Teisėjas neateis: Teisėjas esat jūs
2015 me­tų sau­sio 20-osios va­ka­rą Lie­tu­vą aps­krie­jo ži­nia: ne­te­ko­me vie­no gar­siau­sių Lie­tu­vos poe­tų, ver­tė­jų ir in­te­lek­tua­lų Al­fon­so Ny­kos-Ni­liū­no. Šie­met lie­pos 15 die­ną – de­ja, jau be pa­ties poe­to – mi­nė­si­me jo gi­mi­mo šimt­me­tį. Kol ofi­cia­lūs ren­gi­niai dar ne­pra­si­dė­jo, skai­ty­to­jams siū­lo­me pri­si­min­ti šį ta­len­tin­gą poe­tą, ver­tė­ją, re­dak­to­rių ir pub­li­cis­tą.

A. Nyka-Niliūnas gyveno ilgai, rašė daug, tačiau istorikas, užsimojęs tyrinėti ar pasakoti jo biografiją, greitai supras, kad ne itin daugelyje šaltinių kalbama apie patį poetą. Svarbiausiu jų galime laikyti A. Nykos-Niliūno dienoraščius, kurie Lietuvoje tapo bestseleriu ir savitu fenomenu. Tačiau jie fragmentiški, primenantys intelektinį, egzistencinį nuotykį, o ne nugyvento gyvenimo kroniką. Taip pat yra keletas poeto bičiulių liudijimų, bet irgi skurdokų. Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko, tačiau peršasi mintis, jog viena pagrindinių priežasčių – pati A. Nykos-Niliūno prigimtis. Poetas nemėgo būti dėmesio centre, svarbių įvykių priešakyje, jo santykis su pasauliu (ypač politine erdve) buvo veikiau stebėtojo, ne dalyvio. Labai mažai žinome apie šio žmogaus jaunystę, laiką iki studijų Vytauto Didžiojo universitete.

„Važiuoju į Lietuvą. Keistas jausmas. Bet kad aš iš tikrųjų visą laiką gyvenau Lietuvoje, – giliai, nebepasiekiamai ir nebeišmatuojamai giliai“, – oro uoste Paryžiuje 1998-ųjų vasario 9 dieną rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Dėl šių priežasčių ir galbūt pačios poeto pasaulėjautos labai sunku parašyti apie jį įtaigų biografinį tekstą. Tik retas autorius apie A. Nyką-Niliūną geba kalbėti ne banalybėmis ir nuvalkiotomis poetinėmis frazėmis, nepriskirdamas jo vadinamajai žemininkų kartai. Tačiau šiandien išdrįsime bent pamėginti apie A. Nyką-Niliūną papasakoti ką nors prasminga.

Nepriklausomybės vaikas

Alfonsas Čipkus, šiandien mums geriau pažįstamas kaip A. Nyka-Niliūnas, gimė 1919-ųjų liepos 15 dieną, iškart po Nepriklausomybės paskelbimo, Nemeikščiuose, Utenos apskrityje. Jis augo jau sukurtos valstybės „mikrokosmose“, galėjo laisvai studijuoti Vakarų kultūrą, romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o nuo 1940 metų – ir Vilniuje.

