Užmaskuota sovietinės realybės kritika komedijoje „Operacija Y“
2017-ųjų va­sa­rą ki­lo triukš­mas dėl ru­sų fil­mo „Šal­ta­sis tan­go“, iš­krai­pan­čio ne­to­li­mą Lie­tu­vos is­to­ri­ją – so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį. Fil­mą ro­dy­ti at­si­sa­kė kai ku­rie ki­no tea­trai. Kri­ti­kai aiš­ki­no, kad po šia me­lod­ra­ma sle­pia­si Krem­liaus pro­pa­gan­da, nu­ro­dan­ti, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti Lie­tu­vai skau­džius po­ka­rio įvy­kius.

Šiuolaikinio informacinio karo kontekste toks bandymas neturėtų stebinti, nes tai proceso, Rusijoje prasidėjusio maždaug prieš šimtą metų, tąsa.(1) Dar bolševikų režimo aušroje kompartijos lyderiai susivokė, kad kinas – idealus instrumentas skleisti komunistinei propagandai tarp menkai išsilavinusių gyventojų. Leninas vadino kiną svarbiausia priemone diegti visuomenei komunizmo dvasią, tokio požiūrio vėliau laikėsi ir Stalinas. Pareiškimą, kuriame pabrėžtas ryšys tarp kino, propagandos ir komunizmo galios, pirmąkart paskelbė rusų žurnalistas Anatolijus Lunačiarskis, 1922 m. padaręs interviu su Leninu. Bolševikų lyderis „turėjo vidinį įsitikinimą, kad kinas būtų vertingas, jei tik būtų galima jį teisingai pateikti“.(2) Žinoma, nei Leninas, nei Stalinas negalėjo numatyti, kad įpusėjus XX a. kinas bus pasitelktas iškreiptos sovietinės realybės kritikai.

Stalinas, diegdamas vadinamąją „kultūrinę revoliuciją“, reorganizavo ir sustiprino valstybinį kino monopolį. 1929 m. buvo įsteigta nauja biurokratinė institucija Sojuzkino – kino politikos specialistai buvo įpareigoti rengti metinius kino studijų gamybos planus, stebėti filmų platinimą ir demonstravimą. Taip siekta užtikrinti siauros ideologinės doktrinos, pavadintos „socialistiniu realizmu“, pristatymą kine. Pagal šią ideologiją, dominavusią sovietiniame mene, individualus kūrybiškumas turėjo būti subordinuotas partijos ir vyriausybės nurodytiems politiniams tikslams. Tie režisieriai ir rašytojai, kurie klusniai tenkino valstybinių kino cenzorių reikalavimus, greitai tapo sovietinės kino pramonės „švyturiais“. Stalino valdymo dešimtmečiais dėl griežtos kontrolės buvo sukuriama vis mažiau filmų. Tik po diktatoriaus mirties 1953 m. Sojuzkino kontrolė ėmė silpti, kino kūrėjai galėjo mažiau paisyti „socialistinio realizmo“ kanonų.

Kai Nikita Chruščiovas garsiajame XX komunistų partijos suvažiavime (1956) pasmerkė Stalino nusikaltimus ir išlaisvino dalį GULAG’o kalinių, bendra politinė šalies atmosfera pasikeitė iš esmės. Vadinamojo atšilimo laikais kino režisieriams buvo suteikta didesnė laisvė filmuoti tai, kas, jų manymu, būtų įdomu žiūrovams. Filmų stilius pasikeitė kardinaliai – imta atviriau vaizduoti sovietinę kasdienybę, kūriniai tapo asmeniškesni. Kiek atlėgus ideologinei kontrolei, sovietinis kinas 7-ajame dešimtmetyje suklestėjo. SSRS greitai tapo valstybe, kurios rodikliai pagal kino lankomumą vienam gyventojui buvo vieni aukščiausių pasaulyje. Filmų skaičius išaugo 10–15 kartų. Tačiau kino pramonė išliko valstybinė, nepageidaujamo pobūdžio politinį turinį cenzūra užgniauždavo, o kritikuoti komunizmo doktriną buvo tabu.(3)

Pirmaisiais sovietinio režimo metais tiek filmų kūrėjai, tiek cenzoriai bandė išsiaiškinti, kokios temos ir formos galėtų būti tinkamos tikrai sovietinei komedijai. Nepaisant ideologinių apribojimų ir sunkumų, šio žanro kūrinius vis tiek bandyta kurti, o 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje ši tradicija, kartu su naujų talentų antplūdžiu ir padidėjusiu poreikiu užtikrinti kuo didesnes kino pramonės pajamas, lėmė, kad prasidėjo sovietų kino komedijos aukso amžius.(4) Netrukus komedijos Sovietų Sąjungoje tapo nepaprastai populiarios, visuomenė laikė jas neatsiejama viešojo diskurso dalimi. Filmų kūrėjai rasdavo būdų, kaip atskleisti svarbias socialines problemas, sudėtingą moralinį šalies klimatą, kartu suteikiant smagią pramogą. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje komedijos drąsiau vaizdavo sovietinį gyvenimą, akcentuodamos tokius reiškinius kaip noras mikliai pralobti, privataus gyvenimo užkulisiai arba kazusai, susiję su seksualiniu potraukiu, ir pan.

