Vakarė Smaleckaitė: „Literatūra yra prekė, turinti savo kriterijus“
Va­ka­rė Sma­lec­kai­tė Lie­tu­vos kul­tū­ros ins­ti­tu­te va­do­vau­ja Ver­ti­mų ska­ti­ni­mo prog­ra­mai, ku­rios tiks­las – lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą vers­ti ir iš­leis­ti ki­to­se ša­ly­se. 2014–2016 m. ji bu­vo Vil­niaus kny­gų mu­gės kul­tū­ri­nės ren­gi­nių prog­ra­mos koor­di­na­to­rė, 2016–2017 m. va­do­va­vo Lie­tu­vos pri­sis­ta­ty­mui Leip­ci­go kny­gų mu­gė­je gar­bės vieš­nios tei­sė­mis, o da­bar kar­tu su ins­ti­tu­tu ren­gia­si Lie­tu­vą pri­sis­ta­ty­ti Lon­do­no kny­gų mu­gė­je ypa­tin­go­jo sve­čio tei­sė­mis kar­tu su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–02–23 nr. 3652

– Tavo darbas Lietuvos kultūros institute (LKI) tiesiogiai susijęs su tarptautinėmis knygų mugėmis. Gal gali trumpai pristatyti savo veiklą?

Ar autorius sulauks sėkmės užsienio rinkoje, lemia daug faktorių. Ir dauguma jų susiję su asmeninėmis savybėmis. Vienas svarbiausių – ar autorius gyvas, t. y. ar galės pristatinėti savo knygas.

– LKI užsiima lietuvių literatūros sklaida užsienyje, tačiau koordinuoja ir Vilniaus knygų mugę. Ši mugė susideda iš kelių dalių. Viena jų – stendai ir prekyba, kita – kultūrinė dalis, t. y. renginiai mugėje ir mieste. LKI atsakingas už visą mugės kultūrinę programą. Užsienio knygų mugėse pristatome norimą išversti ir jau išverstą lietuvių literatūrą bei autorius, mezgame kontaktus su leidėjais.

– Kaip sudaroma Vilniaus knygų mugės kultūrinė programa?

– Konkrečios strategijos nėra. 90 proc. mugės renginių pasiūlo leidyklos – jos nusprendžia, kuriuos autorius pristatys ir pateikia paraiškas pristatymams.

– Ar visas paraiškas patenkinate?

– Ne. Nors esame suinteresuoti, kad renginių būtų kuo daugiau, vietų skaičius ribotas. Visų pirma atsisakome renginių, kurie kursto nesantaiką, diskriminaciją.

Prioritetą visuomet teikiame grožinei literatūrai ir užsienio svečiams.

– Mugės programoje ryškiausiai matomos didžiosios leidyklos. Mažosios, net jei leidžia populiarius autorius, tarsi pranyksta.

– Ne visai taip. Tarkime, kai „Versus aureus“ išleido Tomo Venclovos knygą, gavo geriausią laiką ir didelę salę. Bet didžiosios leidyklos iš tiesų geriau matomos, kadangi turi daugiau pajėgų ir resursų renginiams koordinuoti. O mažosios leidyklos visas jėgas skiria stendui parengti ir prižiūrėti.

Kartais sulaukiame priekaištų, kad diskriminuojame negrožines – mokslines, sociologines ir pan. knygas bei jas leidžiančias leidyklas. Tai lėmė skaitytojų nesidomėjimas minėtais leidiniais, bet dabar situacija pamažu keičiasi, nes negrožinės leidybos spektras Lietuvoje pasidarė labai platus ir kokybiškas. Taigi pokyčiai rinkoje lemia ir programos pokyčius.

– Kaip manai, žmonės į mugę eina pigesnių knygų ar dėl kultūrinės programos?

– Mugėje darome apklausas. Seniau, prieš maždaug 6 metus, vienas pagrindinių prioritetų buvo mažos kainos, o dabar vis daugiau lankytojų mini kultūrinius renginius. Kai kurie knygas nusiperka anksčiau, nes leidyklos savaitę prieš mugę padaro nuolaidas knygynuose, todėl ateina su jau perskaityta knyga norėdami susitikti su autoriais, gauti jų parašus ir pan. Kitaip tariant, dabar svarbiausi susitikimai su rašytojais.

Tai kiek stebina, nes Vilniuje nuolat būna knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir autoriai, tačiau labai daug lankytojų jie nesulaukia. O knygų mugėje susirenka pilnos salės, nors renginiai nėra kokybiškai geresni, kartais net prastesni.

Labai svarbus ir rašytojų mokėjimas komunikuoti derantis, nes nė vienas mūsų rašytojas neturi normalaus agento.

