Vaikydamasis horizontą menininkas nepasiekė tik Naujosios Zelandijos
Ta­py­to­jas Aud­rius Gra­žys daug ke­liau­ja ir be to­kio pa­įvai­ri­ni­mo sa­vo gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ja. Šio­mis die­no­mis me­ni­nin­kas kvie­čia pa­ke­liau­ti ir mus – po jo au­to­ri­nę par­odą „Žu­vies akis, ne­sie­kian­ti Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos“. Ji ati­da­ry­ta Dai­li­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je Vil­niu­je.

„Minime valstybės atkūrimo šimtmetį. Praėjo 80 metų nuo pirmojo Lietuvos oro linijų skrydžio. O štai aš sumaniau paroda paminėti asmeninę (kiek juokingą) 55 metų sukaktį“, – „Lietuvos žinioms“ savo užmačias atskleidė A. Gražys. Skrydžio iš Kauno į Palangą 80-mečio proga birželį jis Klaipėdoje rengs tarptautinį plenerą.

Jau trejetą metų menininkas, sugrįžęs iš visų Europos sostinių, gyvena Lietuvoje. Dairydamasis į parodos darbus dingojausi, kad pažinojau kiek kitokį A. Gražį – spalvingesnį, ryškesnį, drąsiai mėginantį raudoną, geltoną, mėlyną. Dabartinis A. Gražys santūresnis, rūstesnis, sakytum, šiaurietiškesnis. Gal tas sugrįžimas bus jį taip pakeitęs?

Kur tik nebuvo

Parodai apžvelgti visai nereikia žuvies akies, pakaks ir žmogaus. Nebent norėtumėte kaip nors įmantriau ją įamžinti, nufotografuoti. Tarkime, panoraminio vaizdo objektyvu, dar vadinamu „žuvies akimi“.

Remdamasis šiuo terminu parodos autorius kviečia publiką į savo pastarųjų metų darbus žvilgtelėti platesniu kampu. Juose išsiskleidžia klajoklio patirtis, prisiminimai, spalvinė magija ir sapnai. Einančio menininko vaizdas, matyt, bus kritęs į akį ir ne vienai atokių kraštų žuviai.

Per pastarąjį dešimtmetį A. Gražys pamatė daug kraštų, pėda mynė keletą žemynų. Ir kur tik jis nebuvo... Tikrai nebuvo Naujojoje Zelandijoje, todėl lyg jausdamas apmaudą ir paminėjo ją parodos pavadinime.

Anot tapytojo, žmogų keičia du veiksniai – ką jis jaučia ir ką mato. „Po kurio laiko kelionių prisiminimai, sumišę su dabartimi ir sentimentalumu, pasiduoda įvairioms interpretacijoms, įgyja kitokius pavidalus“, – teigė autorius. Lieka visa tai išsakyti jam artimiausia tapybos kalba, išsitekti tradicinėje formoje – drobės kvadrate.

Nenori būti amatininkas

Parodoje atsiskleidžia gana įvairus A. Gražys. Sluoksniuodamas, vaikydamasis horizontą jis tęsia ilgametį ciklą „Toliai“. Čia įkaitinęs iki liepsnos, čia atvėsinęs, mėgina pakartoti šviesos ir tamsos išdaigas Mėnulio slėnyje („Jordanija. Vadi Rumo dykuma“, I-II). Imasi net pabėgėlių temos („Perplaukti geltonąją upę“).

O vienu naujausių darbų „Cinquantenaire parkas“ parodo tam tikras intencijas grįžti prie figūratyvinės tapybos. Penkiasdešimtmečio menininko tapytas Penkiasdešimtmečio parkas Briuselyje truputį „išsiliejęs“, tarsi įamžintas judančia fotokamera.

Dairydamasis į parodos darbus dingojausi, kad pažinojau kiek kitokį Audrių Gražį – spalvingesnį, ryškesnį, drąsiai mėginantį raudoną, geltoną, mėlyną.

„Palydėjęs dukrą į mokyklą atsidurdavau šiame parke. Anksti rytą jis atrodydavo gana paslaptingas, tamsus. O kai iškrisdavo sniegas, įgydavo dar kitokį pavidalą“, – dalijosi prisiminimais menininkas.

Ir pridūrė mielai grįžtantis prie seniau išmėgintos technikos, stiliaus. „Kartais norisi atgaminti, kas jau primiršta. Esu tapęs ir portretus, figūras. Jeigu užsisklęsi, darysi tik tai, ką gerai moki, rizikuosi tapti amatininku“, – dėstė A. Gražys. Kaip ir dera tikram abstrakcionistui, jis neprimeta savo nuomonės, palieka žiūrovams daug laisvės interpretuoti.

Iš ciklo „Puzzle, I-II“. Vienas darbų vaizduoja ištįsusią kaukolę, kokių šimtai buvo rasta Pietų Amerikoje.

Vienas ryškesnių prisisminimų

Parodoje gerokai išsiskiria, kaip teigė dailėtyrininkė Kotryna Džilavjan, du popartui ar fluxus menui artimi A. Gražio kūriniai („Puzzle, I-II“), sudėti iš gausybės spalvingų vaikiškų žaisliukų. Vienas vaizduoja kaukolę, kokių šimtai buvo rasta Pietų Amerikoje. Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti jų keistos ištįsusios formos. Pagal jas žiūrovai atpažins ir animacinio serialo „Simpsonai“ herojus.

Antras kūrinys – falinė struktūra, vienas ryškesnių Indijos prisiminimų. Anot autoriaus, ten falas garbinamas kas antroje bažnyčioje. „Tik mums tai kelia juoką arba gėdą“, – kalbėjo visko matęs keliautojas.

Indija jam labai patikusi, lankėsi ten jau du sykius. „Indija manęs niekada neviliojo, bet pakako tik kartą nuvažiuoti. Sumišęs mėšlo ir gvazdikėlių kvapas – kai kas nuostabaus!“ – neslėpė A. Gražys.