Nors A. Nyka-Niliūnas šiandien, ko gero, laikomas visų pirma išeivijos poetu, jis dar iki karo buvo aktyviai įsitraukęs į Kauno kultūrinį gyvenimą. Vėliau tapo ir vienu iš nedaugelio lietuvių karo metų Vilniuje. Dienoraščiai mums atskleidžia A. Nykos-Niliūno vidinį pasaulį nuo 1938 metų, kai ambiciją tapti poetu turintis devyniolikmetis ėmė užrašinėti savo išgyvenimus, pastabas, kasdienes refleksijas. Tuose įrašuose dar gausu paaugliškų jausmų, pirmų nudegimų dėl prisilietimo prie meilės, apgailestavimo dėl neišsakytų žodžių, jausmų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Jau nuo pirmų dienoraščio puslapių susiduriame su gerai pažįstamomis pavardėmis. Kai kurie iš paminėtųjų buvo A. Nykos-Niliūno pažįstami, bičiuliai, kiti – literatūriniai autoritetai, iš kurių jaunasis poetas mokėsi arba kuriuos jautėsi pakankamai tvirtas pakritikuoti. Skaitome apie to meto įžymybes Vincą Mykolaitį-Putiną, Izidorių Tamošaitį, Mykolą Biržišką, Balį Sruogą, Vincą Krėvę, Bernardą Brazdžionį, taip pat jaunesnius, bet vėliau išgarsėjusius kūrėjus Kazį Umbrasą, Bronių Krivicką, Mamertą Indriliūną, Juozą Ambrazevičių, Juozą Keliuotį ir kitus. Su visais A. Nyka-Niliūnas, atrodo, išlaiko atstumą, nė vieno pernelyg arti neprisileidžia, stebi iš šalies. Tik išeivijos meto dienoraščiuose atsiranda retų išimčių, kai aiškiai galima justi, ką A. Nyka-Niliūnas laiko savo artimiausiais bičiuliais, – filosofą Juozą Girnių, rašytojus Julių Kaupą, Henriką Nagį, Kazį Bradūną ir vos saujelę kitų.

Istorijos pamokos

Tačiau iš esmės jau nuo pirmų puslapių A. Nykos-Niliūno dienoraštis gali padėti suvokti vieną esminį dalyką apie istoriją: įvykiai, kuriuos šiandien vadiname „istorijos lūžiais“, anaiptol ne taip pat galėjo būti suvokiami tų įvykių liudininkų. Tai iliustruoja trijų dienų įrašai: 1939 metų spalio 11-osios, kai paskelbta, jog atgautas Vilnius, 1940-ųjų okupacijos dienos ir 1941 metų birželio 14–15 dienų trėmimų.

Pradėkime nuo 1940-ųjų birželio. Ką valstybingumo žlugimo akivaizdoje užrašė A. Nyka-Niliūnas? Paaiškėja, kad įvykių liudininkas tądien jautė nerimą, bet ne itin išraiškingą. „Žinios apie SSRS ultimatumą. Iš Kauno skambino Jonas. Patarė tuoj pat grįžti į Nemeikščius“, – rašoma 1940 metų birželio 14 dieną. A. Nyka-Niliūnas iš tiesų parvažiavo į Nemeikščius, tačiau anaiptol neskubėjo – kitos dienos rytą dar nuėjo į universitetą, grąžino bibliotekai knygas ir į gimtinę išsiruošė tik po pietų.

Vaikystė Nemeikščiuose (iš kairės): Ona, Stasys, Alfonsas ir Adolfas Čipkai. / V. Maželio nuotrauka

Vėlesni įrašai atskleidžia vis didėjantį nerimą, baimę, o kartu – ir Lietuvos sovietizacijos pajautimą. Tai ypač išryškėja 1941-ųjų birželio įrašuose, kai A. Nyka-Niliūnas aiškiai pajunta grėsmę tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų likimo. „Nuotaika universitete kažkuo primena sunkiausias epidemijos dienas. Niekas nesišypso. Visi vaikšto įsisupę savyje, tarsi bandydami prisidengti nuo visur esančios „apvaizdos“ akies ir ausies“, – rašoma birželio 16 dieną.

Apskritai dienoraščio tonas beveik visada itin ramus, nuosaikus – jame nerasime jokių prakeiksmų, retai kada pasitaiko ir didesnių asmeninių nuoskaudų. Tačiau būtent 1939 metų spalio 10 dieną A. Nyka-Niliūnas, regis, pamiršta savo santūrumą ir rašo: „Pagaliau (nuo vakardienos) Vilnius mūsų! Taip! Mūsų! Eidamas gatve triukšmingoje studentų minioje galvojau: dingo tas nuolatinis ir visur esantis skausmas, sekęs mane nuo pat vaikystės, staiga užgijo ta nuolat maudžianti žaizda, kuri nuodijo mano gyvenimą ir dėl kurios aš visą laiką jaučiausi įžeistas Tik dabar aš esu visiškai laisvas.“