Manau, tai susiję su knygų mugės, kaip festivalio, atmosfera. Šurmulys, nuolatinis vyksmas įtraukia, todėl žmonės apsilanko net tuose renginiuose, į kuriuos specialiai neitų. O pristatymų lygis tampa nebe toks svarbus.

– Vilniaus mugėje jūsų dėka lankosi užsienio leidėjai, siekiate juos supažindinti su lietuvių rašytojais. Kas sprendžia, kuriuos lietuvių autorius pristatyti leidėjams? Klausiu, nes dažnai tarp autorių sklando sąmokslo teorijos, kodėl pristatomi vieni arba kiti. Ar buvo atvejų, kai po pažinties mugėje kokia nors knyga buvo iškart išleista?

– Organizuotas leidėjų grupes į Vilniaus mugę vežti pradėjome 2015-aisiais. Autorius atrinkdavome pagal tai, kokie leidėjai atvykdavo, kokie jų leidyklų profiliai – leidžia grožinę, negrožinę literatūrą ir pan. Taigi su užsienio leidėjais ir autoriais dirbame kryptingai. Taip pat konsultuojamės su ekspertais, literatūrologais. Stengiamės leidėjų neužversti krūva skirtingų autorių. Svarbu ir tai, ar autorius jau verstas į kitas kalbas, ar pristatytas tarptautinėse mugėse.

Buvo nemažai atvejų, kai siekdavome pristatyti tam tikrus autorius, o leidėjai susidomėdavo visai kitais. Pavyzdžiui, vienam leidėjui siekėme pristatyti A. Škėmos „Baltą drobulę“, bet jis susidomėjo M. Vilučio „Sriuba“. Nors mums tai atrodė visai nesuderinama su jo leidyklos profiliu, tačiau leidėjui įspūdį padarė susitikimas su M. Vilučio knygos leidėja.

Autorius atrinkdavome pagal tai, kokie leidėjai atvykdavo, kokie jų leidyklų profiliai – leidžia grožinę, negrožinę literatūrą

Pasidomėję jau išverstų knygų sėk­me užsienio rinkose galime iš anksto prognozuoti, kurie autoriai bus perkami, o kurie – ne. Tarkime, K. Sabaliauskaitė labai populiari Lietuvoje, bet tam tikrose šalyse jos knygos visai neperkamos. O E. Ališanka dažnai sulaukia kritikos, kad nėra pats geriausias Lietuvos poetas, bet labai noriai verčiamas į užsienio kalbas.

Ar autorius sulauks sėkmės užsienio rinkoje, lemia daug faktorių. Ir dauguma jų susiję su asmeninėmis savybėmis. Vienas svarbiausių – ar autorius gyvas, t. y. ar galės pristatinėti savo knygas. Nors pastaruoju metu leidėjai vis labiau domisi ir istoriniais kūrėjais, pavyzdžiui, Londono knygų mugėje bus pristatomas Žemaitės vertimas. Taip pat labai svarbu, ar rašytojas kalba angliškai, nes angliškai nekalbantis negalės užsienyje dalyvauti savo knygų pristatymuose, bendrauti su skaitytojais, leidėjais.

Svarbu, kad autorius kalbėtų, nebūtų intravertiškas. Tarkime, buvo atvejų, kai leidėjai nuspręsdavo neversti lietuvių autorių, nes per pristatymą jie demonstruodavo prastą nuotaiką arba apskritai tylėdavo. Taigi asmenybės bruožai, charizma net svarbesnė už teksto ypatumus – su problemiškais autoriais leidėjai tiesiog nenori turėti reikalų.

– Leidėjai ieško sukalbamų, lengvų autorių, turinčių asmeninę charizmą.

Būtent. Labai svarbus ir rašytojų mokėjimas komunikuoti derantis, nes nė vienas mūsų rašytojas neturi normalaus agento. Kai rašytojai patys, be mūsų pagalbos derasi dėl sutarčių sąlygų, bend­radarbiavimas dažnai nutrūksta.

– Kokia užsienyje vykstančių knygų mugių specifika?

Dauguma jų yra vadybinės (o Vilniaus mugė – lankytojų) – jos visų pirma skirtos leidėjams, literatūros agentams, ne į visus renginius įleidžiami paprasti lankytojai.

– Kaip jose vyksta lietuvių autorių pristatymai, kas sprendžia, kuriuos autorius verta į šias muges vežti?

Dabar perkamiausia savito stiliaus proza, turinti įdomią, netradicinę istoriją, t. y. pasakojimą.

