Užsispyrė kaip du lietuviai ir aplankė popiežių
Len­kų mu­zi­ko­lo­gas Krzysz­to­fas Dro­ba (1946–2017) bu­vo lie­tu­vių mu­zi­kos po­pu­lia­rin­to­jas, pri­si­dė­jęs prie jos sklai­dos pa­sau­ly­je ir už­mez­gęs drau­giš­kus ry­šius tarp Lie­tu­vos bei Len­ki­jos mu­zi­kų. Ne­se­niai iš­leis­ta kny­gą „Krzysz­tof Dro­ba. Su­si­ti­ki­mai su Lie­tu­va“ yra pir­mas ir pa­sku­ti­nis K. Dro­bos lei­di­nys lie­tu­vių kal­ba, iš­ėjęs jau po jo mir­ties. Mu­zi­ko­lo­gas par­ašė nau­jų straips­nių, bet dar­bo ne­bai­gė, per­nai lap­kri­tį ne­ti­kė­tai mi­rė.

K. Drobos bičiuliai – knygos sudarytoja muzikologė Rūta Stanevičiūtė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas politikas Vytautas Landsbergis, kompozitorė Onutė Narbutaitė, pianistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius Zbignevas Ibelhauptas – sklaidė draugo rašytus laiškus, prisiminė intelektualius pokalbius ir pasivaikščiojimus po Vilnių.

Jonas Paulius II įdėmiai išklausė svečią. Tada paėmė į rankas nuotraukas, susikaupęs dar kartą peržiūrėjo ir akimirką tarsi sustingo.

K. Drobos laiškus surinko ir R. Stanevičiūtei perdavė profesorius V. Landsbergis. „Radau krūvą, paskui – dar krūvą laiškų. Nepažadu, kad daugiau nerasiu. Žinau, vienas liko, neprotingai jį padėjau atskirai, – kalbėjo V. Landsbergis. – Be galo gaila, K. Droba – jaunesnis. Gal man reikėjo jau būti kitur, o jis galėjo dar gyventi ir dirbti gražius darbus? Jam sekėsi kurti festivalius. Kažkokiame užkampyje rado rėmėjų, kurie norėjo pasipuošti menu ar mecenatyste. Gavo lėšų, surengė moderniosios muzikos festivalį. Metalurgų miestelyje – niekas nesapnavo! Sugalvojo šūkį – „Jauna muzika jauname mieste“. Paskui pusę jo – jauna muzika – pavogiau ir parvežiau į Lietuvą.“

Profesorius skaičiavo: pasaulyje yra keli talentingi kitataučiai, kuriems patinka Lietuva. Todėl jie nori čia daryti gerus darbus. Kaip M. K. Čiurlionis kadaise mylimajai sakė: „Lietuviai tokie vargšai. Reikia jiems ką nors duoti.“

Atrado ir garsino lietuvius

Lenkų muzikologas žavėjosi lietuvių kompozitorių kūryba ir bičiuliavosi su jais. Kaimynėje Lenkijoje ėmė skleisti mūsų muziką: pristatydavo ją per nepriklausomus festivalius, užsakydavo kompozitorių kūrinių, rengdavo lietuvių muzikologų konferencijas.

K. Drobos pastangomis praėjusio amžiaus aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais Lenkijoje skambėjo Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Osvaldo Balakausko muzika. Lietuviai ir lenkai bendradarbiavo sovietinės priespaudos, politinių suvaržymų laikotarpiu. 1990–1991 metais lenkų spaudoje buvo spausdinami interviu su V. Landsbergiu. Kultūriniai mainai nenutrūko ir atgavus nepriklausomybę.

R. Stanevičiūtė kartu su K. Droba atrinko 26 tekstus: esė, pokalbius, recenzijas. Didelio atgarsio sulaukė 1984 metais K. Drobos parašyta apžvalga „Jauna lietuvių muzika“. Specialiai šiai knygai jis parašė straipsnių: „Dar kartą apie „Apeigas“ – apie B. Kutavičiaus kūrybą, „V. Bacevičius, kurio nebuvo...“ (2016) ir „Pabaigai...“ (2017).