Istorikai vėliau konstatuos, kad būtent sulig Vilniaus atgavimu prasidėjo ir laisvės pabaiga, bet A. Nyka-Niliūnas to visiškai nejaučia. Net vėlesniuose įrašuose grįžta prie skeptikų ir juos ramina: „Kai kas su rūpesčiu primena: Vilnius tai Vilnius, bet iš bolševikų gautas. Nors tai ir būtų tikra grėsmė, aš apie tai nenoriu nieko žinoti, nenoriu galvoti, tik džiaugtis – vienas, visur ir su visais.“

Tai tik dar kartą iliustruoja, kaip giliai į Pirmosios Lietuvos Respublikos gyventojų, net į intelektualų, nutolusių nuo politikos, tapatybę buvo įsišaknijęs Vilniaus klausimas, skaudulys, kurį šie jautė du dešimtmečius.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią saugantis arkangelas Mykolas - vienas nuolatinių Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos motyvų. / Mairono lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Išeivijos link

Tačiau džiaugtis Vilniumi, kaip ir pačia Lietuva, A. Nykai-Niliūnui ilgai neteko. Tiesa, karo metais jam pavyko išvengti didesnių neramumų, nors buvo kviestas dalyvauti pasipriešinime. Dienoraštyje aprašytas susitikimas su Lietuvos laisvės armijos pagrindiniu organizatoriumi Kaziu Veverskiu-Seniu – per okupaciją vien toks įrašas galėjo lemti mažų mažiausiai laisvės atėmimą, o gal net gyvybę(!).

Vis dėlto 1944-ųjų vasarą A. Nyka-Niliūnas, lydimas likimo draugų, bet ne gimtinėje likusių artimųjų, ėmė trauktis Vokietijos link. Tuo metu poeto parašytuose eilėraščiuose aiškiai jaučiami egzilio, svetimumo, buvimo svetur, vienatvėje motyvai. „Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos, / Nė vieno artimo, nė vieno tolimo žmogaus“, – kalba lyrinis subjektas per 1944-ųjų Kalėdas Berlyne užrašytame A. Nykos-Niliūno eilėraštyje. Vėliau poeto kelias iš Vokietijos vedė į JAV, į Baltimorę, kuri ir tapo naujaisiais kūrėjo namais. Bet tik iš dalies.

Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštis gali virsti savitu tiek lietuviškos, tiek pasaulio kultūros pažinimo raktu. Nors daug kas – tik autoriaus impresijos, jis užsimena bene apie kiekvieną ryškesnę kultūrinio lauko figūrą, ieško asmeninio santykio su ja, jos vietos pasauliniame literatūros lauke nuo pat Homero.

Būdamas Vokietijoje A. Nyka-Niliūnas susipažino su būsimąja žmona ir viso likusio gyvenimo palydove dailininke Aleksandra Laucevičiūte, dienoraščiuose vadinama tiesiog Sandra. Poetas prisidėjo ir prie laisvos lietuviškos kultūros gyvenimo atkūrimo, o jau 1946 metais buvo išspausdintas jo pirmas eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonijos“.

Bet svetimumas, regis, niekaip nesitraukė. Dienoraštyje nuolat pasitaiko įrašų, liudijančių apie namų, Lietuvos ilgesį ir skausmą, palikus tėvus ir artimuosius. Net 2010 metais, iš atostogų pajūryje grįžęs atgal į Baltimorę, A. Nyka-Niliūnas viską apibendrina taip: „Vėl namie. Namie? Per paskutinius šešiasdešimt šešerius metus aš niekad ir niekur nebuvau ir nesijaučiau namie...“ Žinoma, poetas šiek tiek pasiduoda praeities vaizdinių idealizavimui, tačiau kartu verčia ir susimąstyti, kad ką nors „atkurti“, kaip 1990 metais buvo atkurta Nepriklausomybė, nėra taip lengva. Tik apie tai – kiek vėliau.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Aleksandra Laucevičiūte. Niujorkas, XX a. 6-asis dešimtmetis. / anyksta.lt nuotrauka