Mažai kam žinomas faktas, kad pagrindinis veikėjas Šuriku tapo, kai cenzūra atmetė Vladiko Arkovo vardą – to betrūko, kad komedijos veikėjas vadintųsi pasaulio proletariato vado Vladimiro trumpiniu.

„Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ – tai 1965 m. sukurta komedija, pristatanti naivaus studento, nuolat patenkančio į juokingas situacijas, nuotykius. Vyresnės kartos lietuvių žiūrovams šios kultinės komedijos turinys gerai žinomas, o filmo nemačiusieji lengvai ras, kur jį pasižiūrėti, todėl čia pristatysime tik pagrindinius siužeto vingius. Mažai kam žinomas faktas, kad pagrindinis veikėjas Šuriku tapo, kai cenzūra atmetė Vladiko Arkovo vardą – to betrūko, kad komedijos veikėjas vadintųsi pasaulio proletariato vado Vladimiro trumpiniu.(5) Viena iš komedijos dalių, pavadinta „Operacija „Y“ pasakojo apie valstybinio sandėlio valdytoją, kuris, bandydamas nuslėpti savo piktnaudžiavimus, pasamdė tris sukčius – Kvailį (rus. Балбес), Bailį (rus. Трус) ir Profesionalą (rus. Бывалый), kad šie imituotų apiplėšimą ir išgelbėtų valdytoją nuo inspekcijos. Kruopščiai organizuotas, ilgai repetuotas apiplėšimas žlugo dėl nenumatytų aplinkybių – lemtingą naktį sandėlio apsaugą iš senyvos moters perėmė Šurikas. Tokiu būdu drąsusis studentas įsitraukė į kovą su socialistinio turto grobstytojais. Istorijos kulminacija yra „sandėlio mūšis“ – Šurikas kaunasi su nusikaltėliais, naudodamas sandėlyje rastus muzikos instrumentus, namų apyvokos daiktus, kitus prietaisus.

Ši komedija, kaip ir dauguma sovietinės kino produkcijos, sunkiai suprantama kitų šalių žiūrovams, nes perteikia specifinį socialistinės visuomenės gyvenimą, o trūkumams parodijuoti pasitelkiama Ezopo kalba. Pašaliniams atrodantis nekaltas turinys dažnai turėdavo paslėptą reikšmę, kurią sovietiniai žmonės nesunkiai perprasdavo. Pagrindinė oficiali komedijos „Operacija „Y“ tema – socialistinės (t. y. valstybinės) nuosavybės, kuri buvo SSRS ekonomikos pagrindas, apsauga. Komedijoje vaizduojama, neva tą nuosavybę budriai saugo visi piliečiai, kuriems atstovauja drąsusis studentas ir senyva moteris – tipiški sovietinės sistemos atstovai. Tačiau tikrovėje valstybės turtas, prižiūrimas konkretaus saugotojo, visiškai priklausė nuo jo valios, kaip ką panaudos, nuspręsdavo jis. Tokiomis sąlygomis „socialistinis turtas“ dažnai tapdavo korupcijos objektu – komedijoje šią realybę įkūnija neigiamas sandėlio valdytojo personažas, kuris, imituodamas apiplėšimą, bando nuslėpti savo piktnaudžiavimus. Korupcija buvo taip įsigalėjusi, kad visi žinojo – „socialistinės nuosavybės apsauga“ tėra fikcija, o gelbėti valstybinį turtą ne tik beprasmiška, bet dažnai netgi pavojinga.

Pagrindinė oficiali komedijos „Operacija „Y“ tema – socialistinės (t. y. valstybinės) nuosavybės, kuri buvo SSRS ekonomikos pagrindas, apsauga.

Komedijoje nesunku pastebėti keletą cenzūros pakoreguotų žinučių, kurios realybėje turėjo kone priešingą reikšmę. Pirmoji teigė, kad nusikaltimai, susiję su valstybinės nuosavybės grobstymu, visada išaiškinami, o nusikaltėliai nubaudžiami, nes filmo finale visi trys plėšikai ir sandėlio valdytojas buvo sugauti, taigi, nusikalstamumas Sovietų Sąjungoje pažabotas. Tačiau tikrovėje režimas buvo nepajėgus kovoti su masine korupcija, todėl daugelis, tokių ypač plataus masto, nusikaltimų likdavo neatskleisti. Be to, norėta, kad filmas nuteiktų sovietinius piliečius ginti valstybės turtą taip atkakliai, kaip tą darė Šurikas. Tačiau visiškai aišku, kad pavieniai žmonės nesustabdys išsikerojusios korupcijos, o Šurikas pernelyg naivus, kad suvoktų, kas dedasi iš tikrųjų. Taigi pagrindinis satyros taikinys buvo ne tie keli korumpuoti neva tobulos socialistinės visuomenės piliečiai (valdytojas ir plėšikai), bet visas sovietinis režimas, nes daugmaž visi yra priversti „kombinuoti“, kad bent šiaip taip sudurtų galą su galu. Komedijos režisierius Leonidas Gaidajus (1923–1993) Šuriko personažą, akiniuotą, geros širdies studentą, sukūrė, siekdamas atverti žiūrovams kitokią, neoficialią realybę, o komedijos turinį bandė susieti su kasdienine patirtimi. Pasakojimo stiprybę lėmė būtent tas „eureka“ efektas, o pagrindinis veikėjas simbolizavo, kaip keičiasi sovietinės visuomenės pasaulėžiūra.