„Mano kolegas su K. Droba turbūt sieja ilgesni, stipresni asmeniniai ir profesiniai saitai, – pasakojo knygos sudarytoja, LMTA dėstytoja R. Stanevičiūtė. – Sumanymas kilo spontaniškai, 2015 metais prisiminus artėjantį K. Drobos, Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės nario, 70-metį. Bendraujant su jaunesnės kartos kolegomis man pasirodė, kad reikia pristatyti išsibarsčiusius jo tekstus. Ne tik muzikų bendruomenei, bet ir platesnei auditorijai.“

Tikrino „Google“ vertėju

Pradžioje K. Droba, kaip jam būdinga, atsikalbinėjo – esą tuose tekstuose nėra nieko vertinga. „Bet dirbome atsakingai. Jis, perfekcionistas, bandė įsigilinti į visus vertimus. Mano parašytą įžangą tikrino savo kukliomis lietuvių kalbos žiniomis ir „Google“ vertėju, – šypsodamasi prisiminė R. Stanevičiūtė ir pridūrė: – Kartu jis man paliko laisvę atrinkti tai, kas atrodė svarbu. Juk K. Drobos tekstų išleista gerokai daugiau, tuo metu jie turėjo didelį atgarsį ir buvo įdomūs užsienio skaitytojams.“

Per trejus bendro darbo metus K. Droba ir R. Stanevičiūtė aptarė netrumpą lietuvių ir lenkų muzikos istoriją. „Tai buvo vertinga patirtis. Knyga, man atrodo, turi muzikinę formą. Vis grįždavome prie B. Kutavičiaus ir V. Bacevičiaus kūrybos. Dėl pirmojo nesiginčydavome, o V. Bacevičių vertinome skirtingai“, – neslėpė R. Stanevičiūtė.

Paskutinis gyvenimo dešimtmetis muzikologui buvo darbingas. Jis išleido recenzijų, pokalbių su Mieczyslawu Tomaszewskiu ir Eugeniuszu Knapiku rinktines. „Ne viską, ką sakydavo Krzysztofas, priimdavau rimtai. Pavyzdžiui, kai kartodavo, kad gerai neatsimena. Vis dėlto įsitikinau, jog iš naujo dokumentuodamas savo veiklą suvėlė datas, reikėjo jas patikslinti“, – sakė knygos sudarytoja.

K. Droba juokavo: apie jį jau rašomos disertacijos. „Kas atrodė mums reikšminga regioninė istorija, šiandien įdomu lenkų, amerikiečių muzikologams. Jie rašo straipsnius, recepcijas, mūsų istorija sulaukia susidomėjimo“, – tikino autorė, rengianti ir kitą – korespondencijos – rinktinę.

Kryžių kalną nugabeno popiežiui

Kiekvieną savaitę K. Droba atsiųsdavo V. Landsbergiui atviruką, rašydavo sveikinimus, vis kviesdavo kur nors dalyvauti. „O aš jam rašydavau naujienas. Dabar, kai perverčiu laiškus, matau daug informacijos: kas kokį mėnesį Lietuvoje vyko, kas kokį kūrinį atliko“, – prisiminė V. Landsbergis.

1983 metų rudenį profesorius K. Drobai davė Kryžių kalno nuotraukų. Ir įpareigojo jas perduoti popiežiui Jonui Pauliui II. Kai kurie kryžiai buvo pastatyti po pasikėsinimo į Katalikų bažnyčios vadovą. Atvaizduose aiškiai buvo matyti įrašytos intencijos – visos už Joną Paulių II ir jo sveikatą.

Suprantama, muzikologas nė nenutuokė, kaip įvykdyti tokį įsipareigojimą. Bet rado būdą – nuvyko į Vatikaną, gavo audienciją ir perdavė nuotraukas. Jas pamatęs Jonas Paulius II įdėmiai išklausė svečią, išdėsčiusį ilgai repetuotą pasakojimą. Tada paėmė į rankas nuotraukas, susikaupęs dar kartą peržiūrėjo ir akimirką tarsi sustingo. Galop atgijęs užsikišo jas už rankogalio.

„Daugybę kartų mintyse sugrįždavau prie šios scenos. Tačiau niekada neabejojau aiškindamasis belaikę tylos akimirką. Akivaizdu, kad popiežius tuomet meldėsi. Už Lietuvą“, – pasakodamas nuotraukų perdavimo istoriją rašė K. Droba.

Privalomi pasivaikščiojimai

K. Droba bendravo su kompozitorės O. Narbutaitės mama Ona Narbutiene. Jiedu rengdavo muzikologų konferencijas. Festivalių organizatorius suburdavo elitinę muzikų ir klausytojų bendruomenę. „Daugybė mūsų muzikos būdavo perduodama tokiai ypatingai terpei, – teigė O. Narbutaitė. – K. Droba bendravo su muzikais, jų šeimų nariais. Kūrėjus adoravo, bet matė ir jų silpnybes. Mylėjo ir mokėjo pajuokauti, kandžiai pasišaipyti.“

Kompozitorė su kolega Mindaugu Urbaičiu turėjo pakliūti į paskutinį 1990-ųjų Sandomiežo festivalį, bet jis neįvyko. Kaip tik tuo metu miesto valdžią suskaldė nesantaika. Viename laiške K. Droba rašė Onutei žūtbūt surengsiąs festivalį: „Esu užsispyręs kaip lietuvis, galbūt – kaip du lietuviai.“ Savo idėją jis įgyvendino 1993 metais Krokuvoje.