Kultūros pažinimo vadovėlis

A. Nykai-Niliūnui pavyko įsidarbinti JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone, tad didžiąją dalį laiko jis ir toliau leido knygų apsuptyje. Dar būdamas Vokietijoje įsitraukė į lietuvių kultūrinę, visuomeninę veiklą, bet niekada nestovėjo jos priešakyje. Dažniausiai išskiriamos dvi lietuvių išeivijos stovyklos (tiesa, šiek tiek dirbtinai) – vadinamieji konservatoriai ir liberalai. Prie pirmųjų priskiriamos tokios organizacijos kaip VLIK'as ar gana skirtingi leidiniai kaip „Į laisvę“ ir „Aidai“. Žinoma, liberalai – „Santara-Šviesa“, „Metmenys“ ir panašūs.

Abi šios srovės tarpusavyje daug polemizavo, net, nepabijokime to žodžio, konfliktavo, todėl kiekvieno judėjimo atstovų pasakojimai apie „oponentus“ neretai gana vienpusiški, paremti asmenine patirtimi, simpatijomis ir antipatijomis. Šiame kontekste A. Nykos-Niliūno dienoraštis padeda mums pažinti išeivijos gyvenimą iš stebėtojo, tam tikru požiūriu – iš atsiskyrėlio pozicijos. Nors poetas daugiau bendradarbiavo su konservatoriais, jis nesileido įtraukiamas į ideologinių mūšių frontą, laikėsi atstumo ir su niekuo pernelyg nesipyko, bet kartu ir ne itin daug bičiuliavosi.

Be to, tas pats A. Nykos-Niliūno dienoraštis gali virsti savitu tiek lietuviškos, tiek pasaulio kultūros pažinimo raktu. Nors daug kas – tik autoriaus impresijos, o ne kruopščios analizės (kurias, žinoma, taip pat rašė, tik ne į dienoraštį), poetas užsimena bene apie kiekvieną ryškesnę kultūrinio lauko figūrą, ieško asmeninio santykio su ja, jos vietos pasauliniame literatūros lauke nuo pat Homero. Čia pat formuoja ir asmeninį lietuvių kultūros kanoną: dienoraščiuose matome, kaip „didelis, didele galva, dideliais plaukais, dideliais akiniais, su dideliu portfeliu dideliais žingsniais į auditoriją įeinąs Izidorius Tamošaitis; peraugusį ir šiek tiek aptukusį besišypsantį vaiką primenąs Antanas Salys; Velykų salos skulptūrų profiliu Pranas Skardžius“. Sužinome, jog Aleksys Churginas su savo vertimais, A. Nykos-Niliūno vertinimu, buvo profesionalus Vakarų Europos klasikų žudikas, o B. Brazdžionio poezijoje stinga pralaimėjimo. Perskaitome ir tai, kad du didžiausią įspūdį dienoraščio autoriui palikę oratoriai – kunigas Mykolas Krupavičius ir vyskupas Kazimieras Paltarokas. Tuo metu Mamertas Indriliūnas buvęs „akiniuotas, „kiškio dantimis“ kukliai besišypsąs ir pabrėžtinai nedrąsus žmogus“. Taip pat sužinome, kad Eduardo Mieželaičio sukurtas personažas yra „žmogus, kurio nuomonė, dar negimus, sutampa su partijos“, o Justinas Marcinkevičius – tikras „liaudies“ poetas.

Visa tai negali nežavėti. Šios impresijos užrašytos sau, todėl jų nebūtina įvilkti į kokį nors, kaip šiandien pasakytume, politinio korektiškumo apvalkalą, kurio neretai prireikia rašant viešus tekstus. Nors, savaime suprantama, poeto impresijų nevertėtų priimti už gryną pinigą, jos tikrai įdomios.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1938 m. / Mairono lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Ar įmanoma grįžti namo?

