Tūkstantis ir vienas Jurgio Gimberio punktas apie gyvenimą, save ir kitus
Pro­zi­nin­kas, sa­ty­ri­kas, ver­tė­jas Jur­gis Gim­be­ris la­bai mė­go gy­vū­ni­ją, pa­ukš­čius, ypač kep­tą žą­sį. Pir­me­ny­bę tei­kė mei­lės plo­tams – jų, anot sa­ty­ri­ko, tu­rį bū­ti daug. Bū­tent jam pri­klau­so po­sa­kis „Ir Kau­ne gy­ven­ti ga­li­ma“. Ta­čiau... yra pa­pil­do­mų są­ly­gų: ne­įvei­kęs me­tų ri­bos po su­nkios li­gos jis iš­ėjo am­ži­ny­bėn gruo­džio 31 die­ną.

J. Gimberis yra kalbėjęs: „Sakau ne per labai pozuodamas – nežinau, kas tai yra biografija, autobiografija arba nuoširdus prisipažinimas. Kas tai turėtų būti. Mano atveju šiuo metu tai maždaug 28 tūkstančiai dienų ir naktų. Kaip ir ką iš to reiktų rašyti? Kad juokiuosi todėl, jog bijau būti išjuoktas? Sakyčiau, galbūt mano biografija tai „Mišiugino dienoraštis“, „Papashos testamentas“, „Antra (testamento) dalis“, „Jugos Mišiugino antramečių fakas“, dalinai „Pasakėčios“, dalinai „Notabenės“, dalinai „Iš indėnų gyvenimo“… Galbūt biografija – pradangintas Isako Babelio apsakymų vertimas, galbūt Michailo Bulgakovo „Baltosios gvardijos“ vertimas, galbūt Liudmilos Ulickajos romano – „Medėja ir jos vaikai“.

J. Gimberis gimė 1938 metų lapkričio 5-ąją Kaune. 1957 m. baigė vidurinę mokyklą, nuo 1963 m. dirbo Kauno statybos ir architektūros institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1990 metų.

J. Gimberis, kaip pats yra sakęs, rašė nuo jaunų dienų, bet debiutavo „Nemuno“ žurnale tik būdamas keturiasdešimt dvejų. Nuo to laiko išleido šešiolika knygų, tarp jų daugiausia – humoreskos: „Dar pastebėjau“ (1985), „Tai nereiškia“ (1988), „Pusplikių šeimos laikų kronika“ (1991), „Barakų bliuzas“ (1993), „Dar galima gyvent“ (2000), „Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai“ (2005), „Urbi et liurbi: Felikso Žertvos savaitės prakalbos“ (2006), „Papashos testamentas“ (2008), „Jūs turite teisę tylėti…“ (2009), „Kaliausė“ (1997).

Ką mums paliko J. Gimberis savo knygose? Jis pats yra prasitaręs: „Kurį laiką rašiau tūkstantį ir vieną punktą apie gyvenimą, save ir kitus, apie literatūrą, kultūrą, politiką ir sportą. (...) Ne kiekvienam visa tai įdomu, bet sujungus (...) su melodramatiškais tekstais apie suaugusius ir vaikus, apie jų santykius... Apskritai mėgstu tekstų mišraines ir visokius komentarus.“

Taigi ir turime jo spalvingą tekstų įvairovę: „Mišiugino dienoraštis: homoristinis dienoraštis“ (1999). „Iki pusės (melodramos…: pasakojimai apie senovę…: iš laikraščių…“ (1997), „Misės, mano boba ir kiti reikalai: mini esė“ (1999), „…yra papildomų sąlygų…: skaitiniai“ (2011), „Žinios trumpai: aforizmai“ (2013), „Brauno judesiai: memuarai ir kitos pasakos“ (2013).

O kiek dar J. Gimberio vertimų iš rusų kalbos! Vien Aleksandros Marininos išversta per trisdešimt knygų, Iljos Ilfo, Jevgenijaus Petrovo „Aukso veršis“ (2001) ir „Dvylika kėdžių“ (2002), M. Bulgakovo „Šuns širdis“ (2002) ir „Baltoji gvardija“ (2003), Viktoro Pelevino „Skaičiai“ (2005), „Šventoji vilkolakio knyga“ (2006), „Generation P“ (2006), „Empire V“ (2009), L. Ulickajos „Kukockio kazusas“ (2006), „Ievos dukros“ (2007), „Medėja ir jos vaikai“ (2010).

Už savo kūrybą J. Gimberis yra gavęs daugybę apdovanojimų: 1989 m. Augustino Griciaus premiją, 1999 m. Vieno Lito premiją už kudirkišką pilietiškumą knygose „Mišiugino dienoraštis“ ir „Misės, mano boba ir kiti reikalai“, 2005 m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją.

2011 m. jis tapo įsimintiniausiu Kauno menininku, o 2012 m. buvo apdovanotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už indėlį į Lietuvos kultūrą ir Kauno miesto garsinimą. 2013 m. jis gavo Kauno miesto savivaldybės Santakos II laipsnio garbės ženklą, o 2014 m. Petro Cvirkos premiją už knygą „Brauno judesiai“.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą žmonai, rašytojai Dovilei Zelčiūtei, vaikams ir kitiems artimiesiems. Ilsėkis ramybėje.

J. Gimberis bus pašarvotas (urna) laidojimo namuose „Anapilis“ Milikonių g. 18 (Šilainių šarvojimo salė). Lankymas sausio 3 dieną 15.00 – 21.00 val. Laidotuvės sausio 4 dieną 14 val. Petrašiūnų kapinėse.