Trijų rašytojų pašnekesys apie pripažinimą
Vil­niaus kny­gų mu­gė­je su­si­ti­ko trys skir­tin­gos ra­šy­to­jos iš tri­jų skir­tin­gų ša­lių: lie­tu­vių poe­tė, dra­ma­tur­gė Lau­ra Sin­ti­ja Čer­niaus­kai­tė, bri­tų ir aus­tra­lų ra­šy­to­ja Evie Wyld bei stik­lo me­ni­nin­kė, ra­šy­to­ja, šve­dė Sa­ra Mann­hei­mer. Jas sie­ja vie­na – vi­sos trys pel­nė Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) li­te­ra­tū­ros pre­mi­ją.

Pirmąkart šis prizas įteiktas prieš dešimtmetį. Kasmet kiekviena šalis išrenka savo laureatą, kurį deleguoja tolimesniam konkursui. Iš išrinktųjų rato atrenkamas vienas laureatas. Be L. S. Černiauskaitės (ji apdovanota 2009 metais už romaną „Kvėpavimas į marmurą“) ES literatūros premiją yra gavusios lietuvės Giedra Radvilavičiūtė (2012) ir Undinė Radzevičiūtė (2013).

S. Mannheimer šį apdovanojimą pelnė už knygą „Veiksmas“, kuri paskui buvo išversta ir į lietuvių kalbą. E. Wyld – už knygą „Visi paukščiai gieda“. Šioji lietuvių kalba išleista pernai. L. S. Černiauskaitė devynioliktoje knygų mugėje pristato ir naujausią romaną „Šulinys“.

Feminizmas pabodo

S. Mannheimer knygos vertėja Alma Braškytė juokavo: „Galima pamanyti, kad prizas skirtas vien moterims rašytojoms“. E. Wyld savo pirmojoje knygoje istoriją pasakojo iš herojo perspektyvos. „Nemanau, kad rašymas – vyriškas užsiėmimas. Tačiau Didžiojoje Britanijoje vyrai ir moterys rašytojai vertinami skirtingai. Moterys kuria lyg apie mažus ar nereikšmingus namų dalykus, o vyrai rašo didžiuosius šedevrus. Moterys – iš širdies, vyrai – protu. Toks požiūris mane erzino, ypač tai pajutau įpusėjusi rašyti antrąją knygą“, – svarstė autorė.

Kitos Lietuvoje viešėjusios rašytojos, S. Mannheimer, naujoje knygoje „Atskirti mus“ pasakojama apie mamą ir dukrą. Vadinasi, moteriškąjį pasaulį. „Švedijoje šie lyčių klausimai keliami jau daugelį metų. Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį mano mama buvo feministinio judėjimo narė. Ir mane augino skatindama nedėvėti rožinių drabužių, nenešioti ilgų plaukų, – prisiminė Sara. – Apie lyčių skirtumus daug kalbama visame pasaulyje. Švedijoje, manyčiau, esame net pernelyg tuo užsiėmę. Šie klausimai atima daug laiko, patraukia nuo kitų dalykų, kurie mane, rašytoją, domina.“

O štai Lietuvoje šiuo metu dirba daugybė moterų. L. S. Černiauskaitė juokavo: tuoj pradėsime su žiburiu ieškoti vyrų rašytojų ir analizuoti, kokios gi jų literatūros ypatybės. „Esu tipiška moteris, bet nesu tipiškas žmogus. Rašydama vyrų personažus iš savęs reikalauju daugiau atidumo: kaip pasakytų vyras? Ar jis taip pasielgtų? Visais kitais atvejais gilinuosi į žmogaus pasaulį ir rašau apie jį. Daugiau išlošiame mąstydami apie panašumus nei skirtumus“, – įsitikinusi ji.

Praktiški dalykai

Kokį ES literatūros premijos poveikį pajuto ją pelniusi S. Mannheimer? Ekonominė ir praktiška bet kokio apdovanojimo reikšmė – suteikia laisvo laiko rašymui. „O tai yra labai svarbu. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra kitos medalio pusės. Staiga tave pradeda lyginti su daugybe žmonių, kiti pavydi. Ir didžiuojiesi, ir nerimauji. Po kiek laiko tie stiprūs jausmai praeina ar nusistovi“, – kalbėjo ji.

Kolegei pritarė ir L. S. Černiauskaitė. „Jei premiją gauni būdamas dar jaunas, ji gali sujaukti protą. Paskui išmoksti tai priimti ramiai, su dėkingumu, – svarstė ji. – Premijos skamba išdidžiai, o gyvenimas toks, kad jų daug, įsisukame į rutiną. ES literatūros premija – tos pačios rutinos dalis, tik didesnio masto. Kai ją teikė, buvome suvaryti į kabinetą, panašų kaip Nikolajaus Gogolio knygose. Atėjo žmonės, apsirengę kostiumais, skubantys ir turbūt nė neskaitantys – neturintys tam laiko. Perėjome formalumus, biurokratinį aparatą ir išėjome. Žinoma mums, mažai tautai ir kultūrai, tokia premija reiškia daug, – kad būsime pastebėti.“

E. Wyld pelnius ES literatūros premiją, jos knyga buvo išversta į 17 užsienio kalbų. „Ir mano kalba maža, išversta į taip pat nedideles kalbas, – sakė švedė S. Mannheimer. – Labiausiai man patiko vertimas į lietuvių kalbą, nes vertėja buvo profesionali. Pasirašiau sutartis dėl kelių kitų vertimų, jie taip pat kažkur gyvuoja. Bet kokios tos knygos – nežinau, ir tai kelia šiek tiek nerimo. Visgi literatūra gyviausia, kai yra verčiama ir skaitoma.“