A. Nyka-Niliūnas taip ir gyveno – tyliai, skaitydamas, rašydamas. Išeivijoje jis tapo „Aidų“ redakcinės kolegijos nariu, „Literatūros lankų“ redaktoriumi. JAV pasirodė kiti poeto eilėraščių rinkiniai – „Orfėjaus medis“, „Balandžio vigilijos“, „Vyno stebuklas“, „Žiemos teologija“. Į literatūros istoriją jis įrašomas ir kaip vienas geriausių poezijos vertėjų – į lietuvių kalbą išvertė ne tik Vergilijaus „Georgikas“ ar Williamo Shakespeare'o „Hamletą“, bet ir Charles'o Baudelaire'o, Tomo Stearns'o Ellioto, Giacomo Leopardi poeziją.

Todėl galbūt peršokime į 1997 metus, kai A. Nykai-Niliūnui jau vėl laisvoje Lietuvoje buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, bei kitų metų pradžią, kai jis po daugiau kaip 50 metų nusprendė apsilankyti Lietuvoje. Pamatyti namus, brolį, kolektyvizacijos ir melioracijos sunaikintą tėviškę, iš sovietmečio dar tik bandančią išsivaduoti Lietuvą. „Važiuoju į Lietuvą. Keistas jausmas. Bet kad aš iš tikrųjų visą laiką gyvenau Lietuvoje, – giliai, nebepasiekiamai ir nebeišmatuojamai giliai“, – oro uoste Paryžiuje 1998-ųjų vasario 9 dieną rašė A. Nyka-Niliūnas.

Vos lėktuvui nusileidus, atrodytų, užmezgamas (atnaujinamas) bendrystės ryšys su jį pasitikusiais žmonėmis: ilgą laiką nematytu broliu, leidėjais, žmonėmis, su kuriais teko šnekėtis, bendrauti per įvairius priėmimus. Artumo įspūdį stiprina ir išoriškai pakitusios, tačiau poetui vis dar atpažįstamos erdvės – miestai, gatvės, pastatai. Vis dėlto tie įrašai dienoraštyje atrodo jau ne kaip į tėvynę sugrįžusio žmogaus, bet kaip marsiečio, turisto, apsilankiusio svetimoje šalyje. A. Nyka-Niliūnas Lietuvoje veikiau dar kartą išgyveno savo praeitį, o ne prisilietė prie Lietuvos dabarties. Vėliau į Lietuvą taip ir nebesugrįžęs poetas nebejautė bendrystės su gimtuoju kraštu.

Visus įspūdžius vainikavo kovo 8 dienos įrašas jau Baltimorėje: „Prisimenant Lietuvą ir viskam (ką mačiau, ką jaučiau) kaskart labiau išryškėjant, mane vis dažniau slegia mintis, kad ten visi mano keliai buvo sunaikinti arba patys išnyko. Tad kaip aš galėčiau ten grįžti, jeigu nebėra kelių?“

Peršasi mintis, kad nors 1990-ųjų kovą ir buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, ši valstybė jau atrodė visiškai kitokia nei Pirmoji Respublika – jos pilietis Antrojoje jautėsi svetimas. Todėl ir galutinis sugrįžimas į tėvų žemę įvyko tik po A. Nykos-Niliūno mirtes. 2017-ųjų liepą poetas buvo perlaidotas Utenos kapinėse – kartu su žmona Aleksandra ir sūnumi Horacijumi. Šalia poeto kapo – Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, papuošta arkangelo Mykolo skulptūra, apie kurią jis tiek daug rašė:

„Teismo diena. Pro dvaro

Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės,

Įkalniui, mane pasiveja bažnyčios

Frontono Mykolas Archangelas

Kareiviškai bintuotom kojom,

Petras, Juozapas, įdubusia kakta Kovynės

Kaziukas ir sena Uršulė

Su kultuvu ant perkreipto peties.

Vienybės aikštėje visi jau susirinkę,

Tik kai kurių iš mūsų dar nėra.

Archangelas galingai pūsteri trimitą;

Bet nieks nesikelia. Aš jam sakau:

Tegu sau miega. Nes kodėl

Po tiekos negandų ir vargo metų

Dabar turėtų keltis?

Minia staiga nuščiūva, nes kažkas,

Įlipęs į tribūną, aido

Rūsčiai kartojamu balsu prabyla: –

Teisėjas neateis. Teisėjas,

Kurio jūs laukiat, niekad neateis,

Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Prisikėlimo vizija“