Tikėjimas senas, o folkloras jaunas
Tarp ką tik Vil­niu­je pa­si­bai­gu­sio me­nų fes­ti­va­lio „Pra­vos­la­vų Ka­lė­dos Lie­tu­vo­je“ kon­cer­tų ryš­kiai iš­sis­ky­rė vie­nas – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je pa­si­ro­dė Ru­si­jos vals­ty­bi­nis ka­me­ri­nis or­kes­tras, va­do­vau­ja­mas Alek­se­jaus Ut­ki­no. Kon­cer­to pa­bai­go­je bu­vo at­lik­tas ži­no­mas lie­tu­vių kom­po­zi­to­riaus Li­no Rim­šos kū­ri­nys „Se­na­sis ti­kė­ji­mas“. Vil­niaus, Mask­vos ir Pe­ter­bur­go žiū­ro­vams pa­žįs­ta­mą mis­te­ri­ją šį kar­tą drau­ge su folk­lo­ro an­samb­liu „A­ri­nuš­ka“ kū­rė vie­nas iš ge­riau­sių Ru­si­jos or­kes­trų.

Aleksejus Utkinas gerai žinomas Europoje. Patirtis, įgyta dirbant su Spivakovu „Maskvos virtuozuose“, puikus išsilavinimas prisidėjo prie jo tapimo žinoma figūra muzikos pasaulyje. Talentingasis obojininkas Utkinas groja vienu iš rečiausių pasaulyje instrumentų, pagamintų būtent jam.

Pasak atlikėjo, dirigavusio šiam kūriniui, jis su vokaliniu folkloru scenoje susitiko pirmą kartą. Kompozitorius Linas Rimša senovines liaudies dainas neįprastai „papuošė“ originaliais šiuolaikiniais drabužiais. Jis sukūrė galingą filosofinį audinį, kur instrumentai ir balsai kalba apie pamatinius žmogiškosios būties dalykus. Pats kompozitorius anksčiau taip kalbėjo apie „Senąjį tikėjimą“: „Aš mokiausi įvairiausių stilių, studijavau klasiką, grojau džiazą, dirbau su pop muzika. Šiuo atveju visa tai sujungiau, kad išreikščiau idėją. Man atrodo, kad būtent todėl ir esu gimęs“. Tuo pat metu kompozitoriui pavyko – daugeliu atvejų netikėtai – kūrinio partitūroje panaudoti ritmus iš turtingų Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos kolekcijų. Jų pagrindu sukurtas karkasas, apipintas muzikiniais pasakojimais apie meilę, gimimą, Dievą ir ištikimybę.

Tokios turtingos medžiagos iš Lietuvos patyręs muzikas Aleksejus Utkinas negalėjo nepastebėti: „Paklausius labai patikusį „Senojo tikėjimo“ įrašą, iškart kilo mintis, kad šią medžiagą kartu su „Arinuška“ galima labai įdomiai pateikti scenoje ir kad šis kūrinys taps pagrindiniu būsimo koncerto akcentu. Ar sintezės metu kilo sunkumų? Folkloras šiuo atveju pateiktas itin galingai – ir vokaliniu, ir instrumentiniu požiūriu, o mūsų orkestras – kamerinis, galima sakyti, švelnus, turintis parodyti scenoje kūrinio detales. Šias savo ambicijas ir muzikines subtilybes mes parodėme pirmojoje koncerto dalyje, kurioje mes atlikome Čaikovskio „Prisiminimus apie Florenciją“. O aš pats Vilniuje sugrojau savo mylimu obojumi, atlikau kūrinį, skirtą žymiojo muzikanto Dmitrijaus Chvorostovkio atminimui...“

– Jūsų orkestras turi patirties jungiant klasikinę muziką su roku bei džiazu. O kaip pavyko su folkloru ir būtent su „Arinuška“?

