Vejantis veikėjų likimus: apie pirmąsias valstybės moteris
Tea­tro, ki­no ir te­le­vi­zi­jos re­ži­sie­rė Ra­mu­nė Kudz­ma­nai­tė ke­ti­na su­grą­žin­ti so­viet­me­čiu ty­čia iš­plėš­tą Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pį – pa­pa­sa­ko­ti apie se­se­ris Cho­da­kaus­kai­tes. Jos do­ku­men­ti­nė juo­sta „Aš pri­glau­džiau prie že­mės šir­dį“ at­skleis So­fi­jos Sme­to­nie­nės ir Jad­vy­gos Tū­be­lie­nės ne­pri­lygs­ta­mą lai­ky­se­ną XX am­žiaus ka­rų, ka­tak­liz­mų, per­vers­mų, lais­vės ir emig­ra­ci­jos lai­ko­tar­piu.

Chodakauskaičių gyvenimas nukelia žiūrovus į Lietuvos istorijai svarbių įvykių sūkurį. Filmo atmosfera kuriama pasitelkus istorinius kino kadrus, Kauno radiofono archyvo garsus, fotografinę medžiagą, animacinius intarpus ir atkuriamąją dokumentiką. Sofijos ir Jadvygos vaidmenis atlieka aktorės Gabija Jaraminaitė ir Dovilė Gasiūnaitė.

„Susižavėjau šiomis moterimis ir pajutau neteisybę, kad didžiausias vaidmuo Lietuvos istorijoje pripažįstamas tik vyrams.“

Filmo pavadinimas – poeto Bernardo Brazdžionio eilutė, išraižyta ant J. Tūbelienės antkapio. Pasak režisierės, priglausti prie žemės širdį reiškia pasirinkti savo tapatybę, priklausyti kuriai nors tautai. „Vieni istorikai jas vadina lenkaitėmis, kiti sako, kad kilusios iš sulenkėjusių lietuvių. Man svarbu, kad jos savo širdį priglaudė prie lietuviškos žemės“, – kalbėjo R. Kudzmanaitė.

Siužetai anapus Atlanto

Iš pradžių režisierė R. Kudzmanaitė ketino inscenizuoti filosofo Arvydo Juozaičio pjesę apie S. Smetonienę „Prezidentienė“, tačiau sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. Vis dėlto ji toliau domėjosi Sofijos gyvenimu, per ją atrado dar vieną heroję – seserį Jadvygą.

„Susižavėjau šiomis moterimis ir pajutau neteisybę, kad didžiausias vaidmuo Lietuvos istorijoje pripažįstamas tik vyrams. Tuo metu seserys Chodakauskaitės buvo tikros pirmosios Lietuvos damos – ir savo laikysena, ir dora, ir išsilavinimu“, – paskatas kurti filmą vardijo režisierė R. Kudzmanaitė.

Vejantis herojų likimus ir filmo siužeto linijas režisierei R. Kudzmanaitei ir kūrybinei komandai teko leistis anapus Atlanto. Filmuota Niujorke, Putname, Klivlende, lankytasi seserų amžinojo poilsio vietose.

Režisierė džiaugėsi filmavimo metu sutikusi JAV gyvenantį J. Tūbelienės anūką finansininką Peterį Kuhlmanną. Jis taip pat tapo vienu juostos herojų. Poetė Ramutė Skučaitė, gerai pažinojusi Tūbelių dukrą Mariją, skaito S. Smetonienės laišką.

Sąmoningai rinkosi lietuvybę

Nuo XVI amžiaus žinomos bajoriškos Chodakowskių giminės atžalų – Sofijos ir Jadvygos – vaikystė prabėgo Gavenonių dvare netoli Pakruojo. Nors dvaruose vyravo lenkiška kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais.

Lietuvybę sąmoningai pasirinko ir Sofija su Jadvyga, o ją puoselėti dar aktyviau ėmė tapusios nepriklausomos Lietuvos pirmųjų valstybės vyrų – prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis.

Pasak R. Kudzmanaitės, seserys Chodakauskaitės visą savo gyvenimą skyrė Lietuvos nepriklausomybės kūrimui ir saugojimui. Steigė motinos ir vaiko draugijas, darželius, rėmė karo pabėgėlius.

Patikėta netikėta užduotis

Dar XX amžiaus pradžioje Smetonų namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Sofija, gerai kalbėjusi vokiškai, padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė.

J. Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose, bet ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Tarpukariu ji kūrė informacines agentūras, atsakingas už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje.

Jai buvo patikėta perduoti „Lietuvos aido“ išsaugotą egzempliorių su Vasario 16-osios aktu vokiečių karo korespondentui, kuris jį slapta išvežė į Berlyną. Taip pasaulis sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Sergėjo valdininkų moralę

Chodakauskaitės buvo labai įtakingos, vadintos tikrosiomis krašto vadovėmis ir šeimininkėmis. Prisidėjo net skirstant ministrų portfelius. Apie kiekvieną kandidatūrą siekė surinkti kuo daugiau informacijos.

Garsėjo ir kaip moralės sergėtojos. Tarkime, seserų nurodymu, režisierius Borisas Dauguvietis neteko pareigų teatre ir buvo ištremtas iš Kauno, kai dėl kitos moters išsiskyrė su žmona.

Į Tūbelių namus su reikalais užsukę asmenys pirmiausia turėdavę apsilankyti jos kabinete. J. Tūbelienė pasidomėdavo, kokiu klausimu svečias ketinąs kreiptis į ministrą pirmininką, ar netrukdys jo menkaverčiais reikalais.

Užsienio ambasadoriai, rašę ataskaitas į savo šalis, nemažai vietos pranešimuose skirdavę ir šioms įtakingoms moterims. Valstiečių šeimose užaugę A. Smetona ir J. Tūbelis per priėmimus laikydavęsi kukliau. Tad nemažą diplomatinį darbą už juos atlikdavusios žmonos – dvarininkų dukros.

S. Smetonienė mirė Klivlende 1968-aisiais, sulaukusi 84-erių, jos sesuo Jadvyga į amžinybę išėjo 1988-ųjų rudenį, būdama 97 metų.

Moters akimis

Vaidybinės, atkuriamosios dokumentikos režisierė R. Kudzmanaitė ėmėsi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, į Lietuvos istoriją, pirmąją XX amžiaus pusę, norėta pažvelgti moterų akimis. Antra, archyvinių vaizdų apie seseris beveik nėra likę. Anais laikais visas kameros dėmesys buvo telkiamas tik į vyrus, lyderius, o jų žmonos laikydavosi nuošalėje.

„Todėl vaidybiniai epizodai praturtina filmą vizualia medžiaga, padeda nuodugniau atskleisti seserų likimus“, – tikino režisierė.

Kino gamybos kompanijos „Ketvirta versija“ prodiusuojamą juostą filmavo operatorius Rimvydas Leipus, garso režisierius – Ignas Mateika. Filmas „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ Lietuvos kino ekranuose pasirodys nuo spalio 17 dienos.