Undinė Radzevičiūtė: rašytoju tampama tyloje
Sek­ma­die­nio pa­va­ka­rę Ra­šy­to­jų klu­be įvy­ko Ra­šy­to­jų są­jun­gos pre­mi­jos lau­rea­to pa­ger­bi­mo va­ka­ras. 27-ąja pre­mi­jos lau­rea­te dar per­nai lap­kri­tį bu­vo iš­rink­ta pro­zi­nin­kė Un­di­nė Ra­dze­vi­čiū­tė už ro­ma­ną „Krau­jas mė­ly­nas“.

„Mes, rašytojai, skirtingai įsivaizduojame, koks yra pasaulis. Skirtingas mūsų vidinis ritmas, kuris reiškiasi visiškai skirtinga kalba, net jei visi kalbame lietuviškai. Net grožį įsivaizduojame skirtingai, kartais – net gėrio ir blogio ribas. Todėl didelė garbė, jei premiją tau teikia žmonės, kurie pasaulį ir visus jo dėmenis įsivaizduoja skirtingai. Džiaugiuosi, kad jie pasirinko mane“, – padėkos kalboje pabrėžė U. Radzevičiūtė.

Kūrinius vertino penkių narių komisija, kurią sudarė literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas (pirmininkas), poetas Aidas Marčėnas, poetė Giedrė Kazlauskaitė (sekretorė), prozininkas Herkus Kunčius ir poetas Algimantas Mikuta. Kažkuris iš pastarųjų savo komentarus išsakė telefonu sėdėdamas restorane Sakartvele. Naujojo premijos laureato pavardė buvo patvirtinta lapkričio 30 dienos komisijos posėdžio protokolu.

Per vakarą Rašytojų klube U. Radzevičiūtę kalbino Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Anksčiau rašytoja yra išsitarusi, kad premija jokiais būdais nekompensuoja visų kūrybinių pastangų, jėgų ir įdėto darbo. „Gauni pranešimą ir pasidaro liūdna“ – sakiusi ji.

Tačiau prabėgo kiek laiko ir dabar apdovanojimus vertinanti kiek kitaip – pamažu išmoko jais džiaugtis. „Rašytoju tampi tyloje, paskui atsiranda kažkoks garsas. Ir tas garsas yra malonus“, – vakaro žiūrovus pralinksmino Undinė.

Jos romanas „Kraujas mėlynas“ – istorinis. Pagrindinis jo veiksmas vyksta XV amžiaus antroje pusėje Livonijos žemėse – dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje. Svarbiausi veikėjai – didelės ir įtakingos Borchų giminės vyrai ir net kardinolas.

Autorė yra teigusi, esą „Kraujas mėlynas“ istoriškai gana tikslus. Tai pripažino ir istorikai. Tikslūs ir personažų vardai, o jų charakterius rašytoja kūrusi pagal biografinius faktus.

U. Radzevičiūtė rėmėsi Livonijos kronikomis, Ordino įstatais, Baltijos kilmingųjų sąrašu, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją ir apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbais, elektroniniais archyvais. Taip pat bendravo su kitais žmonėmis, ieškančiais savo borchiškųjų šaknų.

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija, įsteigta 1991 metais, skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Premijos laureatais yra tapę Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Sigitas Geda, Danutė Kalinauskaitė, Andrius Jakučiūnas, A. Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė, M. Kvietkauskas ir kt.

U. Radzevičiūtė yra išleidusi šešias knygas: „Strekaza“ (juodojo humoro romanas, 2003, 2013), „Frankburgas“ (juodojo humoro romanas, 2010), „Baden Badeno nebus“ (trumpos istorijos, 2011), „Žuvys ir drakonai“ (romanas, 2013), „180“ (romanas, 2015) ir „Kraujas mėlynas“ (2017).

Už romaną „Žuvys ir drakonai“ rašytojai paskirta Europos Sąjungos literatūrinė premija. Lietuvių PEN centro jis išrinktas tarp geriausių dešimtmečio knygų. Jos knygos net penkis kartus pateko į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, du kartus – į geriausių metų knygų rinkimus.

Apie „Mėlyno kraujo“ ir kitų kūrinių atsiradimo aplinkybes, U. Radzevičiūtės giminės DNR, (ne)draugystes su vertėjais, sustabdytą vertimą į anglų kalbą skaitykite jau netrukus.