– Šis kolektyvas, mano manymu, sukurtas labai natūraliu šiai vietai būdu – Lietuvoje nuo seno gyveno ir gyvena įvairių tautybių, konfesijų žmonės. Kiekviena bendrija saugo savo šaknis, kultūrinius ypatumus, tuo pačiu egzistuoja kultūrų sąveika, jungiamoji jėga. Aš su dideliu malonumu tęsčiau kūrybinį bendradarbiavimą su Arinuška. Man labai įdomu! Su įvairių šalių folkloristais teko groti, tačiau su vokaline grupe – pirmą kartą. Patirtis labai sėkminga. Ir muzikinė, ir žmogiškoji, matau jų veidus, girdžiu balsus (labai autentiški), jaučiu, kaip gyvai reaguoja, ir stengiasi nesugadinti to, ką turi. Mane visuomet domina tai, ko nemoku. Vargu ar jau uždainuosiu, žiūrėdamas į „Arinušką“, bet gročiau su tokiais muzikantais su dideliu malonumu.

Svajoju organizuoti akademine muzika paremtą muzikinį festivalį, kuriame taip pat skambėtų ir džiazas, ir folkloras. Jungiamąja jėga taptų mūsų Kamerinis orkestras, mūsų muzikantai tam pritaria. Tai ypač svarbu! Juk egzistuoja daug „klasikų“, kurie atmeta viską, kas netelpa į jų suvokimą.

– Egzistuoja toks požiūris į folklorą: šis žanras, deja praradęs aktualumą ir ,svarbiausia, puoselėtojus šiuolaikinėje kultūroje nustumtas į siaurą muzikinę nišą, kuri domina nedidelę saujelę apsiskaičiusių klausytojų.

– Sunkus ir labai įdomus klausimas. Kiek metų mus bandė atpratinti nuo tikrojo folkloro pateikdami neautentiškų ansamblių kūrybą! O juk tai giluminiai dalykai. Tai, ką turime kiekvienas. Tačiau dažniausia taip giliai, kad labai sunku atrasti. Jeigu pavyksta, tai nuostabu. O juk visi muzikantai kilę būtent iš ten, iš folkloro gilumų. Istoriškai šį pagrindą kompozitoriai „sutaurina“, nušlifuoja ir paverčia klasikinės muzikos stebuklais. Taip, kai kurie snobai siekia padėti folklorą po stiklu ir padaryti iš jo herbariumą. Bet jis gi gyvas, ne muziejinis! Tai mes ir pamatėme Vilniuje“.

Nesenstantį folklorą atliktą originaliu, novatorišku būdu pamatys ir išgirs Lietuvos nacionalinės televizijos žiūrovai vienoje iš laidų. Šiuo kaip ir kitais lietuvių-rusų muzikinio bendradarbiavimo vaisiais džiaugiasi festivalio direktorė, pianistė, folkloro specialistė Irena Zacharova:

„Mums didelė garbė, kad Aleksejus Jurjevičius Utkinas sutiko dirbti su mumis. Žinoma, malonu, kad mūsų atliekamos rusų dainos įamžintos ir tokiu būdu, tokiame žanre. Daugumas šių dainų surinktos iš vietinių sentikių. Atlikti tokią muziką su tokiu orkestru – tiesiog laimė! Taip pat mūsų kolektyvui tai dar ir neįkainojama patirtis ir mes labai dėkingi Aleksejui Jurjevičiui! Šį koncertą vertiname kaip užburiantį muzikinį eksperimentą. Jaunimas – žiūrovai – tai itin gerai jaučia. Tie, kas nepasiruošę (ar pamiršę) klausytis folkloro arba, kita vertus, nepripratę prie klasikinės muzikos, jiems ši sintezė tapo įdomia naujove. Atradimu!“

– Abiejuose kolektyvuose daug jaunimo. Ar jiems pavyko profesionaliai vieniems kitus pajusti?

Šio Rusijos orkestro jaunieji atlikėjai ypatingi, profesionalūs ir talentingi. Jie drąsūs, nebijantys eksperimentuoti, linkę „džiazuoti“. Improvizuoja, uždainuoja, netgi spontaniškai.