– Bendros strategijos nėra. Pavyzdžiui, Leipcigo programa buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kokias lietuvių autorių knygas atsirinko vokiečių leidėjai. Jie išsirinko 26 knygas – tai ir buvo mūsų pristatymų atrankos pagrindas. Kitaip tariant, renkasi užsienio leidėjai.

Londono knygų mugei šiemet rengiame žurnalą, kuriame bus pristatoma 18 lietuvių knygų. Iš pradžių žurnalo sudarytojai pateikė didelį knygų sąrašą, tada jį išsiuntinėjau lietuvių literatūrologams, leidėjams, vertėjams, verčiantiems lietuvių literatūrą, įvairiems nuomonės formuotojams Lietuvoje, kad išskirtų svarbiausias knygas. Tačiau vienos pozicijos nebuvo – mes neturime bendros idėjos, kurie tekstai mums svarbiausi.

– O kas iš lietuvių autorių ir jų kūrinių šiose mugėse leidėjams padarė didžiausią įspūdį, kuo jie domisi? Teko girdėti, kad poezija nėra labai populiari.

– Dabar perkamiausia savito stiliaus proza, turinti įdomią, netradicinę istoriją, t. y. pasakojimą. Tokių tekstų pas mus parašoma, deja, nelabai daug. Šiame kontekste dėmesio verta U. Radzevičiūtė. R. Kmitos „Pietinia kronika“ taip pat atitiktų kriterijus, bet trukdžiu tapo jo kalba – knyga sunkiai išverčiama.

– Vadinasi, reikia originalaus stiliaus, bet ne per daug originalaus, nes tada knyga bus sunkiai verčiama?

– Taip ir yra.

Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.

– Mes itin vertiname savo eseistiką. Kaip jai sekasi pasaulyje?

– Prastai. Lietuvių autorių esė knygą parduoti labai sudėtinga, nes užsienis nelabai supranta, koks tai žanras. Todėl Londono mugei rengiame leidinį, kuriame autoironiškai aiškinama, kas yra lietuvių esė.

Be to, užsienio knygynuose paskiriems žanrams skiriama tam tikra vieta lentynose. Lentynos, skirtos trumpajai prozai ir esė, daug mažiau matomos nei kita žanrinė literatūra. Nors, pavyzdžiui, centrinėje Europoje sekasi geriau. Tarkime, G. Radvilavičiūtės tekstai sulaukė sėkmės Kroatijoje.

– Tai keista, nes pastaruoju metu kilęs nemenkas susidomėjimas autobiografine literatūra ir autofikcija. Geras pavyzdys – O. Knausgaardo fenomenas.

– Taip, autobiografijos perkamos, tačiau visų pirma jos turi turėti įdomų pasakojimą.

Taip pat mažai turime kokybiškos negrožinės literatūros, kurią galėtume pasiūlyti užsienio rinkai. Tarkime, man labai patinka A. Tereškino sociologiniai tyrimai, tačiau jie gana lokalūs. Bandėme leidėjams siūlyti T. Vaisetos „Nuobodulio visuomenę“ – išgirdę, apie ką ši knyga, leidėjai susidomi, tačiau perskaitę vertimo fragmentą atsisako dėl sunkaus stiliaus.

– Kartą teko dalyvauti Rašytojų sąjungos renginyje, kuriame buvo svarstoma lietuvių literatūros situacija pasauliniame kontekste. Ten buvo išsakyta mintis, kad jei tik būtų finansuojami lietuvių autorių vertimai, užsienio rinka iškart mumis susidomėtų.

– Vertimas – tik vienas mažas žingsnis. Mūsų strategija – skatinti ne tik vertimus, bet ir knygos įvesdinimą į užsienio rinką, jos sklaidą. Neretai užsienio šalių leidyklos, žinodamos, kad vertimus finansuojame, tuo pikt­naudžiauja – išverčia knygą, pasiima jos vertimui skirtą paramą, pasideda ją į lentyną ir neplatina. Iš to jokios naudos. Svarbu, kad skaitytojai susipažintų su knyga. Todėl vykdydami vertimų skatinimo programą kiek įmanoma stengiamės finansuoti užsienio leidyklas, kurios rūpinasi savo knygų sklaida. Arba remiame sklaidą, knygos pristatymus ir pan.

– LKI organizuoja ir vertėjų seminarus, kuriuose lietuvių literatūrą į užsienio kalbas verčiantieji gali susipažinti ir su mūsų literatūros naujienomis, ir su pačiais autoriais – jie ten atvykę skaito savo tekstus, kalba apie kūrybą, bendrauja su vertėjais. Kokiais autoriais dažniausiai domisi vertėjai? Ar jų pasirinkimai sutampa su tuo, ko nori užsienio leidyklos?