1965 m. sukurtos komedijos paslėptas turinys buvo visiškai aiškus ir cenzoriams, todėl bent kiek anksčiau Sovietų Sąjungoje toks filmas nebūtų galėjęs pasirodyti. Mirus Stalinui, klostėsi palanki politinė situacija, filmai jau galėjo paliesti gana svarbius socialinius klausimus. Fragmentiškų reformų periodas, per kurį buvo iš naujo suformuluoti „socialistinio realizmo“ principai mene, ribotos privačios iniciatyvos leista imtis ekonomikoje, siekiant pasivyti Vakarus, truko maždaug nuo 1953 iki 1968 m.

1965 m. sukurtos komedijos paslėptas turinys buvo visiškai aiškus ir cenzoriams, todėl bent kiek anksčiau Sovietų Sąjungoje toks filmas nebūtų galėjęs pasirodyti.

Kita svarbi aptariamos komedijos pasirodymo prielaida – akivaizdūs ekonominiai sovietinės sistemos trūkumai. Filmas atskleidžia esamą padėtį ir sąmojingai siūlo, kaip spręsti sudėtingas socialines problemas. Kūrinys pradedamas scena iš „kolūkinio turgaus“, kuriame parduodama viskas, išskyrus žemės ūkio produkciją. Viename iš kioskų prekiaujama paveikslais, o pardavėjo dialogas su klientu aiškiai pašiepia Chruščiovą, kurio neigiamas požiūris į abstraktųjį meną buvo visiems žinomas. Komedija atskleidžia valstybinio sandėlio ir trijų vietinių plėšikų sąmokslą, nors nieko, ką vertėtų vogti, ten jau nebelikę. „Pas mus jau viskas pavogta“, – sako gaujos lyderis Бывалый, kurio elgesys ir išvaizda primena patį Chruščiovą. Taigi fiktyviai įsilaužiama į jau apiplėštą sandėlį, tokiu būdu išjuokiama struktūriškai įsišaknijusi, sovietų valdžios reguliuojama korupcija.

Komedija „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, pasirodžiusi kino teatruose, žiūrovams padarė didžiulį poveikį. Nors nebuvo nei disidentinė, nei nukreipta prieš valdžią, tačiau aiškiai pabrėžė viešosios nuomonės svarbą konkrečiais politiniais klausimais.

Redakcijos prierašas: Galbūt ateis laikas, kai Rusijos kinas, išsivadavęs iš politinės cenzūros, pastatys komediją, kaip Putinas stengėsi perrašyti „artimojo užsienio“ naujausią istoriją?

1 Vaidas Saldžiūnas. 2017–11–02. Nustėro dėl Lietuvoje rodomo filmo: rusai apie mūsų okupaciją kuria propagandą, o mes tylime. https://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/nustero-del-lietuvoje-rodomo-filmo-rusai-apie-musu-okupacija-kuria-propaganda-o-mes-tylime.d?id=75011574; Monika Gimbutaitė. 2017–11–02. Diskusija po propagandiniu apšaukto filmo „Šaltasis tango“: ar tikrai norime grįžti į cenzūros laikus? https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/diskusija-po-propagandiniu-apsaukto-filmo-saltasis-tango-ar-tikrai-norime-grizti-i-cenzuros-laikus-4–837204

2 Bjorn Ingvoldstad. The Paradox of Lithuanian National Cinema, p. 146. 2017–08–22. http://www.eki.ee/km/place/pdf/kp7_10_ingvoldstad.pdf

3 Springtime for Soviet Cinema: Re/Viewing the 1960s Re/Viewing the 1960s. Edited by Alexander Prokhorov. Translation by Dawn A. Seckler. Designed by Petre Petrov Pittsburgh 2001. 2017–08–22. https://www.rusfilm.pitt.edu/booklets/Thaw.pdf

4 Soviet Comedy. 2017–08–22. https://wcftr.commarts.wisc.edu/exhibits/rzhevsky-collection-soviet-films/soviet-comedy.

5 „Операция „Ы“ и другие приключения Шурика“: как снимали легендарную комедию. 2017–08–22. http://www.nationaljournal.ru/articles/2017–01–01/3092/