Malonu, kad jie neapsimestinai myli Lietuvą, lankosi čia nebe pirmą kartą. Per šventes paliko namus, atvyko į mūsų šalį. Kalėdos jiems – čia!“.

Į klausimus atsako kitas ansamblio „Arinuška“ vadovas Nikolajus Zacharovas.

– Kaip Jums sekėsi dirbti vienoje scenoje, viename projekte su „klasikais“?

– Muzikantai, nepriklausomai nuo „specializacijos“, puikiai jaučia ir supranta kūrinį, kuris paremtas tradicine liaudies muzika. Kokios gali būti kliūtys? Garsų, jų išgavimo skirtumai. Man kaip folkloro specialistui svarbu tai, koks garsas, kokia jo kilmė. Utkinas nėra tiesiog dirigentas, jis – pučiamojo instrumento virtuozas! Toks muzikantas garsus girdi kiek kitaip. Tokiu, kitokiu girdėjimu pasižymi ir jo orkestras. Egzistuoja daug puikių, „susigrojusių“ orkestrų. Bet šiuo atveju egzistuoja visiškai kitoks garso išgavimas. Aš tai girdžiu! Dirbant su tokio lygio orkestru, atsiranda ir savęs supratimas, savo galimybių įsisąmoninimas, atsiveria horizontai. 10 metų „Arinuška“ atlieka tokią muziką. Dainavome ir su Gnesinų orkestru, ir su Peterburgo, ir su Lietuvos Kameriniu. Akademizmo ir folkloro derinimas kiekvieną kartą duoda savo rezultatus. Išoriškai gali pasirodyti, kad tai folklorui itin lengva – trys suplojimai, du treptelėjimai. Bet giluminiai dalykai – iš kur tie suplojimai, ir svarbiausia, kodėl jie būtent čia ir būtent taip – tai visai kiti dalykai. Kuomet pradedame folkloro ir klasikos sintezę, paaiškėja pirmojo giluma!

Ir mūsų jaunuoliai – folkloristai, daugelis jų neturi akademinio išsilavinimo, tokio bendro muzikavimo metu išmoksta naujų būdų, prailgina folkloro gyvenimą, suteikia jam jaunystę. Folkloras šiuolaikiniame pasaulyje išgyvena, kaip bebūtų gaila, sąstingį ar net nyksta. Galbūt, kuriant kartu su „akademikais“, eksperimentuojant mes suteikiame folklorui šansą išlikti? Kitu atveju senosios dainos gali išnykti laike. Jas reikia atlikti, parodyti žmonėms jų reikalingumą. O jei nėra žmonių, kuriems to reikia, tuomet folkloras nyksta. Ar gi tokiuose jungtiniuose koncertuose neišryškėja folkloro ateitis?“

O ką kalba tie, kuriems priklauso muzikos ateitis – jaunimas? Rusijos kamerinio orkestro, vadovaujamo A.Utkino, smuikininkas Daniil Davidov: „Retai būna toks džiaugsmas – vienoje scenoje su folkloru. Tai visuomet įdomu, gyva! Rimšos muzika man labai patinka. Tai, kad folkloras šiuo metu labai atskirtas nuo klasikos – tai ne visada taip buvo! Ir labai žymūs kompozitoriai, kad ir pats Mocartas, įkvėpimo sėmėsi iš liaudies muzikos.

Ypatingas bendro su Lietuvos muzikantais darbo žavesys – tai nacionalinis koloritas ir liaudies dainų atlikimo specifika. Bet svarbiausia – ritmai! Folklore ritmas visai kitoks. Mes turėjome patirties dirbant su roku ir džiazu, o folklore jis visiškai ypatingas. Dar patinka tai, kad atliekant tokius daugiasluoksnius kūrinius, scenoje yra labai daug žmonių, ir jie tokie įdomūs... Gimsta ypatingas bendrumas. Tai puiku!“.