Tradicijos galia ir amžinybės siekis
Sos­ti­nės Py­li­mo ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ju­bi­lie­jui skir­ta gru­pi­nė ta­py­bos par­oda „Tra­di­ci­jos ga­lia“. Dau­gu­ma eks­po­nuo­ja­mų dar­bų – ne­for­ma­lios ta­py­to­jų gru­pės „In­di­vi­dua­lis­tai“ na­rių kū­ry­ba.

„Individualistai“ – profesionalių Lietuvos dailininkų grupė, 1993-iaisiais subūrusi įvairaus braižo, skirtingų kartų menininkus, neabejingus savo krašto kultūrai, istorijai, jaučiančius prigimtinį ryšį su etninėmis šaknimis, ieškančius kelių, kaip integruoti paveldėtas tradicijas į šiuolaikinės dailės raidą.

Parodoje kabančių paveikslų autorių pavardės garsios: Jonas Čeponis, Leonardas Tuleikis, Aloyzas Stasiulevičius, Rimas Bičiūnas, Antanas Beinaravičius, Pranas Gudaitis, Valentinas Ajauskas, Jonas Daniliauskas, Vytenis Lingys, Solomonas Teitelbaumas.

Atidaryme dalyvaujanti dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė pabrėžė, jog noras sukurti šventinę atmosferą pasiteisino lūkesčius.

„Erdvė tokia spalvinga, nuotaikinga, įspūdinga. Paveikslai emocionalūs, ekspresyvūs, spalvingi – juntama šventė. Tai tik dar kartą įrodo, kad menas gali būti prasmingas, optimistinis“, – pasidžiaugė ji ir pridūrė, kad dauguma šios parodos autorių tęsia Paryžiaus mokyklos tradiciją Lietuvoje.

Ir po šimto metų

Dailėtyrininkė pritarė prieš tai išsakytai galerijos vadovo Rimanto Smetonos minčiai, jog šiandien yra svarbu išlaikyti meną, kuris kuriamas ilgam – turi amžinybės sluoksnį. „Praeis dar šimtas metų, o darbai atspindės šį laikotarpį.

Laikinumas mene – trumpalaikis reiškinys“, – tikino N. Tumėnienė. Ji pažymėjo, kad šioje parodoje galima įžiūrėti ir kiek kitokią kryptį – sušiuolaikintą impresionizmą. Kaip pavyzdį pateikė eksponuojamus A. Beinaravičiaus paveikslus „Žalumoje“ (2008), „Prie marių“ (2012). Iš drobių esą sklinda ne vien spalvų virpesiai, čia, anot jos, ryškūs ir šviesotamsos efektai.

Pasak N. Tumėnienės, šioje parodoje formos grakštumu išsiskiria dailininko V. Ajausko darbai. Tapydamas siurrealistinius ir abstrakčius paveikslus, kūrėjas tarsi žaidžia dekoratyvinį tapybinį žaidimą, kuriame svarbus tekstas, idėja.

Vilniuje gyvenantis dailininkas yra surengęs 30 personalinių, dalyvavęs per 200 grupinių tapybos ir grafikos parodų įvairiose šalyse. V. Ajauskas kuria estampus, plakatus, ekslibrisus, karikatūras, tapybos kompozicijas, akvareles, instaliacijas.

„Praeis dar šimtas metų, o darbai atspindės šį laikotarpį. Laikinumas mene – trumpalaikis reiškinys.“

Skrydis į kosmosą

Dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė pabrėžė, kad parodos dalyvių noras sukurti šventinę atmosferą pateisino lūkesčius. Greta jos - Pylimo galerijos vadovas Rimantas Smetona.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žiūrovų akis traukė parodoje eksponuojami du tapytojo V. Lingio paveikslai: „Alyvuogė“ (2014) ir „Dviese“ (2015). V. Lingys – šešiasdešimtmečių kartos atstovas. Kūrybai būdingas formos konstruktyvumas, intelektuali polemika.

Tapymo maniera, paveikslų spalvinė gama, linijos ir formos, N. Tumėnienės žodžiais tariant, primena kosminę, begalinę, traukiančią, viliojančią erdvę. „Įdomiai pagautas bei perteiktas mūsų laikų erdvės suvokimas. Pradedi manyti, kad tos žmonių svajonės skristi į kosmosą ir ten gyventi – turi pagrindo. Tokioms nuotaikoms perteikti dailininkas pasitelkia meninę kalbą, plastiką, improvizaciją“, – neslėpė susižavėjimo menotyrininkė.

Iš Antano Beinaravičiaus drobių sklinda ne vien spalvų virpesiai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Dailininko A. Stasiulevičiaus tapybos darbuose, N. Tumėnienės teigimu, vis dar gyva Paryžiaus mokyklos tradicija. Verta paminėti, kad glaudžiausi ryšiai su Prancūzija užsimezgė XX amžiuje, 1918-aisiais atkūrus Lietuvos valstybę.