– Dažnai vertėjai iš tiesų atsižvelgia į leidyklų poreikius, tarkim, teigia nelabai norintys versti poezijos, nes tai mažiau pelninga sritis. Jie prašo pristatyti daugiau prozos, ypač istorinės ir autobiografinės.

Nors kartais iš tiesų suveikia autoriaus asmenybė. Tarkim, šiais metais daug vertėjų apsisprendė versti G. Kazlauskaitę, kuri buvo atvykusi į seminarą, skaitė savo poeziją.

– Neseniai „Literatūroje ir mene“ publikavome straipsnį*, kuriame teigiama, kad prozos kūriniai, kuriuose pagrindinės veikėjos – moterys, taip pat moterų autorių kūriniai sulaukia mažiau apdovanojimų. Ar užsienio leidėjai kreipia dėmesį į autorių lytį?

– Pastebėjau, kad moterų autorių pub­likuojame ir leidėjams pristatome daugiau. Tai susiję su minėta autoriaus asmenybės svarba. Rašytojos ir atsakingesnės, ir suinteresuotesnės, pasirengusios pristatymams geriau nei kolegos vyrai.

– Mūsų kontekste vis dar vertinamas netramdomas vyras-genijus tarptautinėje knygų rinkoje neturi daug prestižo?

Taip, literatūra yra prekė, turinti savo kriterijus.

– Ne, tikrai neturi. Kitas svarbus dalykas – kaip lietuvių leidyklos atstovauja savo autoriams. Tarkime, ypač mažesnės Lietuvos leidyklos tik dabar pamažu pradeda mokytis darbo su užsienio rinka, leidėjais. Dažnai trūksta išmanymo, o užsienio leidyklos paprastai nori, kad autorius pristatytų jų leidėjai. Jei jie prastai pasiruošę, galimybių būti išleistam tarptautinėje rinkoje mažėja.

– Taigi literatūra yra prekė, kurią reikia mokėti tinkamai reklamuoti, pristatyti. O VU Filologijos fakultete mus mokė, kad literatūra, menas apskritai ‒ aukščiau viso šito...

– Taip, literatūra yra prekė, turinti savo kriterijus. Kiekvienas rašytojas, nusprendęs publikuoti savo kūrinį, juk renkasi leidyklą, tiražą, net savo knygos apipavidalinimą. Nors kai kurie mūsiškiai autoriai mano, kad visai nesvarbu nei leidykla, nei knygos dizainas, nei tai, ar kokybiškai tekstas suredaguotas. Tačiau visi šie aspektai gali labai nulemti knygos sėkmę.

Yra tekę dirbti su autoriais, kurie visiškai nerodo suinteresuotumo parduoti savo kūrybą. Tokiais atvejais sakau: puiku, jei tau neįdomu, taip ir sakyk – atsiras kitų, kurie norės būti verčiami, perkami, skaitomi.

– Gal toks abejingumas ir negebėjimas suvokti, kad literatūra yra prekė, susijęs su tuo, kad mūsų rašytojai, net patys populiariausi, negyvena iš savo kūrybos?

– Gali būti. Tačiau ir užsienio rašytojai vien iš rašymo negyvena. Tokių atvejų vos keli, pavyzdžiui, J. K. Rowling. O Lietuvoje – jokių šansų.

Nors, tarkime, Lietuvoje skeptiškai vertinama R. Šepetys gyvena iš rašymo, jos kūryba apdovanota prestižinėmis premijomis.

– Keista, Lietuvoje ji nelaikoma dėmesio verta rašytoja.

– Bet jos knygos puikiai perkamos. Iš dalies todėl, kad ji turi puikią agentę. O lietuvių rašytojai vargu galėtų dirbti su profesionaliais agentais, nes jie nori viską spręsti patys – nuo pavadinimo iki viršelio ir nuotraukos. Pasaulyje įprasta praktika – agentas rašytojui pasako, kur jis turi dalyvauti, kokią nuotrauką naudoti, net kokį pavadinimą pasirinkti. Tarkime, minėtos R. Šepetys knygos perredaguojamos daugybę kartų. Galų gale autorė gauna labai stipriai taisytą tekstą, kartais jis net perrašytas, ir ji privalo su tuo sutikti, jei nori dalyvauti žaidime. Kiek lietuvių autorių su tuo sutiktų?

– Bet ar toks tekstas vis dar yra autorinis meno kūrinys?

– Žinoma, priartėjama prie industrinio teksto. Bet šiuo ir panašiais atvejais svarbiausia paties autoriaus pozicija – ko jis ar ji siekia.