne tik gūžiasi, traukiasi, bet turi ir labai įdomių atsinaujinimo krypčių. Per pastaruosius penkerius metus parašyta nemažai disertacijų iš mūsų klasikinės literatūros ir moderniųjų laikų. Labai stiprėja lituanistika užsienyje.

„Jei prarandame kalbos visuotinumo jausmą, labai daug netenkame kaip tautinė bendruomenė“, – sakė dr. D. Kuolys. Jo teigimu, prof. V. Daujotytė duoda savikritišką iš tikrųjų mąstančios visuomenės toną. Jei norime būti savarankiška, brandi visuomenė, turime kritišką žvilgsnį nukreipti į save. Tai darė D. Sauka, Algirdas Julius Greimas, tai daro ir prof. V. Daujotytė. Mes tą kritišką žvilgsnį, į save kreipiamą, turėtume mėginti atlaikyti ir kūrybingai į tą kritiką atsakyti.