Ne akademinė veikla, o bendravimas, pokalbiai ir diskusijos su draugais K. Drobai buvo svarbiausia. Kai liepą atvykdavo į Vilnių, jis apsistodavo pas F. Bajorą. Paskui ieškodavo draugų, su kuriais galėtų pasivaikščioti ir pasikalbėti. Kitais metais scenarijų pakartodavo.

„Lėkdavo intelektinės kibirkštys neformaliuose sambūriuose po koncertų. Nors turėjau mėnesio ir kelių savaičių kūdikį, vis tiek reikalaudavo eiti pasivaikščioti. Bet kokiu oru. Kadangi naujagimiai dažniausiai miega, jam ši sąlyga buvo priimtina. Aš su vežimėliu, K. Droba – su papirosu, ir eidavome į Vingio parką, lydimi monologų bei diskusijų“, – dukros kūdikystę prisiminė O. Narbutaitė.

Nuodėmė lyginti su Vilniumi

Kiek vėliau K. Droba paveldėjo šeimos namą Melece, persikėlė ten gyventi. Onutei, kuri jam buvo padovanojusi Tomo Venclovos vadovą po Vilnių, atsiuntė laišką. „Nuodėmė lyginti Melecą su tavo Vilniumi, – rašė K. Droba. – Atviruke, horizonte, pamatysi miškus. Jie be pauzės tęsiasi beveik 60 kilometrų, iki Ležaisko. Ten stovi garsi bazilika, turinti originalius barokinius vargonus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą bobutė, mano tėvo mama, kasmet ten išsiruošdavo į piligriminę kelionę pėsčiomis. Ji mirė prieš man gimstant. Bet jos piligrimystę jaučiu savo kauluose. Taip jau yra su tomis mažomis tėvynėmis ir savais protėviais.“

2016 metais Z. Ibelhauptas įteikė K. Drobai LMTA Garbės medalį. Už nuopelnus lenkų muzikologas apdovanotas ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

„Krzysztofas Droba kūrėjus adoravo, bet matė ir jų silpnybes. Mylėjo ir mokėjo pajuokauti, kandžiai pasišaipyti.“

„Jį prisimenant akyse kaupiasi ašaros, suspaudžia gerklę. Tiek tų mano refleksijų, – mąstė pianistas Z. Ibelhauptas. – Patyriau tėvišką jo globą ir rūpinimąsi, meilę kūrėjams ir atlikėjams. Taip pat – O. Narbutienės, Aldonos Dvarionaitės. Ar ne per ją įvyko mūsų pažintis su Krzysztofu? Jis vaikštinėjo Palangoje, Tiškevičių dvaro parke, kai Aldona čiupo už parankės ir atvilko į mūsų koncerto repeticiją. K. Droba tiesė tiltus į „Varšuvos rudenį“ ir tarptautinį muzikos pasaulį – ne vieną mūsų pastatė ant kojų.“

Nuoširdus ir kaprizingas

K. Drobos pašnekovams būdavo įdomu diskutuoti ne vien apie muziką, bet ir pasaulėžiūros, politikos, religijos klausimais. „Krzysztofas buvo tikintis, o aš – pusiau indiferentas, laikiausi nuošalyje. Iki šiol man tikėjimas yra daugiau proto, o ne širdies klausimas. Tačiau šiuos klausimus kelti, atsakyti į juos reikėjo mums abiem. Gal atsirastų K. Drobos raštuose tokių pamąstymų?“ – klausė V. Landsbergis.

Jis prisiminė, kad bičiulis norėjo parašyti knygą. „Atsiprašau už nekuklumą, bet norėjo parašyti apie mane. Žinoma, neprotestavau. Nemaniau, jog tai įvyks, ir neklydau. Gal ir gerai – išvengiau papildomų problemų“, – juokavo profesorius.

Paskutinį tekstą – „Pabaigai...“ – K. Droba perrašinėjo, tobulino kelis sykius. Jis dingo, o autoriui mirus vėl atsirado. „Prisimenu, kaip 2013 metais išsiskyrėme Varšuvoje. Turėjau netrukus išskristi, jis išlipo iš lifto ir pasakė: „Susitiksime danguje“, – pasakojo O. Narbutaitė. – Paskui dar susitikome 2016 metais Vilniuje. Gavęs LMTA Garbės medalį K. Droba buvo labai laimingas. Tačiau akademijoje užsisėdėti nenorėjo. Išėjome pasivaikščioti, užsukome į „Neringą“. Ten jam pasirodė, kad sriuba buvo per šalta. Nežinau, kiek valandų kalbėjomės, bet grįžau vėlai, jau sutemus. Jis buvo šiltas, ištikimas, prieraišus žmogus, todėl negalėdavai neatleisti už kaprizus.“