Prancūzija pripažino Lietuvą de jure (1922). Prasidėjo dailininkų kelionės į unikalią savo kultūra šalį, čia semtasi patirties, susipažinta su moderniosios dailės naujienomis. Veikiausiai tai ir lėmė nemenką prancūziškos meno mokyklos įtaką lietuvių dailei, ypač tapybai.

Parodoje formos grakštumu išsiskiria ir dailininko Valentino Ajausko darbai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

„Visi gerai žinome A. Stasiulevičiaus sudėtingos faktūros darbus, vyraujančius minties niuansus (koks nuostabus šio tapytojo Vilnius!). Jam svarbi idėja, kuri šiais konceptualumo ieškojimo laikais perteikta ypatinga, originalia menine forma“, – aiškino N. Tumėnienė.

Kupinas dramatizmo

Tapytojo A. Stasiulevičiaus kūrybos įkvėpimo šaltinis – Vilniaus panoramos, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai ir pastatai. Yra sukūręs apie 1500 tapybos darbų Vilniaus tema. „Kiek spalvinimo niuansų...

Žiūrovų akis traukė tapytojo Vytenio Lingio paveikslai. („Alyvuogė“, 2014). Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Nuo raudono iki alyvinio, pilko. A. Stasiulevičių įkvėpė Sausio 13-osios laužų, kurie degė prie Seimo, Televizijos bokšto, prisiminimas – ypatingo dvasinio pakilimo epocha. Dailininkui aktuali prasmė, ryšys su gyvenamuoju laikotarpiu“, – sakė dailėtyrininkė. Kaip teigė pats A. Stasiulevičiaus, visuose jo darbuose netrūksta dramatizmo, mat jis – pokario vaikas. Tad ir paveikslai kupini išgyvenimų.

Aloyzas Stasiulevičius savo paveikslą „Nukryžiuotas miestas“(1991) skyrė Sausio 13-ajai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Antrojoje 6-ojo dešimtmečio pusėje Lietuvoje radosi būrys naujos kartos tapytojų, baigusių studijas jau sovietmečiu, vadinamoji Švažo karta. Tarp jų – A. Stasiulevičius, J. Čeponis, L. Tuleikis.

„Broliai lietuviai gabūs bet kokiomis sąlygomis. Kad ir kokia būtų oficiali kultūros pozicija – postmodernistinė, griaunamoji, vis tiek vyksta kūryba, yra kūrybingumas“, – pabrėžė A. Stasiulevičius.

Rimas Bičiūnas šiandien atsigręžia į vyksmą, atsisako statiškos kompozicijos ("Parke. Skaučių žygis" ir "Nida"). Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Šviesaus atminimo dailininkai J. Čeponis ir L. Tuleikis, anot N. Tumėnienės, – taip pat Paryžiaus mokyklos klasikai. „Skirtingo amžiaus, tačiau įkvėpė kitus tapytojus eiti modernėjimo link, jiems teko svarbus tapybos raidos vaidmuo“, – įsitikinusi dailėtyrininkė.

Einant tuo pačiu keliu

Jonas Daniliauskas ( "Laukianti angelų", 2017). Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

R. Bičiūno, J. Daniliausko ekspresyvios spalvinės tapybos darbai rodo, kad einant tuo pačiu keliu galima kurti visiškai skirtingą meną. Požiūriai, mąstymas vienas į kitą nė kiek nepanašūs. „J. Daniliauskas – lietuviško, lyrinio meno puoselėtojas. Kai žiūri į jo darbus, prisimeni lietuvių liaudies dainas“, – ieškojo paralelių N. Tumėnienė.

Anot dailėtyrininkės, R. Bičiūno braižas tapo sunkiai atpažįstamas. Iki šiol kūręs tvirtai suręstus paveikslus, kai svarbūs kontūrai, liaudies meno tradicijos, šiandien dailininkas atsigręžia į vyksmą, atsisako statiškos kompozicijos.

Solomonas Teitelbaumas puoselėja realistinės ekspresyviosios tapybos tradiciją ("Akimirkos vizija"). Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Parodos dalyvis P. Gudaitis, N. Tumėnienės nuomone, tapo lengvai, spalvos tarsi persišviečia, įdomus šviesos judėjimas per spalvą. O S. Teitelbaumas tęsia ir puoselėja realistinės ekspresyviosios tapybos tradiciją.

Tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos įkvėpimo šaltinis - Vilniaus panoramos, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka.

Darbuose galima atsekti Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Ričardo Vaitiekūno, jo dėstytojo Arvydo Šaltenio kūrybos, Paryžiaus ir Londono tapybos mokyklų įtaką. „Dailininko darbuose daug polėkio: vyraujantys satino atšvaitai sukuria visai kitokį, šiuolaikišką pasaulį, kuriame svarbų vaidmenį užima dangus ir jūra, vešli augalija. Tai taip pat formuoja šventišką nuotaiką“, – kalbėjo N. Tumėnienė. Ji vylėsi, kad paroda patiks visiems ją aplankiusiems.